Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 7d. 19:15

Lapkričio muzikos albumų apžvalga: siela ir kiti receptoriai

Monikaze, Siela ir Ministry of Echology albumų viršeliai 15min recenzija
Monikaze, Siela ir Ministry of Echology albumų viršeliai

Lietuviški muzikinės laisvės pavidalai: gotiška vienišiaus laisvė, laisvė būti nerūpestingam, laisvė eksperimentuoti, kartais net taip radikaliai, kad sunku besuprasti. Na, ir laisvė neklausyti, jei nepatinka.

Siela – Vėtroje

Kitąmet 30-metį švęsianti grupė išleido savo 14-tąjį albumą. Įspūdingi skaičiai. Dar įspūdingiau, kad „Siela“ išsaugojo savo sielą per visas ekonomines ir kultūrines krizes. Nebūdami nei per dažnai matomi, nei per garsiai rėkiantys, jie tebėra svarbūs visiems seniesiems gerbėjams ir atrandami jaunesnių kartų.

Sąlygos atrasti „Sielą“ dabar ypač palankios – šiemet grupė atliko didžiulį darbą ir atnaujino bei skaitmenizavo visą savo diskografiją. Visus 14 albumų dabar galima rasti „Pakartot“, „Spotify“ (gaila, be albumų išleidimo metų – prie visų pažymėta „2019“) ir kitose platformose. Tokių paveldo saugojimo žygdarbių norėtųsi ir iš daugelio kitų grandų.

Ateinanti karta tiktai

mus kartoja

(...)

Pirmi kartai baigias greičiau

nei šoviniai

„Siela“ gali pasigirti produktyvumu, karjeros stabilumu. Ankstesnysis, puikus, jų albumas „Širdis. Kryžius. Pasaga“ pasirodė 2015-aisiais. Mano supratimu, naujasis darbas tokio lygio nepasiekia, nors ištikimųjų klausytojų reakcijas nuspėti nesunku: „viskas labai gerai“ (nes skamba daugmaž kaip ankstesnė kūryba), „tik kas čia per duetas su Jazzu“ (nes gotai negali bičiuliautis su divomis). Jazzu vardo sureikšminti neverta – jos pasirodymas epizodinis. Eksperimentų čia daugiau ir nėra, ir tikėtis jų nederėtų – „Siela“, net ir griežtai laikydamasi savo kūrybinės linijos, sugeba iš jos išlaužti vertingų melodijų. Beje, šįkart ypač patiko kai kurios švelnios gitaros partijos, pavyzdžiui, kūrinio „Šuo“ pabaiga.

A.Sirgedo tekstai – tikras romantinių simbolių vadovėlis. Vynas, naktis, prakiurusi valtis, kaukė, krantas, dykuma... Elementai mainosi kaip kaleidoskope, bet niekad nesuskamba tuščiai, šiaip sau, dėl rimo. Net keista, kad jauni atlikėjai nesiima kurti „Sielos“ dainų koverių.

Sielų vėtroje

Savo vietoje

Plaka širdis

Vertingiausias čia, kaip visada, tas pojūtis – staigus persikėlimas į kitą laiką, kitą erdvę, tamsoką, niūroką, bet nostalgišką ir tikrą. „Šviesios jums depresijos“, – esu girdėjus tariant A. Sirgedą. Tokia ir ši muzika – apie vienišų sielų bendrystę.

Albumo pristatymai – gruodžio 10 d. Vilniuje, 14 d. – Kaune.

VIDEO: SIELA - Bedugnė (2019)

Monikaze – Chicken Wings

Monikazę pirmąkart pamačiau „Kablio“ rūsyje šių metų pradžioje. Visi laukė nuostabios JAV grupės „Algiers“, bet per Monikos Zenkevičiūtės, netikėtai pakviestos juos pašildyti, pasirodymą taip pat lauke niekas nerūkė. Jos gruboka, kampuota ir veržli elektroninė muzika buvo kažkuo traukianti ir įsimenanti. Dabar ją įsiminti galima dar geriau, nes Monika išleido 9 kūrinių albumą.

Nors kūrinių pavadinimai neiškalbingi („For You“, „Don‘t Hide“, „Around“ ir pan.), džiugu, kad albumui pavadinti pasirinkti viščiuko sparneliai. Albumo viršelyje jų derinys su rožių žiedlapiais ypač tinka muzikai, kurioje daug humoro, koliažo, intertekstų, žaidimo ir laisvės.

M. Zenkevičiūtė lietuviškos muzikos padangėj išskirtinė dar ir tuo, kad į alternatyviąją muziką atėjo iš akademinės – LMTA ji baigė kompoziciją, yra dalyvavusi ir „Druskomanijoj“, „Jaunoj muzikoj“, ir „Postcosmos“, „Yaga Gathering“. Tokių skirtingų sričių jungčių, o ir tiesiog muzikinio išsilavinimo mūsų alternatyvioje scenoje nėra itin daug.

Albume visko labai daug – tiek daug, kad iš pirmo karto net nespėji susigaudyti. Bet galiausiai ir melodiniai, ir ritminiai, ir vokalo gabaliukai sulimpa į labai smagią ir dinamišką garsinę architektūrą.

VIDEO: Monikaze – „Hide“

McLoud – NYNX

Vilniaus grupė „McLoud“pasirinko taikliai – apšildyti savo albumo pristatymo koncertą „Lofte“ pasikvietė „Timid Kooky“. Būtent „Timid Kooky“ pirmiausia ir iškyla prieš akis (ausis), klausant naujojo maklaudų darbo. Sunkaus roko, smarkios ironijos ir meilės popkultūrai sintezės. Pridėjus dar tai, kad grupės lyderis Lukas Malinauskas yra teatro, kino aktorius, „McLoud“ pereina į tarpžanrinę, tarpdisciplininę sritį, kur jau nelabai aišku, ar tai muzikos grupė, ar meno projektas.

Patys save maklaudai yra vadinę socialinės kritikos grupe (to kažkiek girdėti ankstesniame albume „Be pykčio“). Dėl sunkaus, gitarinio skambesio, kraujo ir prakaito koncertuose anksčiau („McLoud“ groja nuo 2008-ųjų) buvo krikštyti metalo grupe – tačiau į metalo festivalius kviečiami nebuvo, gal kad ne rimti, o juokingi. Dabar (LRT Opus laidoje „Red Rose Radio“) Lukas sako: „Nemėgstu aš to metalo.“ Sako, kad juos įkvėpė „Bloodhound Gang“ ir „Jackass“, o visa tai, ką grojo iki šiol, vadina viešu mokymosi laikotarpiu. Na, visai gaila, taip tarsi nurašomi ir visi ankstesnių albumų gerbėjai.

Naujasis albumas įrašytas Niujorke, drauge su žymios prancūzų metalo grupės lyderiu Joe Duplantier, įvertinusiu laukinį rytų europietišką gaivalą. „Tai Vyčio skulptūra Times Square“, – apie albumą rašo pati grupė. Bent kol kas to gaivalo albume pajusti nepavyko. Gal dėl to, kad apskritai į jį sunku įsijausti. Visa ta eklektika, visas tas stilistinis chaosėlis su gitaromis, elektronika ir trepo bytais skamba kaip performansas ŠMC, kurį įdomu pasižiūrėti, bet savo malonumui kasdien neklausytum.

Maklaudų marginalumas yra fainas ir reikalingas destrukcinis reiškinys Lietuvos alternatyvioje scenoje. Tačiau ar šis angliškas albumas atvers jiems kokias nors tarptautines scenas – nedrįsčiau teigti.

VIDEO: McLoud - NYNX [2019]

Mad Money – BAE

Laikraštyje „370“ šio albumo recenziją Jonas Braškys pradeda sakiniu: „Net nežinau, ką ir sakyti...“ Ir toliau pripažįsta nesuprantantis šio fenomeno ir net pasvarsto, ar Mad Money nėra tiesiog nerimtas personažas, skirtas apdumti mums akis.

O ką aš galiu pasakyti? Keista, kad Jonui Braškiui nėra 50 metų. Ne, Mad Money nėra nei Byronas, nei Homeras (apžvalgoje su jais sulyginamas Lilas), bet man toli gražu neatrodo, kad gera muzika būtinai turi būti intelektuali. Kaip tik, muzika yra labai demokratiška, ji gali būti tiesiog pramoga ir veikti visai ne smegenis.

Tiesa, Gedimino Melniko reperiškas kelias netolygus. Net ir dabar nė vienas naujas klipas neapsieina be komentarų, kuriuose reikalaujama sugrąžinti Manifestą – ankstesnį rimtesnį alter ego. Mad Money pastaraisiais metais sąmoningai eina popsiškesnio skambesio link (koncerte, pavyzdžiui, pasirodė Leonas Somovas). Šiame albume irgi vertėtų ieškoti ne filosofinių gelmių, o smagių rimų ir ritmų bei socialinės realybės („Wake‘N‘Bake“, „Cukrus & Mielės“).

Žinoma, Mad Money yra personažas, lietuviškas sex, drugs & rocknroll įkūnijimas, albumą pristatantis viešai išsitatuiruodamas jo pavadinimą. Bet jis nenuobodus ir nevienaprasmis (užtenka prisiminti rimtą, liūdną kūrinį „0.8“, „YouTube“ dabar turintį beveik 6 milijonus peržiūrų). Jei muzika yra „ne tavo“, tai jos reiktų ir klausyti ne pagal savo susigalvotas taisykles, o pabandyti suvokti, kodėl ji yra sukurta ir kodėl kažkam gali patikti.

VIDEO: Mad Money - Aš nieko nesakau (Video)

Ministry of Echology – Mixed Feelings

Nepasakytum, kad regio muzika Lietuvoje labai įsitvirtinusi, bet „Ministry of Echology“ savo susikurtą nišą puoselėja jau 10 metų ir turi gausų būrį klausytojų, koncertuose nuo pirmos natos pradedančių tūpčioti ir linguoti į šiltą ramų ritmą.

Lietuviškame klimate regis neretai skamba paradoksaliai, kita vertus, jis suteikia tokio hipnotizuojančio atsipūtimo, kaip jokia kita muzika. Šiame trečiajame albume penki ministrai vėl dainuoja ir groja apie kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius, vėl širdį gaivina malonūs moteriški vokalai (Elenos ir Dominikos, taip pat girdimų grupėje „shishi“), o galvą susuka klavišiniai. Prieš 3 metus išleistame „Wanderer“, man rodos, buvo daugiau ryškių, įsimenančių kūrinių. Šis albumas paprastesnis, dėl to dar labiau priartėjantis prie lietuviškai jamaikietiško, o gal tiesiog universalaus folkloro.

Galėčiau priekaištauti dėl pasikartojančios tematikos, apeinančios bet kokius sunkesnius klausimus, arba lietuvių kalbos trūkumo (net tame vieninteliame lietuviškame kūrinyje „Sodas“ lietuvių kalba skamba kažkaip nedrąsiai, tarsi angliškai tariama, nors tekstas gražus). Bet iš tiesų jokių „dviprasmiškų jausmų“ profesionalūs „gero vaibo“ skleidėjai nekelia.

VIDEO: Ministry of Echology - Them Tell Me [Live Video]

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

01:28
15:57

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Sveikata