Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 29d. 12:11

Muzikos festivaliai Lietuvoje: „bele kas“ ir kuo daugiau

„Gorgon City“ koncertas „Galapaguose“
Luko Balandžio / 15min nuotr. / „Gorgon City“ koncertas „Galapaguose“

Vis dar populiariausią jaunimo pokalbių temą – serialus, vasarą papildo kita – muzikos festivaliai. Jokioje draugijoje neprašausi metęs klausimą apie (ne)aplankytus festivalius. Kol dar ne visi spėjo nusikirpti nuo riešų festivalių apyrankes, verta apžvelgti pastarųjų metų tendencijas.

Per šį penkmetį lietuviškų festivalių itin „prisidaugino“, tad nenuostabu, kad kasmet žiniasklaidą pradžiugina skandalai. Pajūryje vietos taip ir nerado festivalis „Satta“. Pernai dešimtosiose „Sūpynėse“ perdozavusi narkotinių medžiagų mirė mergina. Per kelerius metus didžiausiu festivaliu Lietuvoje tapusi „Karklė“ šiemet paslaptingai bankrutavo.

Marga stilistika (ar stiliaus nebuvimas) yra pagrindinis naujojo festivalio modelio bruožas.

Didieji interneto portalai po festivalio daugiau dėmesio skiria triukšmo papiktintiems vietiniams gyventojams, išgertiems alkoholio kiekiams ir narkotikų ieškojusiems šunims, o ne muzikai ir atmosferai. Šventojo Clicko vardan gerokai didesnis dėmesys skiriamas tamsiajai besiformuojančios festivalių kultūros pusei.

O gaila. Nes muzikos festivalis tapo kone privaloma kiekvieno jauno žmogaus vasaros dalimi. Prieš penkerius metus pagrindiniai buvo trys – „Roko“ ir „Bliuzo naktys“ bei „Mėnuo Juodaragis“. Dabar sunku rasti laisvą vasaros savaitgalį.

Ir svarbu čia ne tik kiekybė. Per šį laikotarpį visoje lietuviškos muzikos kultūroje įvyko lūžis: nuo menkai komercializuotos, seno kirpimo, „gatvinės“ kultūros pereita prie madingos, komerciškai pajėgesnės, „hipsterinės“ kultūros.

Štai „Velnio akmuo“ 2009 m. prasidėjo kaip ekstremalaus metalo festivalis, po poros metų pasuko prie lengvesnio roko, o dabar save jau vadina ekstremalaus rokenrolo festivaliu. Šiemet čia grojo net indie rokeriai „Colours of Bubbles“, tinkantys ir bet kuriam kitam festivaliui. „Roko naktys“ 2011 m. tapo „Roko naktimis/Galapagais“, o po metų jau vien „Galapagais“, kuriuose rokas tapo vienu žanru iš daugelio, o pagrindine grupe – „G&G Sindikatas“. Naujieji didieji festivaliai „Karklė“ ir „Granatos“ taip pat atsirado būtent šiuo metu (atitinkamai – 2010 ir 2013 m.).

Visi festivaliai, turintys ambicijų plėstis, sušvelnino savo pirminius principus ir išplėtė muzikos spektrą, taip drauge išplėsdami ir auditoriją.

Marga stilistika (ar stiliaus nebuvimas) yra pagrindinis naujojo festivalio modelio bruožas. Muzikos festivalis nebėra vienos subkultūros atstovų susibūrimo vieta, kurioje skamba aiškiai žanriškai apibrėžta muzika.

Festivaliai, turintys ambicijų plėstis, sušvelnino savo pirminius principus ir išplėtė muzikos spektrą, taip drauge išplėsdami ir auditoriją (tarkim, „Velnio akmuo“). „Karklė“ ir „Granatos“ todėl taip staiga ir išaugo (tiksliau – jau atsirado būdami dideli), kad neturėjo tų pirminių principų. Jų pagrindinis principas yra komercinis – pritraukti kuo daugiau žmonių ir rėmėjų, tad ir koncertuojančių grupių atranka priklauso nuo organizatorių sąžinės, bet ne nuo žanro.

Rinktis didelį lietuvišką festivalį verta ne tik todėl, kad jis vyksta, tarkim, prie jūros, bet ir tuo atveju, jei esate užkietėjęs lietuviškos muzikos gerbėjas. Mikutavičius, Lilas ir Innomine, Jazzu, SEL, „G&G Sindikatas“ jau keletą metų yra pagrindiniai festivalių headlineriai, šalia tų kelių epizodinių žvaigždelių iš užsienio. Viena vertus – džiugu dėl lietuviškos muzikos: scena suteikiama net ir visai jaunoms grupėms; pritraukiama komercinių rėmėjų, taip sukuriant precedentą remti biedną lietuviškos muzikos kultūrą; pinigai kuria ir geresnes technines sąlygas, leidžiančios atsivežti bent kiek žymesnių užsienio atlikėjų.

Kita vertus – motyvai aiškūs: lietuvius pasikviesti kur kas ekonomiškiau, o susirenkantys klausytojai – neįnoringi. Turbūt tiesa, kad didieji Lietuvos festivaliai skirti ne didmiesčių, o provincijos publikai, neturinčiai galimybės kas antrą dieną eiti į koncertus sostinės terasose ir loftuose. Piktintis, kad į „Karklę“ privažiuoja „marozų“, o į „Galapagus“ – nepilnamečių, neverta. Naivu manyti, kad masiniuose festivaliuose turėtų burtis vien rimti muzikos gerbėjai.

Piktintis, kad į „Karklę“ privažiuoja „marozų“, o į „Galapagus“ – nepilnamečių, neverta. Naivu manyti, kad masiniuose festivaliuose turėtų burtis vien rimti muzikos gerbėjai.

Šiaip ar taip, akivaizdu, kad didieji Lietuvos festivaliai toli gražu nežaidžia toje pačioje lygoje kaip svarbiausi mūsų regiono renginiai – „Positivus“ Latvijoje ir „Opener“ Lenkijoje. Pas mus pasirodančių „užsienio žvaigždžių“ nėra kaip lyginti su tomis, kurios atvažiuoja į kaimynų festivalius. „Karklė“, „Granatos“, „Galapagai“ yra vietinės reikšmės festivaliai, kuriuose užsienio svečių trūkumą bandoma maskuoti apgailėtinais tribute’ais.

Šie festivaliai neturi ir kokios nors prestižinės auros, dėl kurios į juos važiuotų kaimyninių šalių gyventojai. Tiesą pasakius, jų aura greičiau antiprestižinė: jei ten važiuoji, greičiausiai neturi skonio arba tiesiog nori pabūti gamtoje su draugais ir alumi. Margas žanrinis modelis, būdingas ir didiesiems užsienio festivaliams, Lietuvoje kol kas labiau reiškia, kad gros bele kas.

Vienas iš tipiškų festivalio personažų yra kažkieno draugas, kuris visą savaitgalį praleido čilindamas prie palapinės.

2014 m. minint legendinio Vudstoko 45-ąsias metines muzikos kritikas Gregas Kotas rašė, kad šis spontaniškai gimęs festivalis nubrėžė gaires dabartiniams masiniams festivaliams: „Vudstoko palikimas tas, kad šimtams tūkstančių jaunų žmonių dabar yra įprasta savaitgalį suvažiuoti į vieną vietą ir murkdytis purvo voniose. [...] Jau pats tokio renginio mastas lemia, kad muzika lieka ne pagrindinis dalykas, o tik garso takelis taikos, meilės ir tūso savaitgaliui.“

Kaip dabar žinoma, 1969-ųjų Vudstoke apsilankė apie pusė milijono žmonių, dauguma jų taip niekad ir nenuėjo iki scenos, tad dėl tuometinių techninių sąlygų – nei matė, nei girdėjo grojusias (legendinėmis tapusias) grupes. Taip ir dabar – vienas iš tipiškų festivalio personažų yra kažkieno draugas, kuris visą savaitgalį praleido čilindamas prie palapinės.

Lietuva čia niekuo neišskirtinė (gal tik, kaip įprasta, truputį atsiliekanti). Per pastarąjį dešimtmetį muzikos festivalių skaičius išaugo visame pasaulyje. Augant skaičiui ir apimtims, nenuostabu, kad festivalius užpildo ne staiga užgimę melomanai, o tiesiog jaunimas, norintis smagiai praleisti savaitgalį su draugais.

Festivalis, kadaise buvęs kontrkultūros reiškiniu, dabar yra viena solidžiausių meinstrymo dalių.

Didžiausi pasaulio festivaliai – „Coachella“, „Glastonbury“, „Lollapalooza“ ir kiti – muzikiniu atžvilgiu beveik nebesiskiria. Juos labiau apibrėžia renginio laikas ir vieta, nei muzikos stilistika. Festivalis, kadaise buvęs kontrkultūros reiškiniu, dabar yra viena solidžiausių meinstrymo dalių.

Vis dėlto jei festivalyje jums svarbi ne tik oro ir vandens temperatūra, – verčiau rinktis mažesniuosius: jų idealistai organizatoriai skiria dėmesio smulkmenoms, o dėl menkesnių rėmėjų ir siauresnės sklaidos susirenkanti publika kur kas grynesnė. Tiesa, dėl pastarosios priežasties jie dažniausiai ilgai neišgyvena. Pernai Druskininkus nustebinęs NEWMAN šiemet nebeįvyko. Kaip ir mažutis alternatyvus „STRCamp“. „Tundra“ surengta paskutinį kartą (po 13 egzistavimo metų).

Didžiulio tarptautinio lygio festivalio troškimas reiškia vien lietuvišką nepilnavertiškumo kompleksą, kai nori būti didelis, bet nepasistengi būti originalus.

Vis dėlto „Velnio akmuo“ nugriaudėjo jau aštuntą kartą, „Yaga“ savo istoriją skaičiuoja net nuo 2003-iųjų, o „Mėnuo Juodaragis“ kitąmet švęs dvidešimtmetį. Šie festivaliai atrodo nepajudinami pirmiausia dėl aiškiai apibrėžtos tapatybės – lankytojas žino, ko tikėtis. Jų publika, nors ir kasmet įvairėjanti, visgi išlaiko subkultūrinį pobūdį, kurį stiprina ir organizatorių siūlomos pramogos, aksesuarai ir, žinoma, muzikos stilistika. Taigi šie ir panašūs festivaliai tebeatitinka pirminį festivalio kaip kontrkultūros reiškinio apibrėžimą.

Būtent tokius nišinius festivalius verta palaikyti: jų per daug nebus, o atmosfera bei išskirtinės grupės į provinciją pritraukia ne tik vilniečius, bet ir užsieniečius. Didžiulio tarptautinio lygio festivalio troškimas reiškia vien lietuvišką nepilnavertiškumo kompleksą, kai nori būti didelis, bet nepasistengi būti originalus.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės