-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2020 11 12

Lana del Rey išleido poezijos knygą: apie ką ji rašo?

Popkultūros žvaigždė, dainininkė Lana del Rey išleido debiutinę poezijos audioknygą „Violet Bent Backwards Over The Grass“, kuri „Goodreads“ skaitytojų buvo išrinkta į geriausių 2020-ųjų metų poezijos knygų pusfinalį.
Lana Del Rey ir jos knygos viršelis
Lana Del Rey ir jos knygos viršelis / Organizatorių nuotr.

Knyga pasirodė 2020 metų rugsėjo 29 dieną, tad pasaulinėje rinkoje ji tebėra naujiena. Anksčiau menininkė publiką žavėjo muzikiniu stiliumi, kuriame ji sujungia nihilizmą, nacionalizmą bei nostalgiją šeštojo dešimtmečio JAV kinui ir ne tik.

Užsienio spauda ganėtinai kritiškai pasitiko šią knygą. Štai Niujorke gyvenantis poetas Benas Fama bei škotų rašytoja Angela Cleland debiute įžvelgia ne tik JAV poezijos tėvo Walto Whitmano bei Alleno Ginsbergo įtakas, tačiau ir savotišką plokštumą, nesuvaldytą sąmonės srautą bei tingiai perteiktas juodos-baltos, moteriškumo-vyriškumo opozicijas.

Vyresnysis literatūros kritikas iš Independent.co.uk Martinas Chiltonas mano, jog naujoji L.del Rey knyga suteiks malonumą, bet ir nuvils.

Kuo šis netikėtas poetinis debiutas įdomus, malonus ir ką bendro „Violet Bent Backwards Over The Grass“ turi su literatūra?

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Pirmiausia galiu pasidalinti patarimu, padėsiančiu jums geriau įsisavinti šios knygos turinį. Siūlau užsidaryti kambaryje ir neleisti būti trukdomam bent valandą. Taip išvengsite akistatos su geresnį skonį knygoms turinčio draugo nuomone, sumažinsite sąžinės graužatį, kadangi tikėtina, jog malonumą vis dėlto pajusite. Mat geriausias audioknygos aspektas – profesionalus garsas, kuriam įrašyti dainininkė turėjo visas galimybes.

Štai eilėraštyje „Past the Bushes Cypress Thriving“ sukurtas efektas stipriai įtraukia – klausaisi teksto ir jautiesi lyg jis būtų įrašytas vienumoje, sėdint ant erdvių, marmurinių laiptų. Autorei skaitant balsas aidi, švarus muzikinis akompanimentas ramina.

Kaip ir ankstesnėje L.del Rey kūryboje, šiame eilėraštyje nevengiama fantazijos sužadinti tapybiškumu. Beklausant muzikos smegenis pasiekia štai tokie įvaizdžiai: Georgia O'Keefe/ Georgia peaches/ Doing nothing but your painting.

Šioje citatoje ji referuoja į amerikiečių modernizmo tapybos motiną, turinčią aiškų, lakonišką stilių bei fiksavusią amerikietiškus peizažus. Ko gero, šioje eilutėje referuojama į G.O’Keeffe paveikslą „Peach and Glass“, taip kuriant paralelę ir su eilėraščio autore.

Nors ir esu kažkada išsisakiusi apie persikinį romantizmą, L.del Rey dėl šio aspekto norisi atleisti – juk jos asmuo per ilgametę kūrybą jau savaime tapo simboliu, o muzikinė forma diktuoja kitokias taisykles. Galbūt tarp jų – ir laisvesnis verlibro vartojimas. Nežinantiems – verlibras yra eiliavimo būdas be aiškaus metro. Beje, teigiama, kad JAV literatūroje taip kurti pradėjo W.Whitmanas, kurio poezijai pati L.del Rey nėra abejinga.

Per garsą L.del Rey taip pat kuria ir nostalgiją – šių eilėraščių galima klausytis ausinukuose vaikštant paplūdimiu arba per lietų. Standing stoic blue and denim/ Eyes not blue but clear like heaven, sakoma albume. Be to, eilėraščiuose „Salamander“ ir „The Land of 1000 Fires“ garsas trūkinėja lyg grojamas seno, čirškiančio vinilo. Vis dėlto kai kurie tolesni eilėraščiai atsisako vintažinio tarškesio ir atsiduoda tiesiog švariam L.del Rey kalbėjimui.

Panašiai kaip „Pink Floyd“ apibrėžia tėvų kartą, L.del Rey yra tūkstantmetukų sinonimas. Galbūt todėl pasidaviau truputį gėdingiems sentimentams. Nepaisant to, kyla klausimų dėl teksto, kuris, galėdamas sugroti stipriai net ir netirštinant sakinių, nuvylė. Manau, kad intencija pakloti daugiau reikšmės sluoksnių nebūtų sumažinusi audioknygos populiarumo.

Įmanomumą suderinti kokybę ir komerciją įrodo garsios britų roko grupės „Arctic Monkeys“ tekstai. Paskutinysis jų albumas „Tranquility Base Hotel & Casino“ yra puiki muzikos, vizualinių menų ir literatūros jungtis, nors niekur nebuvo teigta, jog tai – literatūros kūrinys.

Dainoje tokiu pat pavadinimu kaip ir albumas ne tik kuriamas naratyvas, bet ir per muziką, intonaciją bei tipinius kultūrinius įvaizdžius konstruojama šiuolaikybę kritikuojanti ironija: Jesus in the day spa, filling out the information form/ Mama got her hair done, just popping out to sing a protest song.

Žinomas amerikiečių reperis Kendrickas Lamaras, nors taip pat figūruoja populiariosios kultūros lauke, savo muzikoje geba įtraukti kiek originalesnius žodžius. Beyoncės „Lemonade“ laikomas vienu geriausių vizualinių albumų, kuriame įtraukta poezija. Prisiminkime ir Nobelio premijos laureatą Bobą Dylaną, apdonotą ne už muzikinius, bet literatūrinius pasiekimus.

Galiausiai anksčiau minėti menininkai taip ir nedeklaravo, jog jų muzikiniai albumai yra poezijos knygos, todėl vietas, kuriose prarandamas daugiasluoksniškumas, galima atleisti.

Tuo metu L.del Rey poezijoje atsiranda lyg iš savipagalbos vadovėlio nulieti žodžių junginiai, pavyzdžiui, eilėraštyje „SportCruiser“ rašoma: brief moment i felt more myself than ever before; Like he knew me – how weak i was arba captains aren’t like poets/ they don’t make metaphors between sea and sky.

Nors šiame eilėraštyje yra visi tie ikoniški amerikietiški kapitalistiški įvaizdžiai nuo namų šeimininkių iki Long Beacho, banalumas, paralelės tarp vandenyno ir gyvenimo, poeto ir piloto nuvilia lyg per saldus McDonald's pieno kokteilis. Ir ne, tai nėra tas smagus poetinio cukraus lygis, kurio per didelis ryškumas sukuria skaitymo malonumą.

L.del Rey galima laikyti tautinį JAV identitetą glamūrinančia menininke. Štai jos dainoje „National Anthem“, anot Jia Tolentino, permąstoma amerikietiška romantika su šampanu ir deimantais, raudonomis suknelėmis ir žaliomis pievelėmis. Nors jos poezijoje šis patriotiškumas reiškiasi nuosaikiau – ryškiai plazdančių JAV vėliavų nebėra, tačiau pirmajame eilėraštyje išlieka meilė Los Andželui.

Prie eilėraščių kokybės neprisideda ir analitiško požiūrio į politiką trūkumas. Tai jau kritikavo Yara Rodrigues Fowler, rašanti „The Guardian“. Anot recenzentės, autorė Donaldą Trumpą pavadina megalomaniaku, kreipia dėmesį į degančius Kalifornijos miškus, tačiau visgi politinės problemos apmąstomos plokščiai ir deklaratyviai, su kuo aš sutikčiau. Pridurčiau dar tai, kad ji neaplenkia ir lozungais rašančios Rupi Kaur poezijos.

Vartojant L.del Rey kūrybą taip pat reikėtų turėti omenyje ne kartą viešumoje pasirodžiusias nuomones, kuriose ji kritikuojama dėl smurto, prievartos idealizavimo. Tai ypač ryškėjo po jos albumo „Born to Die“ išleidimo. Vėliau tai matoma ir jos klipe „Ride“. O štai jos debiutinės knygos eilėraštyje „The Land of 1,000 Fires“ moteriškumas ir vyriškumas vaizduojamas ryškiai konfrontuojant tokiais būdvardžiais kaip toughness ir unending softness, striking example of masculinity ir t.t.

Nors esu griežta lyčių lygybės klausimu, vis dėlto nenoriu nepelnytai L.del Rey vadinti antifeministiška, kaltinti pasidavus mizoginiškumui. Norisi tiesiog paklausti, ar ankstesnėje jos kūryboje sudėtingos psichologinės problemos yra atspindimos ar romantizuojamos?

Deja, čia analizuojamoje poezijoje nieko daugiau, kas peržengtų tiesiog lėkštoką lyčių stereotipų romantizavimą, nemačiau.

VIDEO: Lana Del Rey – „Ride“

Vis dėlto yra vienas dalykas, kurį, ko gero, tegali daryti L.del Rey ir vis tiek išlikti žavinga. Atskalūniškumas, girdimas ir jos dainose, kelia šypsnį. „Quiet Waiter Blue Forever“ yra koketiškas atostogų tropikuose eilėraštis, kuriame nė vienoje eilutėje neišgirsite nieko prasmingo:

Summer

blue

Forever

call me when you're done with work

i'll pick you up later

the darker the better

Vis dėlto po šios knygos dar kartą įsitikinau, koks sudėtingas žanras yra poezija, bei tai, jog ne visi gali ją rašyti – tam reikia ne tik talento, bet ir įdirbio. L.del Rey atveju – tai savotiškas jos muzikinio darbo pratęsimas kitokioje formoje. Taip pat reikėtų turėti omenyje, jog ši poezijos knyga vis dėlto skirta klausymui, o ne skaitymui, tad ir formos vertinimo kriterijai gali kažkiek skirtis. Antrąjį kartą debiutinės knygos neklausyčiau, tačiau ikoniškąjį ir skandalingąjį „Born to Die“ įsijungsiu būtinai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius