Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Miuzikle pasirodysiantis D.Vaitiekūnas: „Suvokdami save kaip socialinėms temoms nepasiruošusius barbarus, tik varome save atgal į medį“

Dominykas Vaitiekūnas
Lauros Vansevičienės nuotr. / Dominykas Vaitiekūnas
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Dominyko Vaitiekūno Lietuvos publikai plačiai pristatyti nereikia. Artistas pažįstamas tiek kaip vienas iš „Liūdnų slibinų“, tiek kaip aktorius, tiek televizijos laidų vedėjas. Studijavęs aktoriaus-renginių vedėjo studijų programą, Dominykas niekada nebuvo abejingas muzikai ir slapta mintyse svajojo apie pasirodymą scenoje, susirinkus miniai gerbėjų, o ilgainiui vis labiau įsitraukė į miuziklo žanrą.

Jo gyvenimo aprašymą puošia ne vienas žymus vaidmuo: Pinčiukas legendiniame miuzikle „Velnio nuotaka“, Juokdarys „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendoje“, Juozapas A.L.Webber‘io ir Timo Rice’o miuzikle „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“, o šį rugsėjį įkūnys Angel personažą pasaulinio garso miuzikle „Rent“. Apie muzikos ir aktorystės sintezę, nedrąsias svajones, meilę miuziklo žanrui bei kontraversiškai vertinamą miuziklą „Rent“ interviu su Dominyku.

– Dominykai, puikiai vaidini, dainuoji, esi ne vieno muzikinio konkurso laureatas, taip pat atskleidei ir savo šokėjo talentą. Neabejoju, kad polinkį šiems menams turėjai visada. Kodėl, galėdamas tiek vaidinti, tiek muzikuoti, vis tik rinkaisi aktoriaus specialybę, o ne, pavyzdžiui, vokalo ar muzikinio teatro studijas?

– Lygiai prieš dešimtmetį, baigęs gimnaziją, su labai karšta ir naivia širdimi ėmiausi teatro studijų – tuo metu norėjau tapti labai „kietu“ aktoriumi. Svajojau vaidinti hamletus ir otelus, o senstelėjęs norėjau teatrų salėse graudinti publiką savo subtiliais mielų ir šmaikščių senukų vaidmenimis. Man labai patikdavo dainuoti, tačiau tapti profesionaliu dainininku tuo metu atrodė jau „pavėluota“ svajonė. Bet, kiek save pamenu, labai slapta mintyse „pasvaigdavau“, kaip stoviu scenoje, dainuoju ir visi alpsta nuo mano muzikavimo.

Hamleto dar nevaidinau, bet ir visi tie išsvajotieji vaidmenys mano svajonių nebekankina.

Žinoma, suvokiau, kad tokiam publikos nualpimui reikia turėti ne tik gerą širdį, bet ir gerą techniką. Tad apie profesionalią dainininko karjerą neleidau sau prisisvajoti – turėjau mėgėjiškus dainavimo įgūdžius ir jokio muzikinio išsilavinimo.

Be to, aktoriai turi gitaras, „smėlėtais tembrais“ ir net ne visai tikslia intonacija patalžo žmonių širdis. Aš irgi sau galvojau, kad, jei jau užeis noras – pasiimsiu gitarą ir dainuosiu. Gitara iki dabar groti neišmokau. Hamleto dar nevaidinau, bet ir visi tie išsvajotieji vaidmenys mano svajonių nebekankina. Tačiau nuo pat studijų pradžios mano gyvenime muzikos buvo ir yra labai nemažai. Ir aš dėl to esu labai laimingas.

– Iš tavo pasakojimo susidaro įspūdis, kad muzika ilgą laiką tebuvo pomėgis. Kaip vis tik šis menas įsibrovė į tavo kasdienybę ir profesinės veiklos sritį?

– Mano dūšioje noras muzikuoti vis tik buvo daug didesnis nei man atrodė. O gal augo su laiku. Likimas man vis pakišdavo galimybę pamuzikuoti. Po antro kurso apie savo muzikinį alkį išsipliurpiau vienam žmogui ir mane pakvietė dainuoti į kolektyvą, kuris tuomet man atrodė labai „kietas“. Ir vadinosi jis „Sounds in G“. Pagrindinį repertuarą sudarė šiuolaikinė gospel muzika, bet greta to, ko mes tik nedainuodavome. Renginiai, koncertai, festivaliai... Ir muzika „kieta“, ir žmonės, ir vakarėliai nesibaigiantys. Man tai buvo svarbi, įtakinga ir autoritetinga muzikos ir gyvenimo mokykla. Panašiu metu atsirado ir „Liūdni slibinai“.

Organizatorių nuotr./Grupė „Liūdni slibinai“
Organizatorių nuotr./Grupė „Liūdni slibinai“

Pradėjau patirti didelį „kaifą“ būdamas scenoje ir dainuodamas. Be to, kartą ir žmogus nualpo. Tik ne dėl mano dainavimo, o dėl ventiliavimo problemų. Ir ėmė man atrodyti, kad kurti hamletus ir otelus nėra jau taip romantiška. Iš to džiaugsmo ir noro būti scenoje sėdau prie pianino, kuris taip pat per visišką atsitiktinumą namuose atsirado. Tuomet nežinojau nei kur ta „la“ nata, nei kur „sol“... Bet spaudžiau klavišus, iš intuicijos rinkau tas naivias harmonijas ir kūriau melodijas. Po truputį teko vis daugiau sužinoti apie muziką ir klavišus įsiminti, atpažinti penklinėje ne tik „do“ natą. O prieš porą metų nusprendžiau, kad, jeigu noriu, kad muzika iš mano gyvenimo nedingtų taip netikėtai, kaip atsirado, reikia tobulintis. Pradėjau lankyti vokalo pamokas ir jaučiu, kad jeigu ne jos, dabartinio muzikinio krūvio mano stygos neatlaikytų – laukia ne tik koncertai, iki metų pabaigos nusimato net trys miuziklai – A.L.Webber‘io roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė'“, K.Mašanausko „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“ ir miuziklas „Rent“, kuriuo dabar gyvenu ir kurio muziką esu įsimylėjęs iki ausų.

– O kaip tavo gyvenime atsirado miuziklo žanras? Esi įkūnijęs jau ne vieną ryškų vaidmenį...

– Po pirmo kurso, kai man buvo 20 metų, režisierius Aidas Giniotis pakvietė mane į „Keistuolių teatrą“ sukurti Juozapo vaidmenį A.Lloyd Webber'io miuzikle „Joseph and the amazing technicolor dreamcoat“. Pagrindinis vaidmuo, graži muzika, nuo vaikystės lydėję sentimentai „Keistuolių teatrui“... Taigi, laimės buvo pilnos kelnės. Kai graži muzika susitinka su dramaturgija, konkrečia žmogiška istorija, ji tampa tokia turtinga ir paveiki. Labai man patiko tame miuzikle dalyvauti ir tada po truputį pradėjau svajoti su miuziklu susidurti dažniau. Po to ėjo Pinčuko vaidmuo „Velnio Nuotakoje“, Rolfas „Muzikos Garsuose“ ir Juokdarys K.Mašanausko „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legendoje“ .

Dainiaus Čėplos nuotr./Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda
Dainiaus Čėplos nuotr./Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda

– Pasirodysi jau rugsėjį debiutuosiančiame tarptautinio garso miuzikle „Rent“. Kodėl nusprendei tapti šio miuziklo dalimi? Kas patraukė tavo dėmesį? Galbūt tarptautinė kūrybinė komanda, ar tiesiog nauja patirtis?

– Prieš kokius 6–7 metus mano kolegos ir draugai iš to paties „Sounds in G“ kolektyvo pasiūlė pažiūrėti miuziklą „Rent“ ir aš juo susižavėjau. Įsirašiau dainas į tuščią CD ir slibinų komanda buvo priversta kiekvienų gastrolių metu klausyti „Seasons of Love“, „Take Me or Leave Me“ ir „I‘ll cover You“ temų iš „Rent‘o“.

Man labai patinka būti ten, kur susilieja muzika ir teatras. Ir vis tik, regis, kad tas miuziklo žanras prie manęs limpa.

O aš „ant viršaus“ ir dainuodavau, ir cypdavau, ir niūniuodavau, kol galiausiai kolegos pradėjo prašyti: „Gal jau ką nors kito įrašyk...“.

Tad, kai prieš metus buvo paskelbta, kad vyks atranka į „Rent“ miuziklą, išsiunčiau CV, pirmiausia, dėl sentimentų.

Neilgai trukus buvo patvirtintas mano dalyvavimas atrankoje, o atrankos metu man pasiūlė vaidmenį. Be to, man labai patinka būti ten, kur susilieja muzika ir teatras. Ir vis tik, regis, kad tas miuziklo žanras prie manęs limpa.

Nepaisant to, kad miuziklas yra mano mėgstamas žanras, joks žanras pats savaime man nėra vertybė. Vertybė man yra gera muzika. Vertybė man yra istorija, kuri verta papasakojimo scenoje. „Rent“ turi visa tai ir, lyg to būtų maža, savyje talpina dar puikius, tų vaidmenų vertus atlikėjus bei nuostabų muzikos vadovą Derek Barnes iš Jungtinės Karalystės. Premjera dar neįvyko, o mano kolegos savo dainavimu jau yra ne vieną kartą mane pravirkdę. Mane stebina kai kurie kolegos ir stebina tas mano noras vis „pabliauti“, kai jie dainuoja. Kažkoks jautrus užtaisas gimsta repeticijų kambary ir aš labai tikiuosi, kad mums jį pavyks perkelti ir į sceną. Tad mano santykis su „Rent“, prasidėjęs prieš keletą metų, iš susižavėjimo peraugo į įsimylėjimą. Jaučiuosi įsimylėjęs miuziklą „Rent“.

– Kokią svarbiausią žinią, tavo manymu, siunčia miuziklas „Rent“ ir apie ką jis kalba? Kokią žinutę visų pirma perskaitei tu?

– Man buvo naujiena, bet žodis „rent“ turi keletą reikšmių. Šis žodis reiškia ne tik „nuomą“, bet ir „nesutarimą“, bei „skylę, plyšį“. Be viso to, dar ir žodžio „rend“ (plyšti) būtojo laiko forma. Taip ir pats miuziklas gvildena ne vieną temą. Tačiau visų svarbiausia man atrodo, jog mirties ir epidemijos akivaizdoje žmonės jaučia, kad jie nuomojasi ne tik New York‘o loftą – jie nuomojasi gyvenimą ir daugeliui iš to gyvenimo greičiausiai teks per anksti išsikraustyti. Tokiame nujautime labai svarbu tampa tas paskutines nuomos dienas leisti būti savimi ir nebekovoti su savo banalybe – mylėti ir leistis būti mylimam.

Vis tik manau, kad mes baisiai bijome būti banalūs. Ir kuo smarkiau suvokiame savo laikinumą, tuo banalesnės tiesios tampa aiškesnės ir stiprėja noras gyventi. Reikia nepamiršti, kad miuziklo aplinkybės istorinės – tai dešimtojo dešimtmečio Amerika: AIDS epidemija, kasdien mirštantys šimtai žmonių, visuomenės protestai, moraliniai žmonių teismai, LGBT žmonių įvaizdžio krizė, susiskaldžiusi visuomenė, artimieji, pro tvorą pilantys kremuotų savo artimųjų pelenus tiesiai į Baltųjų Rūmų teritoriją. Tokiame kontekste skamba tekstas „No day but today“.

– Miuzikle „Rent“ įkūnysi optimizmo kupiną, nuolat kitais besirūpinantį personažą Angel. Kodėl pasirinkai būtent šį vaidmenį?

– Angel – hyper ryški asmenybė, o kurti ryškius personažus yra smagu. Šio vaidmens kūrimas reikalauja nemenko pasiruošimo: Angel dainuoja aukštoje tonacijoje, daugiau nei pusę spektaklio vaikšto ant aukštakulnių, šoka, groja būgnų lazdelėmis ir laido visokius sąmojus. Man tai pasirodė profesinis iššūkis. O tai, kad Angel yra rūpestingas, kitais besirūpinantis žmogus, leidžia šiam personažui nebūti tik plokščiai karnavalinei papūgai, bet žmogumi su širdim ir dideliu noru padėti kitam, glaustis prie kito žmogaus.

– Ar įžvelgi tam tikrų sąsajų tarp savęs ir įkūnijamo vaidmens?

– Aš tikiu, kad kiekvieno žmogaus viduje gali tilpti labai labai daug skirtingų dalykų, bruožų, savybių. Tik vienos savybės pasireiškia labiau už kitas. O kai kurios būna tokios kuklios ir pasislėpusios arba užslopintos, kad reikia jas rasti ir kažkaip iškrapštyti. Šiuo metu tų Angel savybių ieškau ne kur kitur, o savyje, tad sąsajų, tikiuosi, sukūrus vaidmenį bus.

– Ar toks kuitimasis savo viduje, kūrybos procesas nevargina?

– Labai įdomus dalykas yra pats kūrybos procesas – ne tik mąstymas, bet diskusijos su kolegomis, temų analizavimas, pasidalinimas patirtimi. Be to, su kiekvienu kolektyvu tas procesas būna vis kitoks. Atsiskleidžia ir kitos žmonių savybės, kurių nebuvai pastebėjęs iki tol. O ir pats parodai savo puses, kurių nesimato televizijos eteryje, o kartais ir veidrodyje nesimato. Tartum iš naujo pažįsti kitus žmones. Tarkim, kad ir „Rent“ trupė. Ne vieną žmogų jau buvau pažinojęs iki šio miuziklo, ne vienas projektas yra sukurtas. Bet kaip gražu žiūrėti, kai žmonės neriasi į procesą ir parodo visai kitokius savo veidus, užsimezga kitas santykis. Man tai yra turtas. Aš labai mėgstu žmones ir mėgstu „Rent“ komandą.

– Neretai tenka susidurti su nuomone, jog miuziklas „Rent” kalba apie daug „nepatogių“ temų. Kaip manai, ar, kaip dažnai klausiama, Lietuva jau pasiruošusi tokio pobūdžio, tematikos miuziklui? Ir apskritai, ar galima sakyti, jog kažkokios temos yra „nepatogios“, kad kažkam reikia ruoštis?

– Galvodami apie mūsų visuomenę kaip vis „nepasiruošusią“, mes ją „durniname“, nuvertiname ir atimame galimybę bręsti. Visuomenė niekada iki galo nėra ir nebuvo pasiruošusi „nepatogioms“ temoms ir pokyčiams. Mums ir mašiną nepatogu remontuoti, kai ji sugenda. Ir išlaidos neplanuotos yra nepatogu. Mes nesame pasiruošę net daugeliui paprastų ir buitinių dalykų.

Bet dalykai, kurie mums atrodo negražūs, skaudūs privalo būti išsakyti ir priimti. Nelabai suprantu to apsimestinio kuklumo ir noro slėpti dalykus po devyniais užraktais. Kažkodėl tikime iliuziją, kad viskas savaime susitvarkys ir savaime praeis. Deja, vienintelis dalykas, kuris savaime praeina yra gyvenimas. Todėl galvodami ir prašydami nešnekėti dalykų, kurie kažkam atrodo aktualūs, bet nelabai gražūs, mes prisidedame ne prie progreso, o prie regreso. O patys save suvokdami kaip niekam nepasiruošusius barbarus, mes tik varome save atgal į medį. Kai pradedi kalbėti pamatai, kad būtum bijojęs prabilti – būtum pavėlavęs, o kalbėti aktualiomis, „nepatogiomis“ temomis niekada nebūna per anksti. Būna tik per vėlu. Tikiuosi, kad mes nepavėluosime į savo gyvenimą. Ir nepavėluosime sukurti gražios pilietiškos visuomenės.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą