Sekite 15min Google
Vilniuje gimęs menininkas jau daugiau nei penkis dešimtmečius gyvena Vokietijoje, tačiau visą gyvenimą palaikė itin glaudžius ryšius su Lietuva. Prieš koncertą su D.Geringu kalbamės apie jo gyvenimo kelią, nepamirštamą draugystę su Mstislavu Rostropovičiumi ir tai, kas svarbiausia, muzikoje ir gyvenime.
— Maestro, savo autobiografijoje „Tik niekam nesakyk: violončelininko prisiminimai“ rašote, jog esate gimęs tris kartus: 1946 m. Vilniuje, 1963 m. Maskvoje, pradėjęs mokslus pas M.Rostropovičių, bei trečią kartą 1975 m., išvykęs iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti apie šiuos esminius Jūsų gyvenimo lūžius?
— Ši mintis man atėjo į galvą, kai tarptautiniuose klasikinės muzikos apdovanojimuose ICMA man buvo įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
Pirmiausiai esu labai dėkingas savo mamai, kuri mane atvedė į muzikos mokyklą ir skatino groti violončele. Jeigu ne ji, nieko nebūtų buvę. Yra toks posakis, kad labai svarbu turėti talentingus mokinius, bet dar svarbiau turėti talentingas mamas. Jos sukuria atmosferą, kurioje vaikai norėtų groti, suprastų savo privalumus, išmoktų disciplinos.
Vėliau, kai jau atvažiavau studijuoti į Maskvą, man nutiko labai netikėtas įvykis. M.Rostropovičius mane sustabdė koridoriuje ir sako: „Tau atsitiko didžiausia nelaimė.“ Nustebau: „O! Kokia?!“ „Aš turiu tave paimti į savo klasę!“ Tuo metu jam buvo reikalingas dar vienas mokinys, o aš neturėjau savo profesoriaus. Tik vėliau sužinojau, kad apie mane M.Rostropovičius išgirdo iš savo buvusios mokinės. Kadangi labai norėjau mokytis, pačią pirmą dieną, rugsėjo 1-ąją, atėjau į konservatoriją.
Man tuo metu buvo 17 metų. Ji manęs niekada nebuvo girdėjusi grojant, sako, „pagrokit ką nors“. Pagrojau labai greitą kūrinį. Ji tiesiog apalpo, nukrito nuo kėdės ir kartojo: „Oi, koks berniukas, oi!“ Ir pabėgo iš klasės. Tada nežinojau, kad nuėjo pas savo buvusį profesorių ir sako: „Oi, kokį mokinį gavau!“ Jis paklausė: „Iš kur jis yra?“ – „Iš Vilniaus.“ – „Aš jį imu!“ Jis manęs net nepaklaũsė – jam užteko to, kad buvau vienintelis iš visų stojančiųjų į konservatoriją – muzikologų, pianistų ir kitų, – kuris iš visų stojamųjų egzaminų gavo 100 procentų balų. Taip pakliuvau pas M.Rostropovičių, ir tai buvo mano antroji gimimo diena. Tai visiškai pakeitė mano gyvenimą – gimiau iš naujo ir pas jį pradėjau mokytis nuo nulio.
Trečią kartą supratau, kad esu gimęs, kai 1975 metais mes pagaliau atsidūrėme Vienoje. Išlipome iš lėktuvo ir supratome, kad prasidėjo visiškai naujas gyvenimas. Viskas, kas buvo prieš tai, nieko nereiškia: P. Čaikovskio premija, šimtai koncertų, patirtis. Niekas mūsų čia nelaukia, niekas nežino, visos vietos yra užimtos, niekur nenueisi ir nepasakysi: „Aš atvažiavau – duokite man koncertą“. Mes supratome, kad viskas prasideda nuo nulio. M.Rostropovičius buvo atvažiavęs metais anksčiau, ir neturėjo nei vieno koncerto.
Pirmą koncertą jis sugrojo fortepijonu akompanuodamas savo žmonai, nes buvo labai geras pianistas. Aš nemokėjau groti fortepijonu, mano žmona buvo mano pianistė, taigi mes turėjome pradėti kartu. Hamburge susipažinome su viena pora, kuri buvo mūsų tėvų amžiaus, pragyvenusi karą ir daug sunkumų. Jie mus labai pamilo, ir kiekvieną liepos 17-ąją mes gaudavome nuo jų atviruką: „Sveikiname, šiandien – Jūsų išvažiavimo iš Sovietų Sąjungos metinės!“ Taigi supratau, kad tai buvo mano trečia gimimo diena.
Kai gauni premiją už visą gyvenimą, pradedi galvoti opiau, ir ateina tokios mintys. Supratau, kad tai yra mano gyvenimo tiesa.
— Jūsų mokytojas M.Rostropovičius buvo asmenybė, dariusi įtaką visai XX a. muzikos kultūrai. Kokia jo perduota pamoka – ne tik muzikinė, bet ir žmogiškoji – Jums labiausiai įsiminė?
— Su M.Rostropovičiumi mes buvome draugais iki gyvenimo galo. Kai jis šventė savo 80-metį, ir mums leido prie jo prieiti, jis nepaleido mano rankos. Mes ilgai laikėmės už rankų – niekada to nepamiršiu. Jis pamatė ant mano švarko labai aukštą Vokietijos apdovanojimą ir sako: „Tu turi tokį apdovanojimą? Ir aš tokį patį turiu!“ Taip žiūrėjo, laikė mano ranką ir nepaleido. Ir tas mūsų labai artimas santykis pasiliko mano širdyje.
Jis mus visada labai mylėjo, mes labai dažnai su žmona apie tai kalbame. Kai jam buvo blogai, kai jį pasmerkė ir neleido groti dideliuose miestuose, neišleisdavo koncertuoti į Vakarus ir persekiojo, kadangi jis palaikė Aleksandrą Solženicyną, jis ateidavo pas mus. M.Rostropovičius turėjo labai daug draugų, bet tuo metu suprato, kas yra tikri draugai, kurie jo nepaliko, o kas buvo tie, kurie norėjo pasišildyti jo šlovės spinduliuose. Tie, kurie jo nepaliko, liko jo pačiais artimiausiais žmonėmis, – bet jų buvo ne taip daug.
Mūsų šeima kaip tik buvo prie jo, jis ateidavo ir pas mus į svečius. Būdavo, po gastrolių ateinu į klasę, M.Rostropovičius sako: „Davidai, gerai, kad atėjai! Žiūrėk, baigiu 13.30 val., einame pas tave valgyti.“ Skambinu savo uošvienei, sakau: „Slava nori pas mus ateiti!“. Ji dirbo Didžiajame teatre administratore, greitai perdavė savo darbą, parbėgo namo, suruošė didžiausią stalą, kokį tik įmanoma, ir mes švenčiame pas mus namie.
M.Rostropovičiui taip patiko, kad kitą kartą jis atėjo su savo žmona – o jo žmona yra Galina Višnevskaja, Didžiojo teatro primadona. Ji turėjo silpnybę – labai mėgo sūrius dalykus, tokius kaip rauginti agurkai, kopūstai... O mūsų bobutė buvo iš tokio kaimo, kur fantastiškai raugė kopūstus – ne pjaustydama, o iš viso kopūsto. Ir ji balkone Maskvoje su savo dukra – mano uošviene – tuos kopūstus raugė. Jis buvo taip sužavėtas, kad atsivedė ir savo fantastišką primadoną, o jai tik paduok tokius dalykus... Buvo nepamirštami vakarai su jais.
M.Rostropovičius buvo toks žmogus, kuris galėjo palaikyti visą kompaniją. Nieko nereikėjo – tik duok jam kalbėti, savo pokštus pasakoti – jis buvo kompanijos siela. Labai mėgo gyvenimą ir buvo ne tai, kad linksmas – jis buvo artistas. Kuo daugiau žmonių būdavo aplinkui, tuo daugiau jam įkvėpimo. Kaip ir su muzika – jis išeidavo į sceną ir apimdavo visą publiką. Ir visi galvodavo, kad jis šiandien šypsosi tik man, jis šiandien groja tik man. Kiekvienas žmogus turėjo tą jausmą, ir tas jo artistizmas yra labai giliai palietęs mano sielą. Negaliu žiūrėti į žmones, kurie išeina į sceną kaip į ešafotą, lyg jiems dabar nukirs galvą.
Sakau: jeigu turi baimę, neik į sceną – čia tau nėra vietos. Turi išeiti į sceną ir sudominti žmones, suteikti jiems jausmą, kad jie išgirs kažką nepaprasto, negirdėto, tiek sujaudinti klausytojus, kad jie to neužmirštų. Svarbiausia, ką galiu pasakyti apie muziką, kad pati muzika neegzistuoja, jos nėra. Yra parašyti juodi ženkliukai ant balto popieriaus ir, kad jie taptų muzika, reikia atlikėjo, kuris pradėtų groti. Ir mes, tie atlikėjai, turime taip pagroti, kad klausytojas mūsų neužmirštų. Žmonės galvoja, kad jie prisimena muziką, bet iš tikrųjų jie prisimena, kaip ji skambėjo. Kitą sekundę po to, kai nuskambėjo gaida, jos jau nebėra. Reiškia, reikia taip sugroti, kad atsiminimas liktų ilgam.
Kaip aš negaliu užmiršti kai kurių temų, kurias mano mokytojas grojo, pavyzdžiui, violončelininkų klubo atidaryme Sankt Peterburge 1976 m. gegužės 8 d. Duodu galvą nukirsti, kad tai – tikroji data. Jis grojo iš ryto – pagrojo J. Brahmso F-dur sonatą, jos antros dalies pradžią tokiu nepaprastai angelišku garsu, kurio nebegalėjau užmiršti. Dėstau savo mokiniams, kad jie mokėtų išgauti tokį gražų garsą, ir tokį garsą noriu išgauti pats. Taigi M.Rostropovičiaus suteikta inspiracija man liko visam gyvenimui.
— Kaip per ilgus dešimtmečius trunkančią karjerą keitėsi Jūsų santykis su violončele, požiūris į muziką? Ar šiandien Jums svarbūs tie patys dalykai, kaip ir karjeros pradžioje?
— Mes dabar esame Uzedomo saloje Baltijos jūroje, mano žmona su draugais kaip tik išvažiavo prie jūros, vėliau turėsiu generalinę repeticiją, o šiandien vakare – mūsų festivalio uždarymas, Baltijos jūros forumo, kurio meno vadovas esu, paskutinis koncertas. Dabar turėsiu pertrauką ir repetuosiu A. Dvořáko koncertą, kurį atliksiu Vilniuje. Iš esmės darysiu tuos pačius dalykus: žiūrėsiu, kad gerai paimčiau garsą, kad strykas gulėtų ant stygos, kad paliestų visą violončelę, kad intonacija būtų nepriekaištinga. Mūsų darbas praktiškai kaip sportininkų – reikia groti gamas kiekvieną dieną, nes jeigu nepriversi savo kraujo judėti, kaip reikia, nieko nesigaus – pirštai ir rankos nedirbs. Taigi kiekvieną dieną viskas prasideda iš naujo. O kas to nedaro, labai greitai praranda savo profesionalumą.
— LVSO koncertų salės scenoje pasirodysite ir kaip solistas, ir kaip dirigentas. Kuo Jums įdomus dirigento amplua?
— Tai tas pats procesas – perduoti savo jausmus, savo potyrius, savo įsivaizdavimą, tik ne vienam kaip mokiniui, o daugeliui muzikantų, visam orkestrui, ir padaryti visumą. Nemėgstu žodžio „interpretacija“. Lotyniškai „interpretatio“ reiškia aiškinimas, vertimas. Ne, čia joks ne vertimas. Aš neišverčiu kompozitoriaus, aš duodu jam gyvenimą. Įgyvendintojas – tai būtų teisinga. Įgyvendinti jo norus, jo požiūrį, jo jausmus. Kiekvieną dieną pasakoju mokiniams ir sakau, kad eilutė, kurią tu groji, nieko nereiškia, jeigu nesupranti, kad tavo eilutė ir fortepijono partija yra visuma.
Taip pat jeigu nesupranti, kad kūrinys ir kompozitoriaus gyvenimas yra visuma. Norint suprasti, apie ką groji, reikia suprasti, koks žmogus yra kompozitorius, koks jo charakteris, kur jis gyvena, kokia buvo jo aplinka, kokie to laiko bruožai. Viskas, ką mes grojame, yra labai didelė žinių apie pasaulį visuma. Mano mokytojas M.Rostropovičius kaip tik taip ir mokė. Jis mokė apie visumą, apie visą pasaulį. Čia buvo jo didžiausias pasiekimas.
— Žvelgiant iš dabartinės patirties ir perspektyvos, kas Jums atrodo svarbiausia gyvenime?
— Svarbiausia gyvenime yra būti savimi. Išreikšti, kas tu esi, surasti save. Duoti savo darbe, perteikti savo mintis, norus, svajones. Kai turi galimybę išreikšti savo norus ir svajones – tai yra pagrindinis dalykas.
Jubiliejinis Davido Geringo koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru įvyks 2026 m. spalio 16 d. 19 val. LVSO koncertų salėje.
