Perkuria save iš naujo
Kiekvienas naujas L.Anderson turas, kiekvienas naujas jos performansas yra vis kitoks būdas tyrinėti realybę ir kalbėti apie ją. Ir kalbėti ne tik nuo scenos klausytojams, bet ir bandyti suvokti, kaip pasiskirsto energija. „Aš visada tai laikau pokalbiu, o ne pasirodymu. Žiūrovai užbaigia sakinius“, – yra sakiusi L.Anderson.
Trečiąjį kartą Vilniuje viešėsianti amerikiečių atlikėja šįkart pasirodys kartu su eksperimentine grupe „SEXMOB“, ir tai bus turo „Let X=X Part 2“ dalis. Vėlinėms skirtas koncertas, kaip skelbia organizatoriai, persmelks ir mistinėmis nuojautomis, o bendras darbas su Niujorko avangardinio džiazo grupe suteiks menininkės muzikai naujų atspalvių ir psichodelikos poskonių.
L.Anderson savo pasirodymuose kartais grįžta prie savo ankstesnės kūrybos, kurią naujai interpretuoja scenoje (taip buvo ir pastarojo L.Anderson pasirodymo Vilniuje metu, kai „The Language of the Future“ programoje skambėjo ir devintojo, dešimtojo dešimtmečių atlikėjos kūriniai), tačiau pati atlikėja sako, kad jai tai kur kas įdomiau ieškoti naujų išraiškos priemonių.
O ir prie senesnių savo albumų ji negrįžta. „Jie man – tarsi našlaičiai. Kai pabaigiu albumą, tiesiog pasakau – sudie“, – sako ji.
Todėl naujuose albumuose ji ieško vis naujų temų, technologinių sprendimų ir instrumentų. Prieš kelis metus ji išleido albumą „Landfall“, kurį įrašė kartu su „Kronos“ orkestru, o naujausias albumas „Amelia“ skirtas aviacijos pradininkei Amelia Earhart, kuri skrydžio metu dingo 1937 metais, o po dvejų metų buvo paskelbta žuvusia. Iš nedidelės apimties kompozicijų, vidinių dialogų, telegramų, persidengiančių scenų sudėliotas albumas – L.Anderson duoklė šiai drąsiai moteriai. Tai – meditacinis, tragiškas ir atmosferiškas įrašas, kuriame balsas tampa dar vienu instrumentu, įsiliejančiu į kreivų formų operą.
Tiesa, nors ir ieškodama vis naujų įkirtimų į muzikinius pasaulius, ji visgi pripažįsta, kad suvokia, jog tam tikra prasme tai, ką ji sukūrė, per visą tą laiką nelabai ir pasikeitė. „Nemanau, kad pastebiu progresą, net nesu tikra, ar aš tikiu progresu. Nes kai bandau sukurti ką nors naujoviško, vis tiek tai nėra labai nauja. Viskas skamba panašiai į tai, ką jau esu padariusi anksčiau“, – kai prieš kelis metus ėmiau interviu iš L.Anderson, sakė ji.
Netikėta sėkmė
„Mister Heartbreak“, „Bright Red“, „Big Science“ – šie albumai visiems laikams įrašė L.Anderson į avangardinės, eksperimentinės muzikos kanoną, o prieš kelis metus jai buvo suteiktas „Grammy“ apdovanojimas už viso gyvenimo pasiekimus. Tuo metu, atsiimdama apdovanojimą, ji sakė kurianti muziką, kuri neturi tikslaus apibūdinimo – galima tai vadinti „multimedia“, „art music“ arba jai ne itin patinkančiu apibūdinimu „eksperimentine“. Neretai cituojamas jos pasisakymas, kad kartais ji pradeda kurti, manydama, kad tai bus opera, o galiausiai virsta atspaudu iš bulvės.
Kai prieš kelis metus buvo perleistas jos kultinis albumas „Big Science“, muzikinėje žiniasklaidoje vėl pasipylė recenzijos apie tai, koks svarbus buvo šis įrašas, o daina „O, Superman“, esanti šiame albume, iki šiol išlieka garsiausiu jos kūriniu. Įkvėpta įkaitų krizės Irane, ši daina pasakoja apie technologijas, politiką ir bėgant metams apauga vis naujom prasmėm. Pati L.Anderson buvo nustebinta tos sėkmės – singlas iš pradžių buvo išleistas nedideliu tiražu, o pati atlikėja sakė, kad „tiesiog sukūrė dainą, kuri jai atrodė graži ir keista“, o pasirodė, kad kūrinys, kuriame net nebuvo priedainio, tapo pasauliniu hitu. L.Anderson pasakojo, kad tuo metu jai tai pasirodė net ir kiek baugu – performansų menininkė tapo popžvaigžde. Šiuo metu „O, Superman“ atranda ir naują kartą klausytojų, kuri dalinasi šiuo kūriniu „TikTok“.
Nuo pat „Big Science“ laikų ji plečia suvokimą apie tai, kas yra performansai, kas yra muzika, kas yra balsas, kaip pasirodymų metu galima perkurti realybę. Ji ir pati kuria instrumentus, išnaudoja virtualiosios realybės galimybes, o taip pat nevengia ir labai keistų eksperimentų – tarkime, kartu su savo vyru Lou Reedu Australijoje buvo surengusi ir koncertą šunims. L.Anderson švelnus prisirišimas prie šunų atsispindėjo ir muzikiniame albume bei filme „Heart of a dog“, kuriame permąstant savo santykį su šunyte Lolabelle iš esmės buvo kalbama apie tai, ką reiškia būti žmogumi.
Istorijų pasakotoja
Šios menininkės darbai daro įspūdį tuo, kaip drąsiai, kūrybiškai ji žengia į vis naujus muzikinius laukus, tačiau L.Anderson visuomet visų pirma buvo istorijų pasakotoja. Tai kuo puikiausiai įrodo jos albumas „The Ugly One with the Jewels“, kuriame ji pasakojo istorijas iš savo performanso „Stories from the Nerve Bible“. Su minimalistiniu muzikiniu akomponavimu šis albumas koncentruojasi į L.Anderson hipnotizuojantį balsą. Ir istorijas, kurias ji gali papasakoti.
„Tai, kaip mes matome pasaulį, iš tiesų yra istorijų rinkinys ir tai, kaip mes jas pasakojame“, – kai prieš kelis metus ėmiau interviu iš jos, pasakojo L.Anderson.
„Dabar net ir politikai pradeda pasakoti istorijas. Istorijų pasakojimas tapo gana politišku aktu. Ir riba tarp fikcijos ir faktų yra gana išsitrynusi. Labai sunku suprasti, kuri istorija tikra, o kuri išgalvota. Galbūt tai ir nesvarbu. Bent jau man atrodo, kad šie laikai yra labai įdomūs dirbant su istorijomis“, – tame pačiame interviu pasakojo L.Anderson.
Apie politiką ji užsimena ne viename interviu, neslėpdama nerimo dėl to, kas vyksta pasaulyje. Jau prieš 8 metus, kai kalbėjomės su atlikėja, ji sakė, kad daugybę žmonių apėmęs jausmas, jog gyvename apokaliptiškoje eroje. „Mes tikėjome demokratija, tuo, kaip ji veikia, tačiau štai – prireikė vos metų, kad viskas pasikeistų“, – apie Donaldą Trumpą ji sakė tuo metu, nemaža dalimi kaltinusi ir technologijų skverbimąsi – komunikacijos pakeitė politiką radikaliai, o politikams nebereikia žiniasklaidos, norint skleisti savo žinią – netikrų naujienų skleidimas tapo paprastesnis ir įprastesnis nei beta kada anksčiau.
Nerimas dėl dirbtinio intelekto
Per visą šį laiką jos pesimizmas nesumažėjo. „Atvirai kalbant, aš nesu optimistė dėl to, kas vyksta, – neseniai viename interviu sakė ji. – Norėčiau tokia būti, ir išoriškai galbūt taip atrodau, bet kai pagalvoju apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, – man baisu.“
Jos nerimą didina ne tik politiniai įvykiai pasaulyje, bet ir dirbtinio intelekto sklaida. Ji visuomet mėgo dirbti su dirbtiniu intelektu, technologinėmis inovacijomis, tačiau dabar suvokia, kad jis ima kėsintis į mūsų pasaulį. „Tamsioji šios technologijos pusė – dezinformacija: gali būti tavo vardas ant teksto, kurio tu nerašei, ir dažnai neturi daug galimybių tam pasipriešinti. Man taip nutiko, ir aš buvau labai supykusi, nes jie imituoja tavo balsą, perima tavo stilių“.
Kritiška ji ir socialinių tinklų įtakai. Kuomet lankėsi Vilniuje, surengtoje spaudos konferencijoje ji kalbėjo apie neigiamą įtaką mūsų psichologinei būklei ir tai, kokį pasaulį jų pagalba mes kuriame. Tai ji apibūdino kaip pozityvumo epochą – žmonės socialiniuose tinkluose publikuoja tai, kas, jų nuomone, padės kitiems žmonėms pamėgti juos, parodyti juos sėkmingus. Tačiau dzenbudistinei filosofijai pritarianti atlikėja teigė, kad būtina suprasti, jog mums reikia ir pažeidžiamumo, kad laimė yra neišvengiamai susijusi ir su nesėkmėmis.
L.Anderson kalba mums apie mūsų laikus – apie nerimą, iš po kojų slystantį pasaulį, apokalipitines nuojautas – nenuostabu, kad prieš dvejus metus ji sukūrė ir virtualios realybės projektą, skirtą pasaulio pabaigos temai.
Tačiau kartu ji kalba ir apie grožį, meno jėgą, gebėjimą keistis ir kurti beribius pasaulius iš žodžių.
