Žinoma, organizatoriai kasmet nori kalbėti apie augančią klipų kokybę ir gausėjantį jų skaičių. Tačiau peržiūrėjus visą „YouTube“ pateikiamą klipų grojaraštį darosi panašiai silpna kaip po Seimo ar JAV prezidento rinkimų. Kaip ir žiūrint daugelį partijų rinkiminių klipų, taip ir čia užplūsta svetimos gėdos jausmas. Gyvenant savame feisbuko burbule nelengva patikėti, kad visai šalia žmonės taip filmuoja ir taip dainuoja – tokiame kontekste nublanksta gerieji konkurso aspektai, o ir įdomiausi klipai gali likti nepastebėti.
Meškos paslaugą sau pasidarė patys organizatoriai: pabrėždami kiekybę, žiūrovams ir komisijai pateikė visus atsiųstus klipus, nepasistengę atmesti akivaizdžiai netinkamų (grojaraštyje palikti net keturi grupės „Laikas“ „klipai“, kurie iš tiesų tėra prastai nufilmuoti koncertų fragmentai).
Beje, balsuoti žiūrovams irgi baisiai nepatogu: užuot viename puslapyje išrikiavus visus klipus, LRT svetainėje pateikta abėcėlė – taip tarsi skatinant balsuoti už tą klipą, kurio atlikėją žinai iš anksto, o ne peržiūrėti visus.
Neįmanoma taikyti vienodų kriterijais vertinant vis pateiktus klipus. Tad išskyriau kelias ryškesnes kategorijas.
1. „Sveikinimų koncerto“ klipai. Tiesa, nesinorėtų įžeisti šios TV laidos gerbėjų – dalis „KlipVid“ grojaraštyje esančių klipų (juolab dainų) tikrai netempia tiek, kad jais norėtųsi sveikinti savo močiutes. Tarp kitko, pernai iš konkurso buvo pašalintas „Deeper Upper“ klipas „Unity“ argumentuojant tuo, kad nepilnamečiams jis gali kelti „baimę ar siaubą“. Nors manęs nuo žalingos informacijos jau seniai niekas nebesaugo, tikrai ne vienas šiųmetinis klipas šokiravo ir sukėlė pasišlykštėjimą...
Šios kategorijos klipams būdinga: saldūs, kičiniai vaizdai (vestuvės, blizgantis ežero vanduo, žiedais apsipylę medžiai), filmavimas iš paukščio skrydžio, žymiausių sostinės objektų akcentavimas (Trys kryžiai, Gedimino pilis), krikščioniški motyvai (kryžius, žvakė, altorius), dainavimas žvelgiant pro langą, grojimas gamtoje su neįjungtais elektriniais instrumentais, nenatūrali kūno kalba, tautologiškumas (t.y. „rodau tą, ką dainuoju“ – jei dainos tekste „dunda traukiniai“, tai ir rodomas traukinys).
Pavyzdžiai: „Praverk langą“, Paulius Stalionis & Rasa Doniela, Marius ir Vita, Deividas Bastys.
2. Reklaminiai ir propagandiniai klipai. Į šiuos klipus investuota nemažai eurų, parašytas scenarijus, parinkti aktoriai. Jų blizgi estetika, saulės nutvieksti veidai tinka tokių popatlikėjų kaip „Man-go“, „Pikaso“, Mino muzikos stiliui. Taip pat tiktų ir įvairių prekių, paslaugų reklamoms (drabužių, patalynės, kavinės, viešbučio).
Gabrielės Gvazdikaitės ar Amiyos stilistiškai artimi reklaminiams, bet skiriasi tuo, kad skelbia aiškią idėją (pirmajame šlovinamas Aukščiausiasis, antrajame rodomos save įveikusios moterys-deivės). Ideologiniai klipai nebūtinai yra blogi. Manau, tarp prizininkų pateks įspūdingas Deivio klipas, skirtas Lietuvos kariuomenei.
Verta išskirti ir „Klaipėdos gestų“ chorą, nusifilmavusį reperio Lilo dainos klipe, ar „Colours of Bubbles“ klipe tango šokantį akląjį. Šiuos derėtų vadinti jau ne propagandiniais, o socialiniais vaizdo klipais.
3. Klipai apie nieką. Tai idėjinių klipų priešingybė, neretai priartėjanti prie pirmosios kategorijos klipų, tik su didesnėmis pretenzijomis. Vieni nufilmuoti prasčiau, kiti – madingiau („MaNNaz“, „The Station“). Šių klipų esmė – muzikantų judėjimas gražiuose fonuose. Dažniausiai – jūros, taip pat – miško, mašinų, apleistų namų, sostinės, rečiau – užsienietiško peizažo („The Skys“, „West One“). Čia priskirčiau ir daugelį klipų su romantinio siužeto užuomazga: susitinka vaikinas ir mergina (dažnai – pusnuogė), įsimyli, susipyksta ir susitaiko (Soliaris ft. Kuzne).
Žinoma, nei dainos atmosferą kuriantys vaizdai, nei amžini siužetai savaime nėra blogai. Tik svarbu, kaip jie pateikiami: ar yra bent kokios dinamikos, ar dainos tekstas papildomas, ar tik atspindimas, ar kas nors žiūrėtų klipą antrą kartą?
4. Konkursiniai klipai. Tokiame kontekste yra ir kelios dešimtys klipų, kuriuos galima laikyti audiovizualinio meno kūriniais ir kuriuos norėtųsi matyti TV ar kino ekrane (kaip kad šiemet festivalio „Kino pavasaris“ rengtame klipų konkurso finale).
Išskirčiau minimalistinius: „jautì“ ir Mykolo Jakubausko klipai prajuokina savo monotonija; Carl Gemelo & Modestyno bei Kotori klipai – puikūs pavyzdžiai, kad nei šokis miške, nei žingsniavimas keliu savaime nėra nei nuobodu, nei banalu; ir paprastą, nuoširdžią „Frank Fitts“ dokumentiką.
Aštresnė ar liūdnesnė ironija būdinga animaciniams „Anties“, Mesijaus & Münpauzn, „Kite Art“ ir „Šventinio bankucheno“ darbams. Pakenčiamo humoro esama „Sillycut“, Sauliaus Prūsaičio dainų klipuose.
Užsienietišką popmuzikos klipų standartą atitinka Angelou darbas. Su kino salės ir grupės istorijos motyvais sumaniai sužaista „Biplan“ klipe. O pirmajame Andriaus Kaniavos klipe suvaidintas visas spektaklis.
Nejauki mistika ir efektingos faktūros sukuria „Undertheskin“, Camille ir Edvard Viber dainų atmosferą. Brendimo ir išsilaisvinimo motyvai vienija Geraigerai, „Deeper Upper“, „ba.“, Beissoul & Einius, „Freaks on Floor“ dainų klipus. Smagus siurrealizmas – „Despotin Fam“, „Without Letters“, „Abudu“ darbus.
Tokie mano favoritai. Kas nors kitas juos papildytų dar kokia dešimtimi čia nepaminėtų klipų. Jie ir turėtų būti skelbiami kaip „KlipVid“ konkurso nominantai, pristatomos jų kūrybinės komandos (nes, žinia, dažniausiai klipus kuria ne patys muzikantai), idėjos ir kūrybinis procesas, diskutuojama, ar auga lietuviškų klipų kokybė, ir taip toliau.
Balsavimas internete vyksta iki gruodžio 7 d., rezultatai bus paskelbti 15 d.
