Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 09, 11:13

Kompozitorė Z.Bružaitė – apie bitlomaniją, sovietmečio cenzūrą ir „pilkojo amžiaus“ panoramą

Nuo gegužės vidurio Kauno centriniame pašte veikiančią parodą „1972-ieji. Pramušti sieną“ ekspertai laiko būtinąja Europos kultūros sostinės programos stotele. „Tai – galimybė vienoje vietoje pamatyti „pilkojo amžiaus“ panoramą“, – teigia parodos muzikinės dalies kuratorė kompozitorė Zita Bružaitė. Rugpjūtis – paskutinis ekspozicijos veikimo mėnuo.
Zita Bružaitė
Zita Bružaitė / Martyno Plepio nuotr.

Pasak jos, vien kalbėti apie sovietų okupaciją nepakanka; išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių, rašoma pranešime spaudai.

Įžengus į pagrindinėje centrinio pašto salėje esančią muzikos ekspoziciją lankytoją užlieja 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio muzika. Z.Bružaitės teigimu, taip kelionė į tą laikmetį, kurį daugelis norėtume pamiršti, tampa emociškai paveikesnė.

„Muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Dėl slėpinių pati itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia įjungti savo vaizduotę“, – sako kompozitorė.

Z.Bružaitė teigia, jog nors kiekvienas, apsilankęs parodoje susidėlios savo paveikslą, „1972-ieji. Pramušti sieną“ gali tapti geru startu platesniems ir gilesniems to laikotarpio atminties tyrimams. Kaune gimusi ir užaugusi kompozitorė ypač vertina Europos kultūros sostinės titulo suteiktą galimybę menininkams kartu kurti ir garsinti miesto kultūrinį gyvenimą.

Martyno Plepio nuotr. /Zita Bružaitė
Martyno Plepio nuotr. /Zita Bružaitė

– Kiek ir kaip jūs pati prisimenate laikotarpį, kuriam skirta paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“? Kokios jūsų asmeninės asociacijos su juo?

– Tuo metu buvau ikimokyklinio amžiaus. Tik paauglystės metais, mokydamasi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) išgirdau apie Romą Kalantą, Kauno bigbyto dvasią, „Prahos pavasarį“, nes tuomet mano viduje budinosi maištininkės dvasia. Žinoma, „bitlomanijos“ kerai veikė, tačiau kai jų klausiausi, „The Beatles“ muzika jau nebuvo toks neprieinamas ir uždraustas vaisius – dainos skambėjo ir iš plokštelių, ir iš juostinių magnetofonų.

Riba tarp progresyvaus roko ir šiuolaikinės muzikos yra trapi, daug linijų persipina, viena kitą papildo.

Beje, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgirdau „Emerson, Lake & Palmer“, o per juos naujai atradau Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlius“ ir amerikiečio Aarono Coplando „Fanfaras paprastam žmogui“. Taip rokas man padėjo pažinti XX-ojo amžiaus šiuolaikinės muzikos aukso fondą ir šiek tiek pajutau to laikotarpio dvelksmą. Paskui roko muzikos karuselė įsisuko visu greičiu – tarsi vieną dieną prabusčiau atmerktomis akimis. Tuo metu aplink skambant disko muzikos hitams pradėjau gaudyti ir vytis roko istoriją... Klausiausi „Pink Floyd“, „Kiss“, „Styx“, „Led Zeppelin“, „The Eagles“, „The Doors“, „Deep Purple“ ir kitų.

– Kokius šio laikotarpio atspindžius matote savo gyvenime ir kūryboje?

– Dideliu atradimu man buvo „King Crimson“ grupė, kurios muzika mane pasiekė gan vėlai, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ji padėjo suprasti, kad riba tarp progresyvaus roko ir šiuolaikinės muzikos yra trapi, daug linijų persipina, viena kitą papildo. Tokios paralelės dar ir šiandien man leidžia savo muzikoje žaisti in-between (liet. „tarp“ – aut. past.).

– Apie sovietmečiu vyravusią meno cenzūrą, visuomenės represijas parodoje „1972. Pramušti sieną“ kalbama ir per muziką. Kuo ypatinga to laikmečio muzika?

– Vis tik muzika gali turėti daug slėpinių ir, jei dainos ar kito žanro žodžiai pernelyg neatvirauja savo prasmėmis, galima daug ką garsuose paslėpti, užkoduoti. Antai, Broniaus Kutavičiaus muzika, jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ – tai buvo totalus kultūrinis sprogimas! O atrodo labai „nekaltai“ sukomponuotas kūrinys – lietuvių liaudies dainų motyvai, atliekami solistės ir choro, ragai, vargonų skambesys... Tačiau žmonės pajuto ir išgirdo B.Kutavičiaus siunčiamą žinutę. Todėl dėl slėpinių itin mėgstu instrumentinę muziką, nes jos klausant reikia įjungti savo vaizduotę – be pavadinimo, kuris gali būti labai abstraktus, gali daugiau nieko nebūti.

O kiek jų būta... Kiek tikrinimo, nepasitikėjimo, gaudymo, įtarumo, vienos ideologijos propagandos...

Kita vertus – yra pavojų, kad tokią muziką aktyvūs ideologai „perpasakos“ taip, kaip jiems reikės. Perpasakos, interpretuos, prisigalvos didaktinių veiklų. Aš pamenu savo šviesios atminties profesoriaus, kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno pasakojimus, kaip, jam rašant operą „Sukilėliai“ pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną, jis ne kartą, ir dar viduryje nakties (!), saugumui turėjo aiškintis dėl operos siužeto vingių. Opera dėl politinių priežasčių buvo uždrausta ir galiausiai buvo pastatyta po 20-ies metų – 1977-aisiais.

Kaip žinia, vėliau J.Juzeliūnas labai aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinį gyvenimą, nuo 1988 m. buvo Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Tai – tik viena istorija, net ne istorija, o praeities gyvenimo krislas. O kiek jų būta... Kiek tikrinimo, nepasitikėjimo, gaudymo, įtarumo, vienos ideologijos propagandos...

Martyno Plepio nuotr. /Paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“
Martyno Plepio nuotr. /Paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“

– Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį parodos lankytojams?

– Kiekvienas surikiuos savo verčių stulpelius, kuriuose bus įvairių meno sričių eksponatų. Aš taip pat pabandžiau susidėlioti savąjį, kuris, manau, yra ir bus vertingas laikmečio kūrybos liudijimas. Tai – Modrio Tenisono pantomima, Raimondo Vabalo vaidybinis filmas „Birželis, vasaros pradžia“, Orūno Urbono sukonstruoti sintezatoriai, Alvydo Šaltenio tapybos darbai, režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Mamutų medžioklė“.

Na, o to laikmečio muzika mus pasiekia visur ir pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis – tai yra jos tvarumo ir vertės įrodymas.

– Esate „1972. Pramušti sieną“ parodos muzikinės dalies kuratorė. Apskritai, muziką „rodyti“ yra gana netradicinis formatas – juk jos klausome.

– Visą laiką kartojau tai, kas man atrodo svarbu – įžengus į ekspozicinę muzikos salę turi užlieti to meto muzika. Taip kelionė į 8-ojo dešimtmečio pradžią bus tikslingesnė ir emociškai paveikesnė. Rengiant parodą, visuose žingsniuose daug bendravome su jos kuratore prof. dr. Rasa Žukiene. Rodėsi, kad veriame buvusio laikmečio karoliukus iš muzikos, afišų, nuotraukų, instrumentų, repertuaro sąrašų, sąsiuvinių, natų, plokštelių, radijo imtuvų... O kur dar istorijos, kurias teko išgirsti bendraujant su žmonėmis.

Martyno Plepio nuotr. /Paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“
Martyno Plepio nuotr. /Paroda „1972-ieji. Pramušti sieną“

Žinoma, graužia kartėlis, kad vis tik – tai labai mažas to laikmečio atspindys, kad pilnam paveikslui dar visko galėtų būti daugiau ir giliau.

Žinoma, graužia kartėlis, kad vis tik – tai labai mažas to laikmečio atspindys, kad pilnam paveikslui dar visko galėtų būti daugiau ir giliau. Kita vertus, guodžia mintis, kad ši paroda gali tapti geru startu kitoms.

– Parodoje demonstruojama labai įvairi kolekcija – nuo realių iki savadarbių instrumentų, koncertų plakatų, aprangos. Kuo jie įdomūs? Kuris iš jų vertingiausias?

– Inžinieriaus Orūno Urbono sukurtas sintezatorius, A1, „String Machine“ ir efektams skirtas „Phaser“ – elektroniniai muzikos instrumentai ir prietaisai. Jų išskirtinumas – talentingo žmogaus alkis, kurio rezultatais naudojosi ir džiaugėsi kompozitorius Giedrius Kuprevičius, ansamblio „Kertukai“ nariai ir visi kiti.

– Galbūt teko girdėti atsiliepimų iš parodos lankytojų? Kokie jie?

– Įstrigo kelių žmonių mintys, kurie panašiai kalbėjo, vertindami parodą, kaip galimybę vienoje vietoje pamatyti „pilkojo amžiaus“ panoramą. Buvo ir raginimų: kol dar yra žmonių, galinčių pasidalinti daiktais, meno kūriniais, istorijomis – skubėti tai padaryti. Svarbu nuspręsti, kaip ir kur, tai yra – kokia atminties institucija galėtų tuos darbus nuosekliai daryti, nes yra grėsmių, kad apeidami sovietiniais metais patirtus asmeninius skaudulius liksime be reikšmingų to laikmečio artefaktų.

Sovietinė okupacija ženklino, jei ir ne mūsų ar mūsų vaikų, tai tikrai – mūsų tėvų ar senelių gyvenimus.

Martyno Plepio nuotr. /Zita Bružaitė
Martyno Plepio nuotr. /Zita Bružaitė

– Įdomu, jog vartojate žodį „apeiti“. Jis iš dalies susišaukia su didelės mūsų visuomenės dalies nuostata neprisiminti sovietmečio, ignoruoti to laikmečio palikimą, tarsi tikintis, kad šis mūsų istorijos tarpsnis išnyks kaip nebuvęs. Iš tiesų, tema – sudėtinga. Koks jūsų būdas apie tai kalbėti?

– Reikia ir būtina kalbėti. Kaip? Argumentuotą ir kritinio vertinimo disputą įsivaizduoju paremtą tyrimais. Sovietinė okupacija ženklino, jei ir ne mūsų ar mūsų vaikų, tai tikrai – mūsų tėvų ar senelių gyvenimus. Būtų daugiau nei lengvabūdiška kalbėti trafaretinėmis frazėmis, kurių nemažai girdisi aplinkui – pamirškime, ši epocha mums nesvarbi, skausminga, veidmainiška ir panašiai. Tačiau nė vienas laikmetis negali būti išimtas, ištrintas iš istorijos žemėlapio, kitaip mes matysime ne visą panoramą. Dar daugiau – vien kalbėjimo nepakanka, nes išsamiai istorijai reikia pilnatvės – žmonių, dokumentų, daiktų, meno kūrinių ir kitų artefaktų. Ir jie turėtų būti prieinami, pasiekiami.

– Jūsų pavardę randu ir prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarymo renginio kūrėjų. Kuo jums svarbus bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte?

– Gimiau Kaune, čia – mano namai. Kur buvus, kur nebuvus, visada noriu grįžti namo, prie Neries, į Vilijampolę, kurioje gimusi pradėjau vaikščioti ir kurioje gyvenu dabar. Daug kas žino ir ne kartą girdėjo mane sakant, kad geriausiai jaučiuosi čia ir viskas man šiame mieste gražu, istoriška, prasminga. Jaučiau pasididžiavimą ir pakylėjimą, kai perskaičiau žinutę, kad Kaunas bus Europos kultūros sostine. Bendradarbiavimas Europos kultūros sostinės projekte man pirmiausia reiškia miesto ir jame kuriančių žmonių darną bei kūrybinę sinergiją.

– Kaip manote, kaip šis projektas pakeis Kauno kultūrinį gyvenimą? Galbūt jo poveikį jau pajutote asmeniškai?

– Manau, kad šis projektas visus mus įsuko į verpetą. Į tokį didelį, kuris prasideda Kaune, bet juo nesibaigia. Europos kultūros sostinė – ne tik įspūdingas kiekis iniciatyvų, parodų, koncertų, spektaklių ir panašių renginių, tai – garsas, kuris sklinda į visas puses ir padeda atrasti miestą ir žmones, šalį ir kultūrą.

Paroda Kauno centriniame pašte veiks iki rugpjūčio 31 d. Parodos kuratorė: Rasa Žukienė. Organizatorius: „Kaunas 2022“.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą