Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 6d. 10:59

Kompozitoriaus teritorija: Loretos Narvilaitės gyvenimas „ant pasaulio krašto“

Kompozitorė Loreta Narvilaitė
Vytautas Petrikas/LMIC nuotr. / Kompozitorė Loreta Narvilaitė

Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną ir kasdienybę. Kompozitorė Loreta Narvilaitė už tą erdvę kūrybai, kurią jai teikia gyvenimas „mieste ant pasaulio krašto“, atiduoda duoklę savo kūriniais –​ juose gausu jūros ir miesto įvaizdžių. Kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis jie gimsta, aiškinosi muzikologė Eglė Bertašienė. Nuotraukų autorius – Vytautas Petrikas.

– Loreta, ar kuriant Jums būtina uždara erdvė, kurioje Jūsų niekas neblaško, kurioje būtų galima atsiriboti nuo visko, nelyg vienuolio celėje?

– Tikriausiai taip, nes geriausia man kurti namie, Klaipėdoje. Nors, pavyzdžiui, paskutinį savo kūrinį rašiau gastroliuodama su Klaipėdos kameriniu orkestru Šveicarijoje. Ten dirbau ir viešbutyje, ir orkestro repeticijų metu pagalbinėse patalpose, šalia vaikščiodavo visi orkestrantai, šnekėdavomės... Turėjau jau labai aiškią medžiagą, kurią tiesiog galėjau dėlioti faktūriškai. Net pati savimi stebėjausi, kaip taip gebu – aplink sukinėjasi žmonės, geria arbatą, o aš šalia jų dirbu ir dar vandenį spėju tuo pačiu jiems užkaisti.

Bet dažniausiai, žinoma, visgi norisi ramybės, tylos, tam tikro atsiribojimo – vien tam, kad tiesiog galėtum susikaupti ir išlaikyti skaidrias mintis. Labiausiai mėgstu dirbti iš ryto, kada galva šviežiausia, taip pat savaitgalį, kai niekur nereikia eiti, skubėti – tai idealiausios kūrybinės valandos, ir, žinoma, tada darbuojuosi iki vakaro. Dienotvarkę sustyguoju taip, kad savo laisvas valandas maksimaliai galėčiau skirti kūrybai.

O tęsiant apie darbinę erdvę, pamenu, kažkada buvo anketa su klausimu, ar kompozitorius gali dirbti, kai ant stalo – kūrybinė netvarka. Man vis dėlto ant stalo turi būti tvarka, minimaliai daiktų ir tik aptvarkiusi buitį sėdu prie kūrinio. Negaliu dirbti dulkėtame kambaryje – man trukdo (juokiasi).

– Kokios priemonės Jums yra būtinos kūrybai?

– Kompiuteris su MIDI klaviatūra, pianinas, bet svarbiausia – idėja, sumanymas, gal net tikslas, dėl ko tą muziką rašau. Žinoma, visų pirma rašau – gal skambės egoistiškai – dėl savęs, dėl to, kad kitaip negaliu, kad esu taip sutverta, jog negaliu nerašyti. Ir, antra vertus, tai būna festivalių, atlikėjų užsakymai ar prašymai, kas visada yra didelis akstinas kurti.

– Atrodo, esate iš tų kompozitorių, kuriems dideli popieriniai penklinių lapai tiesiog nebėra reikalingi, tiesa?

– Išties, mano kūriniai dabar gimsta iš karto kompiuteryje, bet turiu ir juodraštinius lapelius, kuriuose pasižymiu eskizus. Esu pastebėjusi, kad taip dirbant sukuriama kita muzika ir tokio rašymo įtaką tikrai jaučiu. Tai šiek tiek erzina, šiek tiek baugina, bet pirmiausia kreipiu dėmesį ne į užrašymo būdą, o į tai, ką rašau. Mano muzikoje yra labai daug melodingumo, linearikos – kone kiekvieną liniją išdainuoju, pasigroju, stebiu, ar bus įdomu atlikėjams. Tad kompiuterį naudoju vietoje pieštuko, popieriaus ir trintuko, nes taip tiesiog patogiau, ypač rašant minimalistinę muziką su daug pakartojimų.

– Visada norisi paklausti ir apie kitus menus – kas veikia Jūsų muziką?

– Man labai artima architektūra, ypač – modernioji. Ir savo kūrinius kartais įsivaizduoju kaip architektūrinius statinius. Aišku, ir modernioji poezija, nes itin mėgstu vokalinę muziką, dainingąjį, melodingąjį pradą. Skaitau daug poezijos, joje randu ištisas idėjas savo kūriniams. Dažnai būna taip, jog užsikabinu už kokios vienos eilutės, o ji vėliau tampa ir viso kūrinio pavadinimu – mano vos ne pusė kūrinių yra pavadinti pagal kokias nors poezijos eilutes.

– Pratęsiant mintį apie architektūrą – ar Jus ji įkvepia tik vizualiai? Galbūt bandote ir struktūriškai perteikti formas?

– Ko gero, vizualiai. Ir tiek, kiek įkvepia architektūra, lygiai tiek pat mane įkvepia ir gamta, nes, kaip žinia, daugelis mano kūrinių yra susiję arba su miestu, arba su jūra. Studijų laikų kūrinį „Praeinanti nata“ tiesiog braižiau kaip paukščio fragmentą – sparnas, galvytė ir vėl sparnas. Tą kūrinį visų pirma užrašiau matematikos langeliuose, nusipiešiau... Man yra svarbi ir vizualioji kūrinio pusė.

Vytautas Petrikas/LMIC nuotr./Kompozitorė Loreta Narvilaitė
Vytautas Petrikas/LMIC nuotr./Kompozitorė Loreta Narvilaitė

– Jūra į Jūsų kūrybą tiesiog įaugusi, tačiau gyvenant Klaipėdoje kitaip turbūt nė neįmanoma?

– Gyvenimas Klaipėdoje ir jūra mane veikia dvejopai. Viena vertus – nebijau to pasakyti, kad jaučiuosi gyvenanti ant pasaulio krašto, nes Klaipėda yra toliausiai nuo centro, sostinės, kur verda Lietuvos kultūrinis gyvenimas. O čia esi gerokai nuo visko nutolęs. Bet, kita vertus, kadangi čia veiksmas lėtesnis, galima lengviau susikoncentruoti kūrybai. Vilniuje aš turbūt kiekvieną vakarą būčiau koncertuose, o Klaipėdoje jų mažiau. Stovėdama ant jūros kranto tarsi turiu laisvę, erdvę veiklai. Ir ta erdvė kedena mintis, nuolat atšviežina, veikia fiziškai ir psichologiškai.

– Bet juk turite ir svarbų darbą Klaipėdos koncertų salėje. Kaip viską suderinate?

– Svarbu rasti balansą, harmoniją tarp darbo, asmeninio gyvenimo ir kūrybinio laiko. Mano vaikai jau užaugę, savarankiški, todėl dabar turiu jau daugiau laiko. Anksčiau, būdavo, sumigdai vaikus, užsidarai, ir tik tuomet gali rašyti muziką.

– Iš šalies žiūrint, Jūsų kasdienybė tiesiog persisunkusi svetima muzika. Ar palieka ji įspaudą Jūsų kuriamoje muzikoje?

– Taip, kažkas lieka. Gerai, kai sėdi koncerte ir matai – „aha, koks įdomus ir kaip įdomiai padarytas kūrinys!“, o tai pagimdo kažkokias naujas idėjas. Tad tas sėdėjimas koncertuose jau yra kūrybinis darbas su savo nuosavais būsimais kūriniais.

Labai gerbiu savo kolegas – lietuvių muzika yra mano dėmesio objektas numeris vienas. Tai susiję ir su tuo, jog dėstau lietuvių muzikos kursą S. Šimkaus konservatorijoje. Kompozitoriai, turėję įtakos mano stiliui – Osvaldas Balakauskas, aišku, Bronius Kutavičius, mano profesorius Julius Juzeliūnas. Jiems jaučiu labai didelį dėkingumą.

Vytautas Petrikas/LMIC nuotr./Kompozitorė Loreta Narvilaitė
Vytautas Petrikas/LMIC nuotr./Kompozitorė Loreta Narvilaitė

– Loreta, su kokia intencija dažniausiai sėdate kurti? Galbūt tai būna muzikinė idėja, noras atrasti kokią nors naują techniką, o gal tiesiog bandymas muzikos skambesiu kaip nors paveikti klausytoją?

– Pirmiausia yra intencija garsais išreikšti tai, kas rūpi man pačiai, tas emocijas, tas mintis, kurios tuo metu gyvena manyje. Ir tie garsai turi komunikuoti su klausytoju, su atlikėju. Ypač lengva kurti atlikėjų prašymu – tuomet kūrinys rašosi tarsi pats savaime. Sunkiau rašyti, kai kuri šiaip sau, kai turi idėjų net nežinodamas, kada tai bus atliekama. Iki šiol turiu tokių kūrinių, kurie dar nėra atlikti, nors parašyti jau prieš gerą 10-metį.

– O kaip Jums pačiai atrodo, ką klausytojams duoda Jūsų kuriama muzika?

– Ne vienas kritikas, muzikologas yra minėjęs, jog mano muzikoje yra daug pozityvumo, energijos. Nesakyčiau, kad joje vien trykšte trykštantis gyvenimo džiaugsmas, nes daug yra ir melancholijos, ir poetinių akimirkų, bet tas pozityvus pradas, nors ir liūdnokas, man turbūt yra būdingas ir kaip asmenybei. Norisi tą perteikti ir klausytojui, norisi kad jį pakylėtų.

Tikrai nerašau stalčiui, nerašau superavangardinės muzikos – esu XXI a. avangardizmo nuošalėje. Man svarbiausia rasti tą vidurkį tarp modernumo ir emocionalaus krūvio. Menas pirmiausia veikia mūsų emocijas ir tik paskui – protą. Žinoma, geriausia yra atrasti darną tarp emocijos ir racionalumo.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

03:17
07:15

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata