Sekite 15min Google
Senovinėse šlapio kolodijaus technika kurtose nuotraukose buvo užfiksuoti ryškiausi VCO trupės veidai, lyg sustabdyti būsenoje tarp personažo ir jį kuriančio žmogaus. Tokio keisto, lyg sustojusio laiko būsenoje, atsivėrė puiki erdvė aptarti trupės istoriją nuo pat pradžių.
Ėmus nagrinėti šiandien jau istoriniais tapusius televizijos kadrus ir gausius asmeninius kūrėjų archyvus, stebėtinu pasirodė faktas, jog daugelis jau pamiršo, kad „bohemiečių“ judėjimo pradininkai Dalia Ibelhauptaitė, Gintaras Rinkevičius ir Juozas Statkevičius tuomet, nors svetur išliaupsinti, patys buvo tas neatrastasis jaunimas, kurį ne visi buvo linkę priimti išskėstomis rankomis.
Dažnai jiems būdavo adresuojamas klausimas: ko jums čia reikia, juk užsienis jus myli? Tokia jų asmeninė patirtis prisidėjo ne vien prie pradinės kūrybos idėjos, bet ir apskritai prie požiūrio į jaunus ar „sugrįžusius“ kūrėjus Lietuvoje, pokyčio. Taip buvo sukurti materialiai neapčiuopiami namai, kur savo vietą atrado jauna, kitokia operos kūrėjų karta.
Tuomet susitikusios muzikologė Veronika Janatjeva ir teatro kritikė, dramaturgė Sigita Ivaškaitė išsikėlė klausimą: nuo ko reiktų pradėti pasakojimą apie VCO? Kaip ir pati trupės istorija, taip ir pokalbis apie ją (tuomet spausdintas tik parodos buklete), šiandien išlieka aktualiu liudijimu apie pasikeitusį operos teatrą Lietuvoje.
Veronika Janatjeva: Nedvejodama pasirašyčiau po daugelio kritikų kartojamu teiginiu apie bemaž tobulą balsų ir tipažų parinkimą VCO spektakliams, be to, būtinai akcentuočiau tai, kad jiems nepailstamai jautriai akompanuoja Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
Klausytis tokio aukšto lygio vokalistų ir jų ansamblių Lietuvos operos scenoje yra neprilygstamas malonumas. Ne visi teatrai žiūrovui gali suteikti tokį džiaugsmą – ir ne vien dėl finansinių galimybių ar profesionalių artistų stygiaus, bet daugiausia dėl repertuarinio ar etatinio darbo pobūdžio, nuslopinančio net drąsiausias kūrybines ambicijas.
Beveik už visus VCO trupės meninius sprendimus atsakinga vienintelė režisierė ir pagrindinė prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė, ir, reikia pripažinti, ji kaskart nustebina aiškiai artikuliuotomis inscenizacijos idėjomis, o svarbiausia – įvairiapusiškai atskleisdama operos artistų talentą. Ji puikiai jaučia žmones, jų prigimtį, charakterius, vokalo ypatumus, moka juos suburti bendram darbui.
Sigita Ivaškaitė: Iš tiesų, šiandien džiaugiamės Lietuvos solistų sėkme užsienyje – bet suskaičiuokime, kiek jų savąjį kelią pradėjo ar atrado „bohemiečių“ trupėje. Asmik Grigorian nedvejodama teigia, jog Ibelhauptaitės sprendimas ją pristatyti Miuzetės vaidmeniu „Bohemoje“ buvo gerai pasvertas ir dėsningas. Tik šitaip, pasitelkiant kardinalų įvaizdžio skirtumą tarp jos ir mamos – operos primadonos Irenos Milkevičiūtės – kurtų lyrinių portretų, solistė galėjo žengti savo unikaliu keliu.
O VCO repertuaras, subūrus jauną kolektyvą, skleidėsi palaipsniui, prisitaikydamas prie esamų balsų ir profesionalumo lygio, tad ne veltui pradėję nuo „studentiškos“ klasikos – Giacomo Puccinio „Bohemos“, kiek vėliau kūrėjai ėmėsi Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinių.
V.Janatjeva: Mozartas ypatingas tuo, kad jo operoms atlikti nebūtina didelė balso jėga, bet vokalistui tenka įvaldyti smulkias technikas, sklandžius subtilius garso perėjimus ir dar daugelį kitų dalykų, pradžioje sunkiai pasiduodančių ne tik dainininkams, bet ir instrumentalistams. Kitaip tariant, šios operos yra puiki klasikinio dainavimo mokykla, jos stiprina balsą lyg vitaminai – kaip pasakytų Edgaras Montvidas.
Priminsiu, kad abi Kongresų rūmuose statytos Mozarto operos – „Užburtoji fleita“ (2007) ir „Visos jos tokios“ (2013) – nepaprastai puošnios vizualinės išraiškos. Pirmojoje kuriamas maginės fantastikos pasaulis su Senovės Egipto Izidės kulto simboliais ir auksu bei sidabru žėrinčiais kostiumais. O antrosios veiksmas nukelia į mūsų laikų Viduržemio jūros kurortą su prieplaukoje dykinėjančiais, prabangiais kostiumais ir papuošalais besipuikuojančiais bonvivanais...
Bet tikrąja šių spektaklių puošmena tapo jaunieji Lietuvos operos solistai: Asmik Grigorian, Ieva Prudnikovaitė, Lauryna Bendžiūnaitė, Joana Gedmintaitė, Edgaras Montvidas, Laimonas Pautienius, Egidijus Dauskurdis, Rafailas Karpis, Kostas Smoriginas, Tadas Girininkas, Viktorija Kaminskaitė, Vida Miknevičiūtė, Jurgita Adamonytė.
Vis dėlto kalbant apie VCO pastatymų visumą dera prisiminti, kad čia ne tik jaunimas buvo iškeliamas, bet įtraukiami ir scenos veteranai – jie atsiskleidė netikėtais amplua. Štai Vladimiras Prudnikovas gavo progą suvaidinti mielą didelės šeimos patriarchą Jules’io Massenet „Verteryje“, Irena Milkevičiūtė – tiesa, ne tokį jai tolimą – Auklės personažą Piotro Čaikovskio „Onegine“ ir Grafienę „Pikų damoje“, o Sigutė Stonytė, vaidindama bazės vedėją Lariną „Onegine“, realizavo savo seną svajonę užsirūkyti cigaretę scenoje.
S.Ivaškaitė: Kažkaip visi čia randa tai, kas juos traukia...
V.Janatjeva: Svarbu akcentuoti, kad „bohemiečiai“, net neturėdami teatro pastatymams tinkamos salės ir repeticijoms reikalingų patalpų, sukūrė puikių spektaklių, kurių šlovė neblėsta dešimtmečiais.
Tuo pat metu buvo įgyvendinta daug visiškai naujų, įdomių idėjų, siekiant pritraukti naujos publikos, ar pasirenkant operai „pražūtingas“ erdves. Kalbu apie bendradarbiavimą su elektroninės muzikos kūrėjais projekte XYZ (2010), rodytame tuomet dar nenugriautame „Lietuvos“ kino teatre, su roko atlikėjais – projekte „VCO Rock“ (2013) apleistuose Vilniaus sporto ir koncertų rūmuose ar Marijaus Adomaičio (Ten Walls) elektroninėje operoje „e-Carmen“ (2016) tuomet neseniai atidarytoje „Compensos“ salėje.
Vertinimai buvo itin prieštaringi – tarp įspūdžio „geriausia, ką girdėjau“ ir muzikantų ausims „originalus darkančių aranžuočių“. Tačiau šie projektai sukėlė rezonansą, turėjo poveikį tiek publikai, tiek solistams, kuriems teko išeiti iš komforto zonos – jie negalėjo laisvai dainuoti to, ką jau buvo gerai išmokę ir daugelį kartų atlikę su orkestru. Tai, mano galva, irgi yra teigiamas dalykas.
S.Ivaškaitė: Prisimenu, kaip operos dainininkai skaičiavo elektroninės muzikos taktus... Beveik sugriuvusiame „Lietuvos“ kino teatre žiūrėti į susikaupusį, skaičiuojantį solistą, maža to – stovintį dviejų varžtų laikomame balkone... Štai tikra alternatyva.
V.Janatjeva: Taip, kalbant apie VCO, sąvokos „alternatyva“ neišvengsi. Bet tai yra greičiau repertuarinio, iš valstybės biudžeto finansuojamo, techniškai pritaikytose patalpose veikiančio teatro modelio alternatyva. O trupės repertuaras visgi artimas tam operos teatro standartui, kurio pagrindą sudaro XIX amžiaus italų, prancūzų, rusų operos – kaip „Bohema“, „Toska“, „Faustas“, „Eugenijus Oneginas“.
Žinoma, net ir šiame meinstryme VCO ieško to, ką retai matome arba ko išvis nesame regėję Lietuvos operos teatrų scenose. Pavyzdžiui, Massenet „Verteris“ (2008) ar Camille’io Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila“ (2017) anksčiau buvo statyti tik Valstybės teatre XX a. 4-ajame dešimtmetyje. O Claude’o Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda“ (2015) apskritai tik su VCO sulaukė pirmojo užbaigto pastatymo Lietuvoje. Kaip ir mūsų teatrams vis dar beveik neatrastas XX a. operų repertuaras – galbūt todėl taip ryškiai mūsų vietos kontekste nuskambėjo Leošo Janáčeko „Katia Kabanova“ (2011).
S.Ivaškaitė: O „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ – pirmasis Stepheno Sondheimo miuziklo pastatymas Lietuvoje, - 2009-aisiais, tapo tikru hitu visomis prasmėmis. „Svynis“ Kongresų rūmuose ne tik sugebėjo padvelkti Brodvėjumi, bet ir sulaukti pagyrų tiek iš publikos, tiek iš kritikos.
Šiandien žvelgiant į tą laiką atrodo neįtikėtina, kad absoliučiai visus vaidmenis premjerose atliko Lietuvos operos solistai, kuriems miuziklo žanras toli gražu nebuvo savas. Tikriausiai tuo „Svynis“ skiriasi nuo kitų pirmųjų kartų, pavyzdžiui, „Pelėjo ir Melisandos“, kur pagrindines partijas atliko jas kitur jau atlikę patyrę solistai.
V.Janatjeva: Atskiro dėmesio nusipelno tas faktas, kad maestro Rinkevičius ir LVSO ėmėsi šios Debussy partitūros – ryžosi atlikti ne itin įprastą repertuarą. Tiesą sakant, per tą spektaklį ypač įdėmiai klausiau orkestro, būgštaudama, ar pavyks romantinės muzikos interpretacijų pagrindu išugdytiems muzikantams perteikti impresionistinę stilistiką.
Bet atminty liko malonus įspūdis, kad jie pranoko patys save, atidžiai akompanuodami kolegoms vokalistams. Nepamirštamas šiame spektaklyje tiesiog nepriekaištingas Jevgenijaus Ulanovo ir Jurgitos Adamonytės tandemas.
S.Ivaškaitė: Taip, ir jie abu atvyko su paruošta medžiaga, todėl orkestras iš tiesų turėjo pasistiebti. Paprastai šalia tikrų profesionalų kiti atlikėjai irgi pasitempia – tai juos įpareigoja ir įkvepia. Manau, kad VCO tai nutinka labai dažnai.
Kalbant apie tai, kad valstybės paramos realiai negaunantis, tik mecenatų parama gyvuojantis teatras įtraukia į Lietuvos kultūrinį kontekstą kūrinius, kurių scenoje nebuvo beveik 100 metų arba išvis niekada, ir atlieka tai tokiu aukštu lygiu... Manau, trūksta supratimo apie tokio darbo sudėtingumą ir svarbą. Iš šalies daug kas gali pasakyti: tai ko skundiesi, jeigu taip puikiai viską atlieki, juk pas tave atėjo tiek žiūrovų... Bet gal kartais tiesiog reikia daugiau palaikymo?
V.Janatjeva: Juk tai yra ir misija, ar aš klystu?
S.Ivaškaitė: Man atrodo, kad čia ir yra alternatyvos esmė. Juk kuriant pirmąją „Bohemą“ tiesiog nebuvo kito tokio veikiančio konstrukto – teatro...
V.Janatjeva: Tuo metu į tokias iniciatyvas buvo žvelgiama kaip į trumpalaikius, kone saviveiklinius „žaidimėlius“. Tačiau tokios misijos yra rimta profesinė veikla susijusi su ilgai trunkančiais procesais, su didelėmis darbo ir energijos sąnaudomis, iš kurių negali tikėtis greitos grąžos ar didelio pripažinimo pernakt. Šių žmonių tikslas yra visiškai kitoks: yra labai daug geros muzikos ir yra talentų, degančių opera, jie nieko daugiau gyvenime nenori, tik dainuoti, būti scenoje. Ir ta scena, atrodytų, jiems pati po kojomis susiklosto, vien dėl to, kad juos veda stiprus troškimas ir pasišventimas darbui.
Neaišku, ar mūsų biurokratinio kapitalizmo sąlygomis valstybės dosniau remiamas kultūros sektorius praris tokias nepriklausomas iniciatyvas ir savo misija tikinčius žmones, ar ne. Bet neabejotinai jų pastangos ir nuolatinis darbas, keliama įtampa virsta visai kitokia nauda: pamažu pradeda keistis jau egzistuojanti infrastruktūra arba randasi nauja.
S.Ivaškaitė: Lyg drugelio efektas. Akivaizdu, kad po „Bohemos“ sėkmės ir apskritai po pirmojo trupės veiklos etapo pagyvėjo slinktis link nepriklausomo atlikėjo kelio. Visi labai aiškiai suprato ir pamatė alternatyvius, kitokius darbo modelius, jų naudą ir drauge – valstybinio teatro minusus.
Tu kalbėdama pamini „įtampą“ – aš sakyčiau, tai konkurencija. Atsirado sveika konkurencija. Ji išties davė stimulą pasitempti. Kol ta konkurencija yra, bus kai kam nepatogu, kai kas galvos apie įtampas ir panašiai, o jei tokio teatro nebūtų... Galbūt tada ir paaiškėtų, iš kur tas žodis „alternatyva“. Kaip ir pašalinus žaidėją iš žaidimo – paaiškėtų, kaip veikia likęs sektorius.
V.Janatjeva: Taip, bet man atrodo, kad ta „alternatyvos“ stadija dabar jau perėjusi į kažką kito. Kaip muzikai juokauja, nepaisant konkurencijos, visiems tenka nuolat lakstyti tarp dviejų muzikinių teatrų abipus Vilniaus gatvės – Nacionalinio operos ir baleto teatro ir Kongresų rūmų.
Vienur muzikai turi socialinių garantijų, kitur – nieko. Vienur gauna vienokių pinigų, kitur – kitokių. Tad kas yra tas tikrasis motyvas? Akivaizdu, kad jis nėra materialinis – tai savirealizacijos galimybės ir palanki terpė patirti kūrybos pilnatvę. VCO nuolat vyksta ieškojimai, paperka pati darbo ir kūrybos atmosfera, ką ne kartą yra interviu minėję „bohemiečių“ trupės nariai.
S.Ivaškaitė: Svarbu, kad VCO pavyzdys davė dar ir kitokių vaisių. Jaunajai kartai VCO padėjo ne tik rasti savą vietą operos pasaulyje, bet ir rado šiems žmonėms vietą visuomenėje. Kadaise tik iš tolo matyti, paslaptingi muzikai „bohemiečių“ dėka tapo realiais žmonėmis – menininkais, savo talentu ir charizma užburiančiais scenoje, o po spektaklio įsiliejančiais į socialinį gyvenimą.
Man žavu, jog šiandien turime ne tik dramos teatro, bet ir operos žvaigždes. Vadinasi, juos į savo kasdienybę įsileido publika. Taip VCO pasiekė pagrindinį tikslą – priartinti operą prie žiūrovo. Žinoma, solistui kyla nauja užduotis – atskirti buvimą profesionalu nuo tapimo žvaigžde. Man atrodo, kad pabuvę su „bohemiečiais“ labai daug kas supranta šį skirtumą, nes siekiantis tik šlovės operos scenoje ilgai neužsibūna – ji pirmiausia reikalauja sunkaus ir nuoširdaus darbo.
