Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 23d. 19:12

„Metropolitan“ prodiuseris D.Frostas: „Pandemija parodė, kokia kūrybinga ir ryžtinga yra muzikinė bendruomenė“

Prodiuseris Davidas Frostas Tik 15min
Gina Renzi nuotr. / Prodiuseris Davidas Frostas
Kitame koncertų salės ar įrašų studijos gale muzikos įrašų menininkas kuria savo magiją. Jis konsultuoja dėl repertuaro, ruošiasi įrašų sesijoms ir juos gamina, vėliau prižiūri visą postprodukcijos veiklą. Vienas geriausių šioje srityje – Davidas Frostas – sukūrė daugelį tarptautinių mastu įvertintų klasikinės muzikos įrašų.

„Metropolitan“ operos teatro prodiuseris dirba su didžiausiomis leidyklos kompanijomis („Sony Classical“, „Deutsche Grammophon“ ir kt.) ir didžiausiais vardais (kaip Yo-Yo Ma, Andrea Bocelli ir Pierre Boulez).

Jis yra antras muzikos prodiuseris, pelnęs daugiausia „Grammy“ apdovanojimų (po Quincy Joneso), kuris iš viso septynis kartus buvo įvardytas Metų klasikinės muzikos prodiuseriu – paskutinįkart šiais metais. Dabar jis turi devyniolika „Grammy“ laimėjimų ir dvidešimt penkias nominacijos.

Už liaupsių ir apdovanojimų slepiasi melomanas, pradėjęs savo, kaip pianisto, karjerą Julliard'e, tačiau jo tėvo (garsaus muzikos prodiuserio) sėkmė įkvėpė jį keisti pavaras ir rinktis toliau dirbti šioje srityje. Šiemet jis įrašė du „Grammy“ apdovanotus kompaktinius diskus: Šostakovičiaus 13 simfoniją „Babi Yar“ ir Gershwino operą „Porgy And Bess“. Pandemija pakeitė jo pareigas „Metropolitan“ operos teatre – dabar jis įrašo ir miksuoja tiesiogines transliacijas. Interviu Davidas Frostas aptaria muzikos įrašymo meną tiek transliacijose, tiek įrašų sesijose. Jis taip pat atsako, kodėl naujausius jo įrašus pats įvardija kaip karjeros viršūnę.

– Per visą savo karjerą buvote nominuotas „Grammy“ apdovanojimams. Kaip per daugelį metų kito Jūsų santykis su jais?

– Visada yra garbė būti nominuotam, nesvarbu, ar laimiu, ar ne. „Grammy“ apdovanojimai yra vienintelis mūsų, kaip „užkulisinių“ žmonių – muzikos prodiuserių ir garso inžinierių – viešas darbo įvertinimas. Džiaugiuosi šiuo visuomenės dėmesiu, juk pradžioje norėjau tapti soluojančiu pianistu! Prisimenu, kai pirmą kartą buvau nominuotas, ceremonijoje labai jaudinausi. Tik ne dėl to, kad galiu nelaimėti, o dėl to, kad laimėjus tektų viešai sakyti kalbą prieš šitiek daug žmonių. Koncertavimas labai skiriasi nuo viešojo kalbėjimo, be to, nebuvau tikras, ar man pavyks. Dabar tikrai mažiau baiminuosi, jaučiuosi patogiau.

– Šiuo metu „Metropolitan“ operos teatras įkūrė internetinę koncertų salę su daugybės renginių transliacijomis. Kaip tai pakeitė Jūsų darbą?

– „Metropolitan“ operos rečitalių serija labai skiriasi nuo įprastų operų pastatymų. Čia scenoje dalyvauja labai mažos žmonių grupės, pasirodymai vyksta atokiose vietose, pačiam reikia atsinešti ir paruošti įrangą. Taigi kiekvienąkart skirtingos darbo sąlygos. Operos teatras – tai didžiulė infrastruktūra. Vien prie įrašo ar transliacijos dirba dešimtys žmonių. Apskritai – scenoje kylanti uždanga, ypač jei pasirodymas yra įrašomas, yra mėnesių darbo kulminacija. Pastatymas yra bendras šimtų žmonių, kurie visi prisideda labai ypatingais būdais, darbas. Taip kiekviena premjera atrodo kaip tikras stebuklas! Dažnai pagalvoju, kiek daug žmonių sutelkė savo pastangas šiam vieninteliam tikslui.

– Ar pandemija pakeitė tai, kaip suprantate ir vertinate savo profesiją?

– Pandemija parodė, kokia kūrybinga ir ryžtinga yra muzikinė bendruomenė, ieškodama naujų būdų palaikyti ryšį su savo auditorija. Mane sužavėjo ir įkvėpė tai, kaip mano kolegos organizavo ir naudojo technologijas savo pranašumui. Garso ir vaizdo perdavimas, kuris pasirodė esąs būtinas mūsų vaikų ugdymui, taip pat buvo scenos meno gelbėjimosi ratas. Pandemijos metu aš išmokau keletą naujų techninių dalykų, sužinojau, kaip svarbu žiūrovams muzikos klausytis gyvai, toje pačioje erdvėje. Tai atrodo akivaizdus pastebėjimas, tačiau taip stipriai niekada nesijaučiau – įprastu metu tai lengva suvokti kaip savaime suprantamą dalyką.

Pandemija taip pat parodė, kaip labai scenos menuose mums reikia vienas kito. Pavyzdžiui, „Metropolitan“ operos teatre dirba žmonės, dirbantys daug įvairių dalykų, ir šimtai jų jau daugiau nei metus nedirba. Opera yra tikrai bendradarbiaujantis žanras – scenoje ir už jos ribų kiekvieno žmogaus indėlis yra labai svarbus visumos kūrimui. Be visų šių žmonių ir jų bendro darbo, opera yra niekas.

– Kas padeda susidoroti su nuolatiniu įrašymo ir transliavimo daugiafunkciu uždaviniu?

– Turėdamas patirties, aš pripratau žongliruoti įvairiomis proceso dalimis. Pastaraisiais metais, dirbdamas „Metropolitan“ operos teatre, išmokau tapti operos tiesioginiu „miksuotoju“. Tai buvo bene didžiausias iššūkis mano karjeroje – labai skyrėsi nuo mano, kaip studijos įrašų prodiuserio, darbo. Tiesioginės transliacijos reikalauja kitokių įgūdžių – tai ir įdomu, ir baugina. Tuo metu kažkiek tampu atlikėju, nes viskas vyksta gyvai – scenoje pasirodo dainininkai, duobėje groja muzikantai, o aš „miksuoju“.

Dešimtys tūkstančių žmonių klausosi ir žiūri tiesiogines transliacijas, todėl jaučiu atsakomybę prieš žiūrovus ir koncertuojančius atlikėjus. Tai, kad opera yra teatrališka ir joje dainininkai įsijaučia, juda ir bėgioja visoje scenoje, sukelia didelį iššūkį gyvam „miksavimui“. Priešingai nei studijos įrašų aplinkoje, kai priešais dainininkus pastatomi mikrofonai, scenoje operos pastatymas nuolat juda. Todėl gyvas „miksavimas“, kurį darau transliacijų metu, taip pat yra nuolat kintantis procesas – aš nuolat koreguoju atstumus ir kampus tarp dainininkų ir mikrofonų, kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Kai tai suveikia, būna nuostabu.

– Kokie yra pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos renkatės garso bitus?

– Studijų įrašų redagavimo procesas yra tiesiogiai susijęs su mano požiūriu įrašų sesijose. Sesijose aš visada galvoju apie redagavimą ir tai, kaip medžiaga bus suformuota ir sujungta. Taip pat turiu galimybę pažinti menininkus, su kuriais dirbu, ir kaip jie mąsto bei jaučiasi. „Metropolitan“ operos teatre darbas visada vyksta tiesiogiai, nėra jokių įrašų, taip pat turiu mažiau kontakto su pačiais atlikėjais. Darbas yra daug labiau ribotas, kalbant apie mano galimybes redaguoti ir formuoti spektaklį.

– Kiek kūrybinio indėlio turėjote dirbdamas prie nominuotų įrašų (Gershwino „Porgy and Bess“ ir Šostakovičiaus simfonija Nr. 13)?

– Abu albumai buvo sukurti iš gyvų pasirodymų, todėl be įrašų seansų, tiek šių projektų redagavimas, tiek „miksavimas“ buvo visiškai mano rankose. Šostakovičiaus atveju maestro Muti klausėsi mano darbų ir pridėjo keletą savo minčių. Fantastinė „Porgy and Bess“ produkcija buvo neįprasta „Metropolitan“ operai, nes tai tik garso įrašo leidimas (pastaraisiais metais jų leidimai beveik visada buvo susiję su video). Tai suteikė man daug laisvės redaguoti ir derinti spektaklius be jokių vaizdo įrašų, kurie paprastai riboja tai, ką aš galiu padaryti. „Metropolitan“ operos teatre aš taip pat dirbu kaip balanso inžinierius ir miksuotojas, todėl turiu bendrą informaciją apie tai, kur yra mikrofonai ir kaip jie miksuojasi. Taigi turėjau daug kūrybinės laisvės, dirbdamas su šiais leidiniais. Manau, kad abu šie įrašai buvo ryškiausias mano karjeros taškas. Kokia garbė dirbti su tokiais puikiais dirigentais kaip Riccardo Muti ir Davidas Robertsonas bei dviem geriausiais pasaulio orkestrais – CSO ir MET orkestru, jau nekalbant apie CSO chorą, Aleksejų Tikhomirovą ir neįtikėtinus „Porgy and Bess“ solistus.

– Yra istorinis muzikos įrašymo aspektas – išsaugote skambesį ateičiai ir leidžiate pasirodymui tęstis amžinai. Kaip su tuo tvarkotės?

– Kadangi užaugau muzikų šeimoje, su tėvu, kuris buvo įrašų prodiuseris, aš visada laikausi nuomonės, kad bet koks įrašas yra dokumentas, kuris pragyvens mus visus, todėl į jį reikia žiūrėti labai atsakingai. Ši idėja gali būti bauginanti, o kai kuriuos net paralyžiuojanti, iškelianti perfekcionistines tendencijas, kurios gali būti neproduktyvios kūrybiniam procesui. Kaip galima nesivaržyti, kartu įsivaizduojant ilgalaikį ir nuolatinį savo darbo egzistavimą? Taigi aš priėmiau šią filosofiją: įrašas yra svarbus ir ilgalaikis dokumentas, kuris turi būti kuriamas pagarbiai ir rimtai, tačiau tai taip pat tik menininko pasirodymo bet kurią dieną momentinė nuotrauka. Labai dažnai menininkas daro įrašą ir vėliau grįžta prie to repertuaro, jį iš naujo apmąsto ir randa naujų būdų, kaip jį atlikti. Kartais ilgalaikis įrašytas dokumentas neatspindi galutinės menininko vizijos ar tam tikro kūrinio interpretacijos. Iškart pagalvoju apie du garsius Glenno Gouldo „Goldberg“ variacijų įrašus – vieną, padarytą jo karjeros pradžioje, ir kitą pabaigoje. Tokie skirtingi, bet abu tokie nuostabūs. Pasaulis yra geresnė vieta turint juos abu!

– Ar klausotės tėvo sukurtų įrašų? Kokią prasmę Jums tėvo darbai turi šiandien?

– Vaikystę praleidau klausydamasi tėvo įrašų ir visų kitų įrašų, patekusių į mūsų namus. Kiekvieną mėnesį mums buvo atsiųsta dėžutė visų naujų CBS įrašų – klasikos, džiazo, popso – aš klausiausi visko. Kai kurie mano tėčio įrašai tapo labai svarbūs ir istoriški, ir tai man paaiškėjo tik tada, kai buvau vyresnis. Vaikystėje jų tiesiog reikėjo klausytis, tačiau dabar matau juos kaip puikių tos dienos muzikantų archyvą. Tiesiogiai bendravau ir su kai kuriais iš šių muzikantų – Rudolfu Serkinu, Vladimiru Horowitzu, Eugenijumi Ormandy, Pablo Casalsu ir kitais. Tai buvo fantastiškas pasaulis jaunam pianistui. Be to, jis tikrai mane labai reikšmingai suformavo. Koncertai ir repeticijos atskleidė muzikavimą aukščiausiu lygiu ir įkvėpė mane tapti muzikantu.

– Kokią šiandien pianistinė patirtis daro įtaką Jūsų kūrybai?

– Be muzikinio pianisto išsilavinimo, nemanau, kad galėčiau būti efektyvus muzikos prodiuseris. Taip pat labai gerai suprantu muzikantus, su kuriais dirbu – ką jie išgyveno, kad patektų ten, kur yra. Aš gerbiu ir žaviuosi jų kelione, iššūkiais, su kuriais tenka susidurti. Būti klasikinės muzikos prodiuseriu reiškia tiesiogiai ir artimai bendrauti su muzika ir ją atliekančiais žmonėmis – prodiuseriai turi turėti muzikanto supratimą, ausį ir jautrumą, kad galėtų pasiekti geriausią rezultatą įrašymo sesijoje ir postprodukcijos metu.

– Kai muzikos klausymas yra jūsų darbas, ar galite jos klausytis savo malonumui?

– Mano mėgstamiausias muzikos klausymo būdas yra į studiją nepanašiose sąlygose. Tada aš išjungiu savo prodiuserio ausis ir sutelkiu dėmesį į pačią muziką. Kai tik „garsas“ tampa klausymo dalimi, aš dirbu. Ir po ilgos darbo dienos aš tikrai nenoriu girdėti jokios muzikos! Tai nereiškia, kad nemyliu muzikos – ji yra mano gyvenimo centre – tačiau norėdamas išlikti žvalus, turiu praleisti šiek tiek laiko nesiklausydamas.

– Ar yra garso inžinierių ausų praktikos ar klausymo pratimų?

– Niekada apie tai negalvojau! Manau, kad tai vyksta natūraliai. Kai tėvas pirmą kartą man paaiškino, kas yra stereo, supratau, kad klausiausi metų metus, nesuprasdamas, ko klausausi! Žinojau, kad stereo skamba geriau nei mono, bet kodėl? Kaip tai veikia? Netgi elementarus stereo supratimas privertė mane klausytis įrašų visai kitaip. Redaguodami muziką mokotės dar kitų klausymo būdų. Tas pats pasakytina ir apie muzikos „miksavimą“. Tiesą sakant, sakyčiau, kad vienintelis būdas lavinti ausis garsui yra pats gamybos procesas.

– Ar muzikos įrašymas yra menas?

– Taip, manau, kad įrašymas aukščiausiu lygiu yra menas. Kartais, kai sąlygos sukrenta palankiai, gimsta magiškas rezultatas. Į tai įeina daugybė aplinkybių – sprendimų ir kompromisų. Vietų prieinamumas, tvarkaraščiai, biudžetas, įrangos pasirinkimas, mikrofonų pasirinkimas, jų išdėstymas... Visi dideli ir maži – tiek logistiniai, tiek meniniai – sprendimai turi reikšmės įrašo rezultatui. Kai viskas daroma teisingai, rezultatas tampa meno kūriniu.

– Ar dažnai darant įrašą muzikantų ir prodiuserių nuomonės išsiskiria?

– Kartais muzikantų ir prodiuserių nuomonės būna skirtingos apie muzikos atlikimo detales ar įrašytą garsą. Kaip prodiuseris, visada prisimenu, kad tai ne mano, o muzikanto įrašas. Mano vardo nėra ant viršelio. Patyręs prodiuseris supranta, kad jo indėlio ar nuomonės reikia kiekvienąkart labai skirtingai, priklausomai nuo to, su kuo jis dirba. Kartais mes esame tikri proceso dalyviai, rimta muzikinė įtaka, o kartais geriausia pasitraukti nuo kelio ir leisti muzikantams groti. Žinoti, kada ir kaip įsitraukti, pradedi įgijęs patirties. Šiandieną savo ego aš palieku už durų. Tai ne apie mane – įrašas yra geriausias muzikantų darbo rezultatas. Taip iš sesijos išeinu su visa medžiaga, reikiama puikiam įrašui padaryti.

– Dažnai įrašų prodiuserio vaidmuo yra gretinamas su kino režisieriaus vaidmeniu. Ar sutiktumėt?

– Taip, nors klasikinės muzikos prodiuseris iš tikrųjų nėra „autorius“, koks gali būti kino režisierius. Mes juk įrašome tiksliai atvaizduotus kūrinius – kiekvieną natą, dinamišką žymėjimą ir t. t., todėl čia nėra didžiulio kūrybiškumo, kokį turi kino režisierius. Tačiau kalbant logistiškai tai yra geras palyginimas. Organizavimas, laiko ir terminų valdymas, tiesioginė kontrolė ir indėlis į kūrybinį procesą, biudžetai, vietos, inžinieriai – visa tai turi panašumų su filmų gamyba.

– Ar turite utopinį įrašą, kurį norėtumėte pagaminti?

– Mano patirtis ir galimybės jau pranoko drąsiausias svajones! Pamenu, prieš daugelį metų kažkas man uždavė šį klausimą, o tuo metu aš dar nebuvau įrašęs jokių pilnų operų. Atsakiau, kad norėjau įrašyti operas. Kaip pasisekė, kad dabar tai darau.

– Ar „Metropolitan“ operos teatre yra planuojamos techninės naujovės, kuriomis galėtumėte pasidalyti?

– Kai pirmą kartą ten pradėjau dirbti prieš maždaug penkerius metus, pakeičiau tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, mikrofono padėtis, reverbiniai įrenginiai, nauji mikrofonai. Vėliau mes pakeitėme, kaip siunčiame erdvinio garso garsą į kino teatrus. Manau, kad šiuo metu esame techniškai geroje vietoje, tačiau, žinoma, taip pat būsime pasirengę toliau prisitaikyti ir žengti į ateitį. Visada reikia išbandyti naujus įrankius ir ištirti naujus metodus, tačiau taip pat svarbu įvertinti ir išlaikyti tai, kas veikia. Ačiū mano pirmtakui Jay'ui Saksui, iš kurio visi daug ko išmokome, mano dabartiniams puikiems kolegoms Johnui Kerswellui, Timui Martynui ir išskirtinei garso komandai. Mes esame pavydėtinoje padėtyje, turėdami puikių inžinerinių protų kolektyvą.

– Ar, Jūsų nuomone, operą šiandien reikia gelbėti? Koks būtų teisingas būdas tai padaryti?

– Žmonės dažnai tai aptaria – operos ar apskritai klasikinės muzikos aktualumą. Man patinka apie tai galvoti taip: mes vis dar grojame ir klausomės muzikos, parašytos prieš šimtus metų, ir įtariu, kad tai darysime ir toliau. Pavyzdžiui, kažkas apie Bacho muziką vis dar mums yra svarbu, aktualu. Man tai atrodo neįtikėtina – jo pasaulis negalėjo būti kitoks. Vis dėlto tai, ką jis sukūrė, emociškai mus pasiekia praėjus šimtmečiams. Nežinau atsakymo, bet dažnai mąstau, kokia šiandienos muzika išliks ateityje ir kas su ja nutiks žvelgiant į ateinančius kelis šimtus metų… Istoriniame kontekste klasikinė muzika jau įrodė, kad gali išgyventi iš kartos į kartą. Mūsų kultūroje vertė beveik visada matuojama tiesiogine sėkme ir pinigais, tačiau tikrąją sėkmę galbūt kuria ilgaamžiškumas bei muzikos sugebėjimas peržengti kultūras, laiką ir technologijas ir tiesiogiai kalbėtis su mumis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ona Jarmalavičiūtė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ona Jarmalavičiūtė

Ona Jarmalavičiūtė – klasikinės muzikos apžvalgininkė, publicistė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu