Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 5d. 13:01

Nacionalinės premijos laureatė Z.Bružaitė: didelė mano kūrybos ir gyvenimo dalis išauga iš žaidimo

Kompozitorė ZIta Bružaitė
D.Matvejevo nuotr. / Kompozitorė ZIta Bružaitė

Lietuvos muzikos informacijos centras neseniai išleido kompozitorės, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Zitos Bružaitės dainų rinkinį „Penktame aukšte“. Šis leidinys parodo dar vieną spalvingos kompozitorės pusę, kai ji atsiskleidžia ne tik kaip produktyvi kūrėja, bet ir kaip dainų atlikėja. Vasario 6 d. kartu su bičiuliais kompozitorė leidinį publikai pristatys gyvos muzikos klube „Tamsta“.

– Natų leidinys nieko nebestebina, tačiau „Penktame aukšte“ yra išskirtinis leidinys – kartu pridedama ir jūsų pačios įdainuotų dainų kompaktinė plokštelė. Kaip kilo ši mintis?

– Natų leidinį pasiryžo išleisti Lietuvos muzikos informacijos centras. Štai, sako, yra dainų, yra dainelių, bet viskas išplitę, išsibarstę ir pasiteiravo, kaip aš žiūrėčiau į idėją jas surinkti į vieną visumą. Aš sutikau, man ši idėja patiko. Tad nutarėme, kad leidinys galėtų susidaryti ir iš senesnių dainelių, ir iš naujesnių ar visai naujų.

– Ar įdainuoti savo daineles buvo jūsų mintis?

– Kai apkalbėjome leidinio idėją, ir kai dar nebuvo kalbėta apie kompaktinę plokštelę, man pats leidinio formatas pasirodė kiek nuobodokas, neįdomus. Pagalvojau, jeigu leidinys būtų su palydimąja kompaktine plokštele, o jei ir autorius išdrįstų kažkokį garsą išleisti, nebūtinai teisingą vokaline prasme, tačiau savitą, tada jau būtų kažkas nauja, netikėta. Tokia idėja mane suviliojo. Pasitarę savo biure, Lietuvos muzikos informacijos centras nusprendė imtis šio titaniško darbo ir štai turime labai gražų rezultatą.

– Kuriate labai įvairią muziką. Tačiau, kiek žinau, pradėjote kurti nuo dainų rašymo? Labai simboliška...

– Taip, sakyčiau, kad mano kaip kompozitorės pradžia buvo dainos. Aš vis prisimenu, kaip būdama 10-ies metų sukomponavau tris dainas. Tiksliai nepasakysiu, kokios buvo tos dainos, nes jos nebuvo užrašytos, jos buvo dainuojamos sau pačiai. Bet prisimenu, kad rimtais tekstais, rimtomis prasmėmis, kurių aš kaip vaikas ne visai suvokdavau. Man buvo reikalingas emocinis išsikalbėjimas. Vėliau dainavimo ir vokalinės muzikos praktiką perkėliau į tokį labai lokalinį atlikimą. Kai mokiausi Kauno Juozo Naujalio vidurinėje mokykloje, ateidavau viena pirmųjų, dar nebūdavo visiškai prašvitę ir tiesiog išsidainuodavau, išsikalbėdavau. Tuo metu man tai buvo labai svarbu.

– Daina prasideda nuo melodijos. Kaip gimsta jūsų dainų ir dainelių melodijos?

– Labai įvairiai! Bet labai dažnai nutinka, kad aš tiesiog pasiimu tekstą ir tą tekstą padainuoju, o paskui atsiranda tam tikros detalės. Man turbūt tekstas savotiškai pasufleruoja melodiją.

– Vadinasi, tekstas jums svarbus. Turbūt vienas svarbiausių įtaigios dainos momentų ir yra pasirinktas tekstas. Kur tekstų ieškojote savo dainoms?

– Prie tekstų prieinama pačiais įdomiausiais kampais, atvejais, dažnai visiškai nenumatytais. Paulis Verlaine'as yra pasakęs, kad tekste pirmiausia reikia ieškoti muzikos, tai turbūt ir aš tą patį darau. Jeigu tekste negirdžiu muzikos, tai tas tekstas ir išlieka eilėraščiu, daina netampa. Labai dažnai būna, kad tuo geruoju, tobuluoju eilėraščiu, kuriam netgi nelimpa jokia mano melodija ir gal jokio kito autoriaus melodija, negali pasinaudoti, nes tiek ten prasmių ir tarsi savaiminių melodingumų, ritmų, kad tenka tiesiog atsiprašyti ir eilėraštį padėti. O kartais vėl sugrįžti prie jo.

– Galbūt ir pati dainoms parašote tekstų?

– Taip, yra buvę tokių situacijų. Tačiau vadinčiau jas beviltiškomis. Labai retai nutinka, kad atskrieja kažkokia melodija ar tam tikras motyvas, kuris ateina kartu su palydinčiu harmoniniu ir ritminiu fonu ar formule, ir tada bandau viską sulipdyti laukdama rezultato. Tačiau būtent tokiems rečiau pasitaikantiems atvejams ir esu parašiusi tekstų.

 D.Matvejevo nuotr./Kompozitorė Zita Bružaitė
D.Matvejevo nuotr./Kompozitorė Zita Bružaitė

– Tai pirmasis tokio tipo leidinys jūsų kūryboje. Net jei esate parašiusi dainų, vientiso rinkinio nėra buvę. Kartu debiutuojate ir kaip dainų atlikėja. Kaip jaučiatės?

– Šis debiutas kaip dainų atlikėjos, sakyčiau, yra smagus, bet momentinis dalykas. Kadangi yra leidinys, man kažkaip reikia jį pristatyti. Tad jei išdrįsai padainuoti kompaktinei plokštelei, tai gal reiktų padainuoti ir pristatant. Ir pasakiau sau – taip, dainuosiu. O paskui, kai prisižadi, atrodo – kaip dabar aš dainuosiu? Bet jau tas pažadas išleistas. Na, ir aš tikiuosi, kad šiuo debiutu viskas ir baigsis, kad tai bus pradžia ir pabaiga.

– Įgyvendinant dainų rinkinio idėją aplink jus susibūrė šaunių muzikų kompanija: Kęstutis Pavalkis (klavišiniai), Eglė Janauskaitė (fleita), Chrisas Ruebensas (gitara), Denisas Murašovas (kontrabosas), Gediminas Augustaitis (perkusija), kartu ir vokalistė Vytautė Pupšytė. Turbūt šie muzikantai yra geri jūsų draugai?

– Tuos, kurie atlieka mano muziką, patinka jiems ar ne, visus vadinu savo muzikos bičiuliais. Jie turi su tuo susigyventi, bent kelias akimirkas jais tapti. Iš tikrųjų dar labai norėčiau padėkoti ir Sigitai Ilgauskaitei. Ji yra šio projekto vadovė. Su Sigita mes tarėmės dėl leidybos, kalbėjome apie įvairiausias smulkmenas, bendromis jėgomis ir Sigitos iniciatyva buvo prieita prie tokios žavios ir jaunatviškos kompanijos.

– Muzikologė Jūratė Katinaitė jus yra pavadinusi „kompozitore monumentaliste“, kadangi kuriate nemažai stambios formos kūrinių. Tačiau įdomu, kad visiškai priešingas dainos žanras jums taip pat artimas.

– Šios dainos ir dainelės turi dienoraštinį aspektą. Ir nesvarbu, kad kartais tekstas gali atrodyti mažutis, turintis mažo žmogaus adresatą, bet jame galime perskaityti reikšmingas filosofijas. Atrodo, tai gali padaryti labai greitai, išsikalbėti, pabūti. Ir paskui tokia maža dainelė atgyja, gyvena. Ir tų gyvenimų gali būti labai daug.

Bet žmogus yra žmogus, jei kalbėtume apie norą rašyti ir tokių, ir kitokių kūrinių, galėtume pamąstyti, kad, pavyzdžiui, pavalgęs saldaus, žmogus nori ir kitokių skonių. Tad paragavus tokių nedidučių ornamentinių dainų norisi sukomponuoti freskų dydžio kūrinių. Turbūt monumentalumas greta miniatiūriškumo atsiranda labai natūraliai. Kitiems atrodo, kad tokie monumentalesni žanrai kaip oratorijos ar simfonijos tarsi pasmerkti retesniam atlikimui, bet aš į tai žvelgiu optimistiškai ir sakau, na, tebūnie, taip ir turi būti.

VIDEO: Zita Bružaitė | Penktame aukšte | Tamsta

– Dainos žanras labai palankus improvizacijai. Kompaktinėje plokštelėje įrašytos leidinio dainelės interpretuojamos laisvai. Bet ar apskritai jūsų kūryboje svarbus improvizacijos momentas?

– Ko gero, didelė mano kūrybos ir gyvenimo dalis išauga iš improvizacijos ar žaidimo. Žaidimo ritminiais, intonaciniais elementais, kai naudoju kažkokias rotacijas, permutacijas, sukinėlius. Čia nieko naujo nepasakysi, jų apstu ir W.A.Mozarto kūryboje, ir dar senesnėje muzikoje, tarkim, bažnytinėje. Improvizacijos mene yra svarbus pirminis impulsas, kuris vėliau suvaldomas struktūra, dramaturgija, dinamika, tembrine plėtote. Tada įsijungia ir amato, minties, nušvitimo, atradimo ar net sustojimo dalykai.

– Kiek teko klausytis, jūsų dainų rinkinys išsiskiria emocionalumu ir spalvingumu. Šiais metais esate apdovanota Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija už universalumą ir emocinį atvirumą. Ar galima sakyti, kad emocija jūsų kūryboje yra svarbiausia ir ryškiausia vertybė?

– Sudėtinga pasakyti, kad emocionalumas man yra svarbiausias, kad tai vertybė ar siekis. Tačiau reikėtų prisipažinti, kad kiekvienas mažesnis ar didesnis kūrinėlis turi stipriai išreikštą dedikaciją žmogui, tai man yra svarbiausia. Jeigu rašau apie mirusias kopas, aš nebandau muzikoje jų atvaizduoti ar nutapyti, aš fiksuoju emociją. Čia galėtume prisiminti M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“, kur kompozitorius nekūrė miško, bet tai darė būdamas jame, įsijausdamas į atmosferą, įsiklausydamas į jį. Tas emocionalumas ar tam tikras pojūtis yra kai kuriems kūrėjams svarbus. Tad jei mano kūryboje rasite žvėrelius, gamtos peizažą ar dar kitus, kad ir sunkiai įvardijamus, dalykus, tai bet kuriuo atveju bus susiję su žmogumi ir su potyriu. Iš čia turbūt ir kyla emocionalumas.

 D.Matvejevo nuotr./Kompozitorė ZIta Bružaitė
D.Matvejevo nuotr./Kompozitorė ZIta Bružaitė

– Ar pavyktų klausantis jūsų dainų rinkinio nusakyti jų stilistiką? Ko klausytojams tikėtis?

– Turbūt sudėtinga būtų įvardinti stilių, juolab kai šiais laikais stilistinės ir žanrinės kategorijos yra persipynusios ir grynųjų elementų sunku jau berasti. Bet man labai svarbus poetinis tekstas. Galima sakyti, jog tekstas yra raktas į mano muziką, todėl dainų stilistika artima dainuojamajai poezijai. Bet aš truputėlį šį pasakymą norėčiau apversti aukštyn kojom ir pasakyti, kad tai yra kaip „deklamuojama muzika“. Aš tiesiog pasirenku tekstą ir jį perskaitau. Tarsi labai nedaug ką pridedu. Pavyzdžiui Henriko Radausko „Begalinis liūdesys“ – penkios natos. Jos tiesiog muzikaliai perskaitomos.

– Kaip įsivaizduotumėte jūsų dainų klausytoją?

– Išties labai nemėgstu pasakymų „tinka viskam“. Bet šios dainos ir dainelės yra labai universalios. Kodėl jos universalios? Galiu papasakoti iš asmeninės patirties. Štai leidinyje yra keletas senesnių dainų, pavyzdžiui, „Apie akmenį“ Vytauto Kazielos tekstu. Pamenu, jog ją ir kitas „vaikiškas“ daineles mes esame dainavę studentų kompanijoje, bendrabutyje, besiruošiant labai rimtiems egzaminams, pertraukėlių metu. Tad klausimas, kam tinka mano dainos, kam netinka, nėra svarbus. Pavyzdžiui, „Elegiją“ Algimanto Baltakio tekstu padainuoja ir brandus žmogus, ir vaikas. Nors tekstas labai prasmingas ir brandus, tačiau ji sėkmingai interpretuojama.

– Kas jums įdomiausia šiame kūrybiniame leidinio įgyvendinimo procese? Tiek rengiant patį leidinį, tiek repetuojant, laukiant pasirodymo ir leidinio pristatymo?

– Kiekvienas procesas turi savyje ir žavių, ir ne tokių žavių momentų. Mažiau žavus šiame kūrybiniam procese – kai bandai užrašyti kokią nors dainos improvizaciją ir išlaikyti žaismę, bet matai, kad viskas tampa rėmais, natomis. Tarsi nebelieka smagumo.

O iš gerųjų – prisidainuoji, prisigroji, parašai dainą ir padedi tašką. Dar kita žavesių kategorija – kai dainelės netikėtai tave užklumpa. Apskritai. Įsijungi radiją ir girdi, skamba tavo muzika. Tai labai džiugina, verčia pajusti, kad sukurtas kūrinys yra gyvas. O kai galiausiai pasirodo pats leidinys, kuris reikalavo daug laiko, sprendimų, kitokių minčių, irgi yra labai brangus. Sakyčiau, tarsi ilgo proceso pabaigos taškas, kurį padėjusi žinau, kad leidinys, kaip ir kūryba, gyvens.

Interviu parengtas LMIC užsakymu, nuotraukų autorius – Dmitrij Matvejev. Vaizdo reportažą parengė Žygimantas Jakimovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/