Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 25d. 11:06

Muzikos vertės turnyrai: kokia muzika yra gera, geresnė, geriausia?

Taylor Swift Recenzija
„Scanpix“ nuotr. / Taylor Swift
Pirmoje pavasario pusėje praūžė daug svarbių muzikos apdovanojimų ceremonijų – tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Po jų, kaip iš po traktoriaus ratų, kilo dulkini, blaškantys svarstymų debesys. Klausiama, kokia muzika yra gera, geresnė, geriausia.

Kuri muzika ko verta ir iš kur ta vertė muzikoje išvis dygsta. Pasimetama, už ką žmonės yra iškeliami auksčiau kitų. Vertės turnyrai žaidžia sėkme, siūlydami jiems įtinkantiems šlovę ir reputaciją. Nors patys apdovanojimai vertės neturi, jų keliamas publikos ir spaudos dėmesys, atsiveriančios naujos profesinės galimybės ir sukilę muzikos transliacijų skaičiai internete tampa galingu muzikantų sėkmės kultivatoriumi. Be to, jie motyvuoja ir skatina kūrėją tolyn leistis savo profesiniu keliu.

Tačiau realybėje viskas nėra taip paprasta. Iš paskos apdovanojimams sproginėja lūkesčiai, nugalėtojais ir pralaimėtojais sukategorizuotųjų konkurencija ir pasipiktinimas. Komercinių muzikos apdovanojimų ir klasikinės muzikos santykiai metai iš metų tampa vis komplikuotesni. Kyla amžinos kaip pasaulis moralinės meno varžynių dilemos. Patenkintų apdovanojimų rezultatais paprasčiausiai nebūna.

Pastarojo šimtmečio kultūrinės institucinės sistemos pokyčiai – globalizacijos išjudintas kapitalizmo ideologijos, technologijos ir ekonomikos plitimas – lėmė, jog menas šiandieną dažnai yra suvokiamas kaip žaidimas. Taisykles diktuoja pasaulinė kultūrinio prestižo ekonomika, kelianti globalią muzikantų ir agentų konkurenciją dėl „monopoliškesnių“ pozicijų. Meno rinka ir vertė tampa susietos vis griežtesniais tarpusavio priklausomybės ryšiais, giliai supintais su tarptautinėmis politinės, socialinės ir ekonominės galios grandinėmis.

Naujieji muzikos globėjai – industralistai, finansininkai ir žiniasklaida – pradeda kurti naujo tipo populiarius tarptautinius renginius. Premijos ir apdovanojimai tampa jų įrankiu naujam kanonui palaikyti ir modernioms muzikos tradicijoms, meno vertybėms skiepyti. Su jais siejamas ir meninės vertės kūrimas. Nenuostabu, kad per pastarąjį šimtmetį konkurencingų kultūros renginių skaičius išaugo neproporcingai ankstesniems laikams.

To meto dvasią puikiai atspindi 1912–1948 metais organizuotos olimpinės meno varžybos. Tarptautinis olimpinis komitetas taip siekė atkurti senovės olimpinių žaidynių esmę, dėl to paroda ir muzikos festivalis tapo tradicinės sporto olimpiados dalis. Menininkams buvo įteikiami aukso, sidabro ir aukso medaliai įvairiose dailės, architektūros, muzikos ir literatūros kategorijose. Skiepijama tarptautinė meno ir sporto homologija šlovino pergales prieš konkurentus kaip savo vertės įrodymą. Tapo įprasta muzikantus apibrėžti pagal jų sėkmę ir laimėjimus. Net ir šiandieną medaliais ir diplomais nukabinėtos muzikų biografijos primena sportininkų. Iš užsienio atvykstantys kūrėjai santykį su nauja publika kuria per bendrai vertinamus sėkmės ir kokybės ženklus – jie yra pristatomi kaip tarptautiniu mąstu pripažintų apdovanojimų nugalėtojai.

Apdovanojimų vertybinio standarto atitikimas niekaip negali būti prilyginamas meninei muzikos vertei.

Nors olimpinės meno varžybos nebeorganizuojamos nuo 1948-ųjų, spaudoje amerikietiškos kultūros ritmu alsuojantys „Grammy“ apdovanojimai dar ir šiandien yra vadinami „kultūrinėmis olimpiadomis“. Prieš apdovanojimus spauda spėja laimėtojus, renka favoritus, analizuoja jų pranašumusir trūkumus, skaičiuoja tikėtinas pralaimėjimo priežastis, pergalės tikimybę. Po „Grammy“ kyla skundai dėl nesąžiningumo, šališkumo ir net neskaidrios, korumpuotos balsavimo sistemos.

Šie kaltinimai paaštrėjo praeitais metais, kai buvusi generalinė direktorė Deborah Dugan pateikė skundą, kuriame teigė, kad apdovanojimų peržiūros komitetai apeina demokratinę balsavimo struktūrą ir renkasi menininkus, su kuriais jie turi asmeninių ar verslo santykių. Ir jog už bandymą kelti šias problemas valdybai ji ir buvo atleista. „Grammy“ kaltinimus neigė, tačiau reikia pripažinti, kad konkurencingas meno palyginimas ir įvertinimas savyje slepia daug dilemų. Juk „geros“ muzikos vertinimo kriterijai taip pat gali būti grožis, poveikis, inovatyvumas, atlikimo technika ar populiarumas. Ir galiausiai apdovanojimų vertybinio standarto atitikimas niekaip negali būti prilyginamas meninei muzikos vertei.

Organizatorių nuotr./Grammy apdovanojimo nuotrauka
Organizatorių nuotr./Grammy apdovanojimo nuotrauka

Tačiau „Grammy“ turi svorio internalizuoti kolektyvines socialines kategorijas, apibrėžiant, pavyzdžiui, kas muzikoje yra šventa, skatintina, o kas – nepadoru ir neadekvatu. Kuris muzikantas yra priimamas į bendruomenę, o kuris atstumiamas. Dėl to „Grammy“ vertinimo tikslas pripažinti aukščiausios vertės meninį darbą yra sukrompomituojamas spaudimo atlyginti muzikantų pasiektą sėkmę.

Kadangi komitetų sudėtis laikoma konfidencialia, siekiant apsaugoti juos nuo pramonės lobizmo ir gerbėjų išpuolių, balsavimo komisijų sprendimai lieka įslaptinti ir viešai neargumentuojami. Paaiškėjus tikslesniems vertinimo kriterijams, apdovanojimai taptų proga kelti naujus visuomenės diskursus – pristatyti meno judėjimo kryptis bei autorių interesus.

Taip pat „Grammy“ apdovanojimai dažnai keičia savo vertinimo kriterijus, bandydami pasivyti strimgalviais besikeičiančią muzikos pasaulio realybę ir nusipurtyti atgyvenos etiketę. Senosios muzikos pramonės modelis su komercinio radijo hitais ir didelėmis muzikos leidyklomis užleidža vietą algoritmo principams. Dėl muzikos transliacijų platformų ir jų naujai įsteigtų muzikos apdovanojimų ceremonijų, slysta „Grammy“ monopolinė pozicija. Vytis jie bando remdamasi algoritmų pateikiamomis statistikomis ir vertindami virtualiai išleidžiamus naujus muzikos formatus.

Juk metai iš metų populiariausiųjų lentelėse dominuoja tie patys vardai.

Muzikos transliacijos per pastaruosius metus savo skaičiais padvigubėjo. Jau gerą penkmetį pagal algoritmų kuriamą transliacijų statistiką yra matuojama sėkmė – renkami topai, kuriami apdovanojimai ir kt. Didėjantis jų vaidmuo muzikos vertės kūrime kelia naujas dilemas. Neretai muzikantai tampa populiarumo įkaitais ir pati kūryba tampa pažabota algoritmo standartų.

Klausytojai taip pat pažaboti – gali rinktis tik iš algoritmo pasiūlytų paieškos rezultatų ir dirbtinai sudarytų grojaraščių. Kadangi muzika tiesiogiai veikia klausytojo savastį ir pasaulio įprasminimą, algoritmas įgauna galią manipuliuoti žmogaus nuotaika, vertybėmis ir tapatumu. Be to, pagal naujas taisykles nusistovėjęs klausymosi įpročių diktatas verčia muziką preke ir formuoja visiems bendrą skambesį. Juk metai iš metų populiariausiųjų lentelėse dominuoja tie patys vardai.

Šiandieną pagal tą patį standartą muzikantai yra skatinami ir „Grammy“ apdovanojimų. Grupės „Tool“ dainininkas Maynardas Jamesas Keenanas pavadino „Grammy“ „gigantiška muzikos industrijos reklaminė mašina. Jie negerbia nei meno, nei menininko už tai, ką jis sukūrė – čia muzikos verslas švenčia save.“

Žanrinė atskirtis, ypač 2021-ųjų metų ceremonijoje, buvo apčiuopiama kone fiziškai.

Iš tiesų, po ceremonijos gerokai išauga laimėtojų muzikos transliacijos ir pardavimai, aktyviai formuojantys kultūrinę aplinką ir žmonių klausymosi įpročius. Taip pasaulio muzikantų ir klausytojų bėgimo takeliai yra dar labiau suvienodinami. Algoritmas nelyg šviesoforas, vedantis visus į autostradą, nuvagia iš klausytojo vaizdingą ir patyrimais turtingą priemestiną keliuką.

Nenuostabu, jog su kiekvienu dešimtmečiu vis labiau autostrados pakraščiuose atsidurianti klasikinė muzika sunkiai ir skausmingai įsirašo komercinių muzikos apdovanojimų kontekste. Žanrinė atskirtis, ypač 2021-ųjų metų ceremonijoje, buvo apčiuopiama kone fiziškai.

David Beale nuotr./ Unsplash nuotr./Natos
David Beale nuotr./ Unsplash nuotr./Natos

Prieš gyvai televizijoje transliuojamą vakaro pasirodymą likę nepopuliariosios muzikos kategorijų apdovanojimai yra išdalijami popietinėje „Zoom“ konferencijoje. Laimėtojams buvo suteikiama pusė minutės nuotolinei kalbai, mojant į nešiojamojo kompiuterio kamerą. Buvo apmaudu, kai dėl techninių trikdžių jie skambėdavo kaip iš po žemių prasirausę robotai, ar žiobčiodavo it žuvys, pamiršusios įsijungti mikrofonus, ligi jų triumfo akimirka buvo užtrumpinta atplaukiančios auksinės užsklandėlės. Dauguma laimėtojų ekranuose nepasirodydavo išvis, o vienišas vedėjas scenoje nejaukiai priimdavo laimėjimą už juos.

Visi tarptautiniai konkursai yra kuriami tam tikros kultūros pagrindu.

Nenuostabu, jog „Grammy“ nėra rimtai vertinami klasikinės muzikos kategorijos muzikantų – populiarus komercinis renginys, kuriame apdovanojami garsiausiai skambantys vardai ir palaikoma viešoji nuomonė, čia neturi tokio didelio svorio, kaip kad Čaikovskio konkursas ar Pulicerio muzikos premija. Ir vis dėlto, klasikinė muzika mielai pasiskolina „Grammy“ kokybės etaloną iš popmuzikos pasaulio – tai turi galios pakeisti muzikanto karjerą.

Žvelgiant į klasikinės muzikos kategorijų laimėtojus, iškyla ir kita bendrystė. Visi tarptautiniai konkursai yra kuriami tam tikros kultūros pagrindu. Nors „Grammy“ deklaruoja kultūrinio internacionalizmo pamatus, net šiandien jie dažnai yra šališki vietos menininkų naudai – skirti pritraukti kitų šalių spaudą ir pasauliniu mąstu populiarinti vietinę kultūrą. Nugalėtojų rate pečius suremia visų amerikietiškos klasikinės muzikos kartų kompozitoriai – Charlesas Ivesas, Georgeas Gershwinas, Richardas Danielpouras, Christopheris Theofanidis, Jennifer Higdon, Ellen Taaffe Zwilich, Michaelis Tilson Thomas, Christopheris Rouse.

Pirmojoje klasikinės muzikos kategorijoje geriausiu metų simfoniniu pasirodymu buvo išrinktas „Deutsche Gramophone“ įrašas – keturios Charleso Iveso simfonijos, atliekamos Los Angelo simfoninio orkestro, vedamo dirigento Gustavo Dudamelio.

„Amerikietiškas originalas“ Ch.Ivesas – vienas pirmųjų tarptautinės reputacijos amerikiečių kompozitorių. Idėjų kupinas eksperimentatorius savo kūryboje pirmasis naudojo daugybę muzikinių naujovių, tik vėliau pradėtų plačiai taikyti muzikoje. Jo keturių simfonijų įrašas gali būti interpretuojamas kaip Amerikos muzikos evoliucija – perėjimas iš senojo Europos pasaulio į naująjį. Charlesas Ivesas tyrinėjo naujus tradicinių klasikinių formų ir amerikiečių liaudies muzikos derinius, kurie išlaisvino jį nuo užbūrusių Europinių klasikinės muzikos standaratų ir tradicijų.

Auksinis Iveso simfonijų atlikimo standartas premjeros metu buvo nustatytas Leonardo Bernsteino. Gustavo Dudamelio interpretacija yra kiek lengvesnė ir rafinuotesnė, jis puikiai identifikavo visas prasmines detales, taip pat praturtino kūrinį naujomis įžvalgomis. Persmelkta neramios kompozitoriaus energijos, ji žiba išradingomis detalėmis, spalvų ir faktūrų tirštuma, impulsyviais nuotaikos pokyčiais, populiarių amerikietiškų melodijų užuominomis, pionieriškomis dvitonalumo ir poliritmo technikomis. Netradicinė muzikos raida ir fragmentuotas melodinis raštas paverčia kūrinį sunkiai nuspėjamu ir leidžia mėgautis sonorine anarchija. Los Andželo simfoninis orkestras grojo su karštu intensyvumu, primindamas Bernsteino įrašų dvasią. Niekas neatėjo ir į „zoomą“ atsiimti apdovanojimo.

VIDEO: Gustavo Dudamel & Los Angeles Philharmonic – Ives: Complete Symphonies

Geriausias operos įrašas – kito amerikiečių kompozitoriaus Georgeo Gershwino „Porgis ir Besė“. Apdovanojimą visų vardu atsiėmė Besė – operos primadona Angel Blue, atidavusi laurus mirusiems Met operos komandos darbuotojams. Ši populiariausia amerikiečių opera atidarė paskutinį priešpandeminį 2019–2020 metų sezoną, taip pat buvo transliuojama viso pasaulio, o ir Lietuvos, kino teatruose.

Įžvalgi ir jautri dirigento Deivido Robertsono interpretacija leidžia net ir labiausiai nuvalkiotoms melodijoms nuskambėti šviežiai. Gyvas pasirodymo polėkis, teatrinis afroamerikiečių muzikos potencialas ant bangos užkėlė stiprius solistų Erico Owenso ir Angel Blue balsus, meistriškai perteikiančius emocines operos subtilybes ir konfliktus. Gershwino klasika apdovanojimuose laimėjo, kaip dar vienas amerikiečių klasikinės muzikos kultūros pasididžiavimas.

Geriausio chorinio pasirodymo kategorijoje buvo apdovanotas vėlgi amerikiečių kompozitoriaus Richardo Danielpouro kūrinys – draminė oratorija „Jėzaus kančia“ (The Passion of Yessuah). 2019 metais šį kūrinį pirmą kartą išleido „Naxos“ muzikos leidykla, įrašė Bufalo filharmonijos orkestras, Bufalo filharmonijos choras, UCLA kameriniai dainininkai ir solistai – Hila Plitmann, Matthewas Worthas, Kennethas Overtonas, J'Nai Tiltai, Timothis Fallonas ir Jamesas K.Bassas. Kūrinį dirigavo JoAnn Falletta. Šis monumentalus kūrinys buvo komponuojamas dvidešimt penkerius metus. Tai yra intymus paskutinių Kristaus valandų Žemėje atpasakojimas, paremtas maišant hebrajų raštų ir krikščioniškų evangelijų tekstus anglų ir hebrajų kalbomis. Oratorijos centre – Marija Jėzaus motina (atlieka sopranas Hila Plitmann) ir Marija Magdalietė (atlieka mecosopranas J’Nai Bridges). Šios moterys užėmė reikšmingą vaidmenį Jėzaus misijoje, tačiau Romos imperijos laikais buvo pašalintos iš pasakojimo. Kompozitoriaus Danielpouro tikslas buvo sugrįžti prie pirminės Jėzaus sampratos, laisvos nuo vėlesnių krikščioniškos bažnyčios klystkelių. Nors oratorijoje pasakojama dvasinio nerimo, kančių, meilės ir atpirkimo istorija, kūrinys skamba oriai ir šventiškai, paperka galingais ir intensyviais choro pasirodymais, stulbinančiomis orkestro spalvomis. Parašyta amerikiečių romantizmo stiliumi, oratorija lengvai klausosi ir kelia įspūdį plačios publikos ausiai. Apdovanojimo niekas neatsiėmė.

VIDEO: The Passion of Yeshua: I. Prologue

Geriausio kamerinės muzikos atlikimo apdovanojimas atiteko naujausiam Pacifica kvartetoalbumui „Contemporary Voices“, kurį sudaro trijų amerikiečių kompozitorių Pulitzerio premijos nugalėtojų –Shulamit Ran, Jennifer Higdon, Ellen Taaffe Zwilich – specialiai kvartetui parašyti kūriniai. Skirtingo charakterio kompozicijos formuoja kompozitorių įvaizdį ir rodo kvarteto muzikantų lankstumą, jų repertuaro universalumą. Kvartetas šiame įraše pasižymi aiškia interpretacija, puikiu susigrojimu, išskirtiniu skambesiu, virtuozišku, energingu grojimu, muzikavimo džiaugsmu. Visi trys kūriniai muziką atskleidžia labai skirtingais kampais. Shulamit Ran trečiasis styginių kvartetas „Glitter, Doom, Shards, Memory“ yra emocionaliai paveikus muzikinis prisiminimas, suteikiantis orumo holokausto aukoms, o ypač yra pagerbiamas Aušvice mirusio dailininko Felikso Nussbaumo atminimas. Jennifer Higdontrijų dalių kompozicija „Voices“ banguoja nuo susijaudinimo iki ramybės, techniškai atkuriant skirtingas vidines būsenas. Pirmoji moteris, 1983 metais pelniusi Pulitzerio muzikos premiją – Ellen Taaffe Zwilich šiam albumui skyrė saksofoninį kvintetą. Prie Pacifica kvarteto čia prisijungė saksofonininkas, Indianos universiteto profesorius Otisas Murphy. Sumišę styginių ir saksofono tembrai čia kuria permainingą nuotaiką, sujungiančią energingus pasažus ir ramią melancholiją. „Grammy“ virtualiai atsiėmė pusė kvarteto – energingai kalbanti smuikininkė ir tylintis čelistas.

Altistas Richardas O‘neilas, atsiimdamas geriausio klasikinio instrumentinio solo apdovanojimą, pažymėjo, jog išaušo „puiki diena altui“. Apdovanojimą pelnė Christopherio Theofanidio koncertas altui ir kameriniam orkestrui, buvo jo įrašytas kartu su Albaniosimfoniniu orkestru, diriguojamu Davido Alano Millerio. Theofanidio muzika yra maloni ausiai, romantiškai lyriška, subtili, turtingos tekstūros. Richardo O‘neilosolo yra nepriekaištingai lankstus ir virtuoziškas.

Dar viena energinga moteris atsiėmė geriausio solo vokalinio albumo apdovanojimą. Sarah Brailey ir Dashono Burtono atliekama kompozitoriaus Ethelio Smytho 1930 m. parašyta vokalinė simfonija „Kalėjimas“ (The Prison) buvo akomponuojama „Experiential“ choro ir orkestro, diriguojamo Jameso Blachly. Tai – vienas iš geriausių Smytho vėlyvųjų kūrinių, kupinas kūrybinės rizikos ir atlikimo iššūkių. Scenoje – neteisingai nuteisto mirštančio kalinio pokalbis su jo paties siela. D.Burtono bosinis baritonas skamba tvirtai, nuoširdžiai, temperamentingai. S.Brailey sopranas pasižymi švelniu spindesiu. Kaip siela, ji įkūnija patį buvimą, o ne kokią nors fantastinę, nieko bendro su realybe neturinčią, būtybę. Abu scenoje jie pažaboja skambią, įtaigią muzikos energiją ir išdrįsta įgarsinti įkrautą dialogo tėkmę. Provokuojantis, iššaukiantis kūrinys, rodos, turi vidinių jėgų, slepia savyje didžiulę kūrybinę galią.

Geriausiu klasikinės muzikos kompendiumu buvo išrinktas įrašas, švenčiantis paskutiniuosius 25-us dirigento Michaelo Tilsono Thomaso darbo metus, dirbant su San Fransisko simfoniniu orkestru. Ta proga muzikas apsiauna kompozitoriaus batus ir pristato savo kūrybos albumą, kuriame tokių kompozicijų kaip „Iš Anos Frank dienoraščio“ (From the Diary of Anne Frank) ir „Meditacijos apie Rilkę“ (Meditations on Rilke) įrašai. Pirmasis jų yra draminis darbas pasakotojui ir orkestrui – simfoninės variacijos, suskirstytos į keturias dalis, kuriose – fragmentai iš jaunos vokietės Anne Frank dienoraščio, piešiantys skaudų, grėsmingą nacistinės Vokietijos ir Antrojo pasaulinio karo peizažą. Pasakojimą lydinti ekspresyvi muzika yra jautriai išreiškiama soprano Isabel Leonard. Šis kūrinys tapo Michaelo Tilsono Thomaso karjeros proveržiu. Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, Michaelis Tilsonas Thomasas sukūrė dainų ciklą „Meditacijos apie Rilkę“. Kūrinys nukelia klausytojus į emocingą ir žadinančią kelionę pagal lyrinius vokiečių modernisto Rainerio Maria Rilkės eilėraščius. Juos atgaivina solistai – mecosopranas Sasha Cooke ir boso baritonas Ryanas McKinny.

Geriausia šių metų šiuolaikine klasikine kompozicija buvo išrinkta kompozitoriaus, kurio praeitais metais netikėtai neteko amerikietiškos muzikos pasaulis, kūrinys – Christopherio Rouse‘o penktoji simfonija, atlika Nashville Simfoninio orkestro, diriguojamo Giancarlo Guerrero. Kompozitorius yra laikomas amerikiečių simfonistų linijos tęsėju, kai kurie net įvardija jį didžiausiu šių laikų Amerikos simfonistu. Tapti kompozitoriumi Christopherį Rousą įkvėpė legendinė Beethoveno penktoji simfonija, dėl to kurdamas savo penktąją jis neišvengė garsusiojo keturių natų ritmo citatų ir kitų melodinių, struktūrinių įtakų. Nors vienos dalies kūrinys yra aiškiai struktūrizuotas, judantis per lėto ir greito tempo judesius. Tradicija čia susitinka su provokacija. Antroji albume skambanti pjesė „Supplica“ kuria dar kitą – lyrišką, švelnią maldos nuotaiką. Trečio kūrinio – koncerto orkestrui – metu kompozitorius iškalbinga savo muzikine kalba tikisi sukelti klausytojui daugybę emocinių būsenų – nuo turbulencijos iki rimties. Be abejo, kompozitoriaus kūryba yra verta būti įamžinta ir ilgai skambėti ateityje. Apdovanojimą atsiėmė jo našlė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ona Jarmalavičiūtė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Ona Jarmalavičiūtė

Ona Jarmalavičiūtė – klasikinės muzikos apžvalgininkė, publicistė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu