Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 25d. 20:00

Lietuviškos muzikos albumų viršeliai: veidai ir beveidžiai

Brokenshord, Golden Parazyth, Crucial Features albumų viršeliai
Brokenshord, Golden Parazyth, Crucial Features albumų viršeliai

Albumų viršeliai yra bene mažiausiai analizuotas lietuviškos muzikos kultūros aspektas. Nebent kartais parenkama keliasdešimt „juokingiausių“ ar „geriausių“ viršelių. Albumų dizaino autoriai niekur nenominuojami ir neapdovanojami, nors meniškiausias, gražiausiai išleistas knygas išrinkti juk įprasta.

Anksčiau viršelis pirmiausia buvo skirtas patraukti pirkėjo dėmesį parduotuvėje (buvo kadaise muzikos parduotuvės!). Dabar muzikos albumai labiau perkami kaip vizualiniai kūriniai – turėjimui, o ne klausymui. Vėl išpopuliarėjus vinilams dailininkui atsirado dar daugiau vietos pasireikšti. Tad dizainas, apipavidalinimas tapo ypač svarbus. Kartais net svarbiausias, kaip savarankiškas meno kūrinys. Juk muzikos vis tiek klausysitės internete.

Kaip reikėtų kalbėti apie albumų viršelius? Apie knygą iš viršelio spręsti nevalia, o apie muziką?

Tikslios statistikos skaičiuoti nebandžiau, bet peržvelgusi savo klausytų ir recenzuotų lietuviškų albumų viršelius per pastaruosius 10 metų (orientuojantis į jaunosios kartos muzikantus, t. y. 20–30-mečius, daugiausia – į alternatyviąją muziką, šiek tiek į popmuziką), pastebėjau vieną iš dažniau pasikartojančių temų – tai veidas ir ypač jo nebuvimas.

Žinoma, bepigu tai vadinti tendencija – atlikėjo nuotrauka viršelyje yra turbūt dažniausias sprendimas populiariojoje muzikoje. Vis dėlto veidas veidui nelygu: savo pačių ar kokio nors personažo atvaizdu muzikantai prisistato, kuria pasakojimą, klausytojas tarsi skatinamas tapatintis su žmogiška figūra, joje atpažinti save.

Tekste miniu pastaraisiais metais pasirodžiusius albumus (autorių nenurodau, nes, deja, ir patys atlikėjai ne visad pasistengia juos paminėti). Viršelius grupuoju ne pagal žanrą ar kokybę, bet pagal tam tikrą viršelio vizualinį elementą. Pavyzdžių neabejotinai yra daugiau, kaip ir grupavimo, interpretavimo galimybių. Tai tik bandymas, gal net vienas pirmųjų, apskritai ką nors apie tai pasakyti.

*

Klasikinis (tik grupių atveju – retesnis) sprendimas – paties atlikėjo atvaizdas. Itin dažnai tai renkasi popmuzikos, hiphopo atstovai, taip pat spėčiau, kad dažniau moterys nei vyrai. Pavyzdžiui, GJan („Do It“), Monique („Sun“) profiliai primerktomis ar užmerktomis akimis, abstraktus fonas ir atlikėjų veido išraiškos tarsi rodo, kad jos klausosi savo muzikos. Atlikėjos prisistato tiesiogiai, „štai, tokia aš“, ir muzika greičiausiai yra apie jas pačias. Nusigręžiant nuo objektyvo atsiribojama, neprovokuojama ir susitelkiama į muziką.

Viršeliui („Room for You“) nusifotografavo ir „Garbanoto bosisto“ nariai, tačiau tai visai kitoks pasakojimas – įvairiausių detalių, galbūt simbolinių, o gal ir visai nereikšmingų prigrūstas vaizdas, netvarkingas ir kartu griežtai surežisuotas.

Klasikinę viršelio išraišką naujam albumui „No Rivals“ pasirinko Angelou, bet ankstesniame „Vision A“ viršelyje ji buvo įsikūnijusi arabiškoje vizijoje – čia dominavo tiesiai į objektyvą nukreiptos, nežinia kokias mintis slepiančios, provokatyvios akys. Albumų viršeliuose dažnai svarbus fikcijos ir tikrovės susiliejimas: Cheri viršelyje dažomi plaukai – ji virsta kažkuo kitu (o ir albumas vadinasi „Britney“), į šią transformaciją žvilgsniu įviliodama ir klausytoją.

Gjan, Garbanoto bosisto, Cheri albumų viršeliai
Gjan, Garbanoto bosisto, Cheri albumų viršeliai

Geriausias tokios vizualinės strategijos pavyzdys – Beissoul & Einius. Siurrealistiniuose viršeliuose („Laikas paikas“, „Chamillion“, „#Asecretcontract“) duetas prisistato kaip ateiviški dvyniai: suaugę į vieną kūną, iškraipyti kompiuterio, perkelti į senovinį paveikslą. Tik šį vasarį pasirodžiusio albumo „White Crow“ viršelyje muzikos kūrėjai atvirto į save, be to, pirmąkart jie užfiksuoti judesyje, tačiau... pirmąkart ir nusisukę nuo objektyvo. Vizualiai gana dideli pokyčiai, kitas klausimas – ar šis lūžis atsispindi muzikoje.

Neretai viršeliuose naudojamos nuotraukos iš muzikantų autentiškų archyvų: pavyzdžiui, Junior A („The Day He Disappeared“), Migloko („Mistyrijous Gangsta“) vaikystės fotografijos. Taip klausytojas prileidžiamas prie atlikėjo šeimos fotoalbumų, bet ir savotiškai nutolinamas – to vaiko viršelyje juk jau seniai nebėra.

Autentiška vaikystės (nors greičiausiai ne pačių muzikančių, o jų tėvų) nuotrauka panaudota ir „Crucial Features“ albumo „Kaprizai“ viršelyje. Šis žymi dar vieną iškalbingą stilistinį pasirinkimą – koliažą, t. y. nederančių elementų derinimą, elementų įkėlimą į neįprastą, fikcinį kontekstą.

Crucial Features, Migloko, Beissoul & Einius albumų viršeliai
Crucial Features, Migloko, Beissoul & Einius albumų viršeliai

Koliažas išreiškia savotišką stilistinę dinamiką, neužsisėdėjimą prie vienos stilistikos, eksperimentavimą. Kiek kitoks koliažas panaudotas Junior a („Born Busy“), Free Finga („Pick Up Line“) albumų viršeliuose: pirmasis sumontuotas iš atlikėjo klipų kadrų, antrajame – kelių fotojuostelių kadrai. Abiem atvejais dauginamas paties atlikėjo atvaizdas, taigi galima sakyti, kad ir muzikoje juos turėtume pažinti skirtingais rakursais.

Išskyrus GJan ir Monique pavyzdžius, visi čia paminėti viršeliai pasakoja apie virsmą. Virsmą atspindi ne tik turinys, bet ir forma: „No Real Pioneers“ („No Real Friends“), Migloko („Sacred Tears“), Free Finga & Keanu Blunt („Max Pain“) viršeliuose fotografija virsta piešiniu. Hiphopo žanrui neįprastame „Flying Saucer Gang“ („Colours“) viršelyje atlikėjų nuotrauka „nubėgusi“ kaip akvarelė. Tai turbūt galima apibendrinti kaip tikrovės virtimą fikcija, pasakojimu „lyg ir apie mane, bet lyg ir ne“. Muzika pristatoma tarsi literatūrinė autobiografija, kurioje trinamos ribos tarp dienoraščio ir fantazijos. Šią idėją originaliai išreiškia „Timid Kooky“ albumo „Tanzen“ viršelis, kuriame muzikantai nufotografuoti imituojantys H. Matisse‘o paveikslą.

Flying Saucer Gang, Timid Kooky, Free Finga ir Keanu Blunt albumų viršeliai
Flying Saucer Gang, Timid Kooky, Free Finga ir Keanu Blunt albumų viršeliai

*

Priešingas ir labai įdomus leitmotyvas lietuviškų albumų viršeliuose yra beveidiškumas. Tai gali būti patys atlikėjai, gali būti ir kitas neįvardytas asmuo, tačiau šiuo atveju svarbiausia anonimiškumas. Beveidė figūra tampa simboliu, metafora – tai nebe konkretus žmogus, o aktorius, perteikiantis universalesnes temas. Taip albumo viršelyje paliekama erdvės žiūrovui – jis turi vaizdą užpildyti savo mintimis ir emocijomis, tapti figūros veidu. Taigi bent jau emociškai tokia vizualinė strategija yra dinamiškesnė, įvairiapusiškesnė, negu įprastinis paties atlikėjo portretas.

Skausmo, sielvarto pažymėtas nuogas kūnas nufotografuotas abiejų „Autism“ albumų („Film Noir“, „Have You Found Peace?“) viršeliuose. Nors nematome personažų akių, veido išraiškos, tačiau pats kūnas labai iškalbingas. Tai labiau vidinio pasaulio projekcijos nei realūs žmonės. Ypač įdomus naujojo viršelio sumanymas – labai konkretus, išryškintas kūnas ir tamsoje išnykstanti, su ja susiliejusi užversta, lyg ir rėkianti galva.

Teoriškai panašus, bet visai kitokias reikšmes kuriantis „McLoud“ albumo „Be pykčio“ viršelis – nuogas, įsitempęs kūnas, užsidengęs veidą, tuščioje erdvėje. Tačiau fizinė dinamika ir net pats odos žvilgesys, švara žymi visai kitokią muzikos kryptį. Dar kitokia emocija reperio Mad Money albumo „Nuoga(s)“ viršelyje – nuotraukoje subraižyta vyro nugara, tai gali būti ir aistros, ir kovos paliktos žymės. Šiuo atveju erdvės žiūrovui (klausytojui) dar daugiau dėl to, kad mes tarsi perimame personažo žvilgsnį, žiūrime ta pačia kryptimi – tad turime sugalvoti, ką matome.

Veidas pridengiamas grupės „ba.“ viršeliuose: siurrealistiniame „Rasti / Pasiklysti“ viršelyje povandeniniais akiniais uždengtas vaiko veidas, „Garsiai mąstau“ – „nukirpta“ merginos veido pusė – čia svarbiau jos lūpos, nagai, šešėliai, o labiausiai švilpukas su grupės vardu.

ba., Mad Money, Autism albumų viršeliai
ba., Mad Money, Autism albumų viršeliai

„Colours of Bubbles“ dviejų albumų viršeliuose taip pat matome beveidžius personažus. „Inspired by a True Story“ galva virtusi dūmais – tai galima interpretuoti kaip emocijų, minčių, muzikos sprogimą, „She Is The Darkness“ viršelyje pieštai nuogai moteriai veidą slepia plaukai – ji ir viliojanti, ir kartu grėsminga.

Brokenchord („Endless Transmission“), Fingalick („F1“) žmogiška figūra beveik pranykusi tamsiame fone, pirmuoju atveju dar ir nusisukusi. „Sisters on Wire“ („Never Turn The Lights Off“), Junior a („Superglue“) viršeliuose belikę siluetai. Pirmojo Junior a albumo „Great Things“ viršelyje tapatybė slepiama dar akivaizdžiau – nuotraukoje, paprastoje, kasdieniškoje, gatvėje su šuniu, personažui užtušuotas veidas.

Žinoma, šie atvejai skirtingi, skirtingos ir jų beveidiškumo reikšmės. Visgi galima kalbėti apie nuogo kūno ir apnuogintų jausmų paralelę; žmogiškos figūros susiliejimą su fonu kaip autoriaus asmenybės nereikšmingumą; ir apskritai beveidiškumą kaip galimybę pačiam klausytojui virsti muzikinio pasakojimo personažu.

Brokenshord, Junior a, Colours of Bubbles albumų viršeliai
Brokenshord, Junior a, Colours of Bubbles albumų viršeliai

*

Jei atlikėjo atvaizdas nurodo į autobiografišką muziką, tai viršeliuose vaizduojami personažai – turbūt į kuriamą atsietą pasakojimą. Pavyzdžiui, „Frank Fitts“ albumo „Everything‘s Fine“ nuotrauka iš neaiškaus vakarėlio (beje, personažai nuotraukoje – be akių) arba vienam „Freaks on Floor“ albumui („Life“) viršeliui nufotografuotas vyriškis raudona liemene, kitam (Hello, Girls!“) – eiliuotame sąsiuvinyje nupieštas pašaipaus žvilgsnio jaunuolis ornamentuotu veidu. Šių personažų istorijas turėtų padėti išsiaiškinti muzika.

Pieštų ar netgi tapytų viršelių taip pat ne vienas, pavyzdžiui, „Abudu“ („Akys žvyro pilnos“), „Frank Fitts“ („Learn to Focus“). Tai vis dar portretai, bet jau labiau iš pasakų ar animacijos. Grupės „Garbanotas“ naujausiam darbui „Paskutinė saulė“ viršelyje – tapyba: gamtos apsupty nusisukusi moteris nešasi į mus atsisukusį vaiką. Pasakojimas dėliojasi iš karto ir turbūt kiekvienam kitoks.

Ir užsienietiškuose, ir lietuviškuose viršeliuose („Condor Avenue“ „Patagonia“, „Deeper Upper“ „Ceremony“, „8 kambarys“ „Atlantida“) itin dažnai pasitaiko gipsinių skulptūrų galvų, biustų ar kokių nors galūnių. Jos dažnai pateikiamos steriliame, tuščiame fone – iškirptos iš konteksto. Galbūt taip apeliuojama į universalumą, amžinumą, galbūt užsimenama apie fragmentišką, nepabaigtą pasakojimą.

Deeper Upper, Abudu, Mesijaus ir Münpauzn albumų viršeliai
Deeper Upper, Abudu, Mesijaus ir Münpauzn albumų viršeliai

Įdomus atvejis – pernykščiam „Golden Parazyth“ albumui „Sad Human“ dailininko Stasio Eidrigevičiaus sukurtas viršelis. Visų pirma – tai koliažas (fotografuoti pečiai ir rankos su piešta fantastinio personažo galva). Antra – tai žmogus su kauke, svetimu veidu, taigi ir su svetima istorija, o dar ir su spąstais viršugalvyje.

Kitokie spąstai – Mesijaus ir Münpauzn albumo „#uzgrotu“ viršelyje (kaip ir pavadinime). Tai vis dar žmogaus portretas, tačiau sunkiai atpažįstamas, beveik nesamas, pranykstantis, galbūt žmogus, kurio nebuvo. Ši mozaika sudėliota iš virtualiame gyvenime naudojamų emodžių – taigi šio personažo istorija emociškai chaotiška, o svarbiausia – gal net ir netikra.

Pastarieji du viršeliai gali būti ir savotišku temos apibendrinimu. Kūrybiška šiuolaikinė muzika – tai koliažas iš stilių, formų, skambesių, žodžių, jausmų. Autentiška patirtis joje virsta pasakojimu apie pasaulį, pasakojimu, kurį kiekvienas klausytojas gali susikurti pats ir netgi pats jame dalyvauti. Tai spąstai, į kuriuos norisi pakliūti.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

02:32
01:00
01:02

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata