Per kelias dešimtis metų kūrybos, koncertavimo muzikantas įgyja ne tik neįkainojamą patirtį, muzikinę brandą, bet ir scenos partnerius, draugus, su kuriais gali drąsiai žengti tolyn savo pasirinktu keliu, išmoksta vis naujų dalykų. Grandioziniame koncerte muzikiniais sveikinimais dalinsis V.Juto scenos partneriai ir bičiuliai Neda Malūnavičiūtė, Povilas Meškėla, Šarūnas Mačiulis. Kaip ištikimi scenos draugai apibūdina Virgilijaus kūrybą? Kokias jo savybes vertina labiausiai? Ko scenos grandai muzikantui linki solidžios sukakties proga?
– Kaip susipažinote su Virgilijumi Jutu ir kada pradėjote drauge muzikuoti?
Neda Malūnavičiūtė: Pažinau Virgį apie 1990 metus, pati muzikavau tuo metu grupėje „NNB“ ir mūsų keliai su Virgio kompanija „Blues Makers“ susikirsdavo ne vienam studentų renginy, koncerte ar kokiam nors muzikantų susibūrime. Lietuvoje vyko perversmai, nepriklausomybė veržėsi visais įmanomais būdais. Po truputį išlaisvėjom, „badavom“ visom tiesioginėm ir netiesioginėm prasmėm, bet vis tiek grojom, gyvenom ir džiaugėmės iškovota laisve. Vėliau Virgis mane pakvietė sudalyvauti jo grupės įrašuose, teko šiek tiek asistuoti jo muzikai, tai daugiau buvo bliuzo žanras. O kai pati pradėjau jau leisti vieną po kito populiariosios muzikos albumus, „Atvirukas“, „Akimirkos“, „Eilinę dieną rojuj“, „Sena nauja pasaka“, norėjosi įrašytą programuotą muziką perkelt į gyvą skambesį, kažkaip susiėjom su Virgiu rimčiau, padarėm visą pilną mano pop dainų programą, kurią praturtinom įvairiais bliuzo, rokenrolo gabalais, baladėmis. Muzika pasipildė įvairiom improvizacinėm linijom, su geru emociniu užtaisu. Pirmieji mūsų koncertai įvyko 2000 metais ir tęsėsi visą dešimtmetį. Vėliau reikalai blėso, šiek tiek išsisėmėm, kai kas atsibodo, norėjau permainų, kito skambesio, po truputį pradėjau dirbt su aktoriais Kostu Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu ir natūraliai tas procesas užgeso (šypsosi). Bet buvo puikūs, kupini begalinių nuotykių, kelionių, smagūs ir prasmingi metai.
Povilas Meškėla: Su Virgilijumi susipažinau labai seniai. Tai buvo tuomet, kai Virgis su savo grupe grojo bliuzą, rokenrolą VRM rūmuose. Trumpiau tariant, aš jį pažįstu labai seniai, ne 10 ir ne 20 metų, nuo tada ir muzikuoti pradėjome.
Šarūnas Mačiulis: Sunku tiksliai pasakyti, nes atrodo, kad viskas buvo taip seniai. Nelengva atsekti pradžią, bet tai buvo tikrai labai labai labai seniai (juokiasi). Susipažinome, kai abu buvome bardai, kuomet buvo ypač populiari dainuojamoji poezija. Anuomet būdavo jungtiniai koncertai, į kuriuos būdavo sukviečiama daug įvairiausių atlikėjų. Tokiuose koncertuose dažnai susitikdavome su Virgiu, tuomet dar neturėjome savo kolektyvų, pakalbėdavome, pamuzikuodavome. Nors dalyvių būdavo daug, Virgis visada išsiskirdavo, būdavo labai savitas, nepaskęsdavo šioje jūroje. Visi žinodavo, kad Virgilijus Jutas parodys kažką įdomaus.
– Kaip vertinate ir kaip apibūdintumėte Virgilijaus kūrybą?
Šarūnas Mačiulis: Jo muzika, mano nuomone, labai gyvenimiška, persunkta gyvenimo filosofija. Virgio dainose atsiskleidžia įdomus požiūris į gyvenimą, kasdienybę. Jis viską pateikia žiūrėdamas per savo prizmę ir tai yra labai įdomu.
Neda Malūnavičiūtė: Virgio kūryba turi savitą braižą, nepasakyčiau, kad buvo ar yra super populiari, bet pas mus yra, deja, taip, kad ne viskas, kas populiaru, rodo kokybę. Jo dainos labai atviros, nuoširdžios, „kabinančios“ už dūšios, melodingos ir pakankamai šviesios, nėra liūdesio, yra daug pozityvo.
Povilas Meškėla: Apie jo kūrybą galiu pasakyti vieną dalyką. Jaučiu jam pagarbą dėl to, kad jis iki šių dienų yra išlaikęs savo stilių, muziką kuria bei atlieka kruopščiai, viską apgalvojęs, susidėliojęs, įdėjęs tam daug darbo. Jis nesimėto, nebando ieškoti populiarumo ir kaip tikras muzikantas groja savoje stilistikoje ir tai daro labai gerai. Kai uždainuoja Virgis, iš karto aišku, DAINUOJA Virgilijus Jutas. Jis turi savo balso tembrą ir spalvą, savo pateikimą. Jo su niekuo nesumaišysi.
– Koks linksmiausias, galbūt įdomiausias nuotykis scenoje ar pakeliui į ją nutiko su Virgilijumi?
Neda Malūnavičiūtė: Negaliu dabar tiksliai prisimint kokio nors konkretaus įvykio, bet su Virgiu visada būdavo linksma. Džiaugiuos, kad visada turėjom apie ką pakalbėt, „apkalbėt“, paironizuot kolegas (aišku jiems negirdint), tyliai pasijuokt iš įvairių situacijų. Nežiūrint į tai, su Virgiu vykdavo labai intymūs ir atviri bei nuoširdūs pokalbiai. Keliaudavom po Lietuvą ir ne tik, mašinoje visada abu būdavom prieky, kuris nors vienas iš mūsų vairuodavo ir .... „Čiauškėdavom“. Visą kelią apie viską, klausydavom įrašų mašinoj, juos analizuodavom, diskutuodavom ir tiesiog gerai leidom laiką.
Šarūnas Mačiulis: Tikrai sudėtinga prisiminti vieną konkretų įvykį. Su Virgiu visada drauge būdavo linksma. Galbūt ir buvo kažkas išskirtinio, bet dabar, taip staiga, išgaravo iš galvos.
Povilas Meškėla: Žinoma, pokštų buvo visokiausių. Vieno įdomesnio dabar išskirti negaliu. Kai susitinku su Virgiu, jis visada geroje nuotaikoje, šypsosi. Jis labai įdomus ir nuoširdus žmogus.
– Ar galima sakyti, kad iš Virgilijaus ko nors išmokote? Pasisėmėte naujo mąstymo, tam tikrų dalykų supratimo, vertinimo?
Neda Malūnavičiūtė: Sunku atsakyt, ar ko nors išmokau iš Virgio, manau, mes vienas iš kito mokėmės. Jis daugiau išmanė bliuzą, aš džiazą, taip ir dalindavomės patirtimis, kurias realizuodavom scenoje. Per nemažą laikotarpį vienas kitą pažinom kaip scenos partneriai, buvo lengva su Virgiu, jis labai nekonfliktiškas ir pozityvus žmogus, tiesiog buvo gera su juo (šypsosi).
Šarūnas Mačiulis: Iš jo būtų galima pasimokyti profesionalaus požiūrio į darbą, rimto ir labai atsakingo, ko man pačiam visada trūkdavo (juokiasi). Jį tikrai laikau savotišku pavyzdžiu. Didelis pasiruošimas, atsakingumas Virgį visada darė išskirtiniu. Manau, kad to stinga ir dabartiniams jauniesiems muzikantams, žinoma, ne visiems.
Povilas Meškėla: Pats pagrindinis dalykas yra tas, mano supratimu, kad mes mokomės vienas iš kito. Verta pastebėti ir tai, kad nūdienoje mes turime krūvą pavyzdžių, kai vieniems sekasi geriau, nes jie siekia tam tikro populiarumo, nori būti plačiau žinomi ir tam pasitelkia įvairias priemones. O mes vienas iš kito mokomės paprastų, bet reikšmingų dalykų: stabilumo, profesionalumo, rimto atsidavimo darbui, nesimėtymo, kas nėra taip paprasta ir tiesiog būti stipriems. Virgis visada viską daro nuoširdžiai ir tai yra labai geras tonas. Pastaruoju metu teko nemažai bendrauti su Olegu Ditkovskiu, Kostu Smoriginu ir aš žiūrėdamas į šiuos žmones mokausi paprasto dalyko: viską privalai daryti nuo A iki Z tvarkingai, profesionaliai, tvirtai laikytis savo kelyje ir žinoti, kad jei tavęs klauso ir vienas žmogus, tai yra didelė pagarba tau.
Apskritai, Virgis yra vienas geriausių Lietuvos muzikantų, sąmoningai nesakau atlikėjas, nes, mano manymu, atlikėjas greitai atlieka ir vieną, ir antrą ir trečią. O Virgis man yra muzikantas, kuris visą gyvenimą domėjosi muzika. Jis apskritai yra žmogus orkestras: parengia dainų partijas, surenka reikalingus žmones, sugeba suburti grupę, kiekvienam padėti. Čia yra daug reikalų, su kuriais Virgis puikiai susitvarko. Man jis yra ne atlikėjas, o muzikantas, o norint tapti muzikantu, dainininku, stipriu instrumentalistu, turi praeiti ne dveji ir ne treji metai. Turi praeiti dešimtys metų, kad išsilaikytum, darytum tai, kas yra prie širdies ir judėtum į priekį ir Virgis yra žmogus, kuris tai daro ir aš tai labai vertinu. Man jis yra autoritetas ir man yra didelė garbė, kad Virgis mane pasikvietė į šį projektą ir tuo labai džiaugiuosi.
– Kokią Virgilijaus savybę vertinate labiausiai?
Neda Malūnavičiūtė: Jis niekada nieko nedarė „atmestinai“, abejingai ar be užsidegimo, tai mane jaudino ir žavėjo.
Šarūnas Mačiulis: Atsakingumą ir minėtąjį požiūrį į darbą.
Povilas Meškėla: Atkaklumą, nuoširdumą. Jis yra tikras, tai yra svarbiausia. Visi mes žmonės, visi mes kartais klystame, darome klaidų, bet tai atsitiktinumai. Į repeticijas Virgis visada ateina pasiruošęs, jei kažkas kažkam neaišku, jis visada ramiai padės ir nekels audrų, visame kame jaučiasi profesionalumas. Šie dalykai yra labai svarbūs muzikantui. Jį galima vadinti ir muziku, o tai yra aukštas lygis. Tokių žmonių yra tikrai labai nedaug. Apie juos mes turime žinoti.
– Ko palinkėtumėte muzikantui 30-ies metų kūrybinės sukakties proga?
Neda Malūnavičiūtė: Virgiui linkiu tik paties geriausio, norėčiau, kad jis būtų dvasiškai ramus, kad nešlubuotų kuo ilgiau sveikata, kad turėtų dar ilgai ilgai savyje „parako“ ir užsidegimo.
Povilas Meškėla: Virgi, varyk į priekį! O mes visą laiką būsime šalia tavęs.
Šarūnas Mačiulis: Palinkėsiu nesustoti, toliau dirbti, vystyti savo kūrybinę veiklą, pilnų salių klausytojų, nuoširdžių žiūrovų ir įdomių projektų.
– Koks bus jubiliejinis koncertas?
Šarūnas Mačiulis: Pratęsiu mintį sakydamas, kad, mano manymu, viskas bus pasiruošta labai rimtai, viskas bus apgalvota iki smulkmenų. Galima tikėtis labai rimto ir drauge žaismingo renginio. Bus daug dalyvių, bus tikrai labai įdomu klausytojams ir tai bus neeilinis renginys. Vertas dėmesio koncertas.
Neda Malūnavičiūtė: Norėtųsi, kad būtų gražu ir gerai, o kaip bus, laikas parodys. Mes nusiteikę pozityviai, iškiliai ir draugiškai. Be patoso, be kažkokio ypatingo manieringumo, be sproginėjimų, kvailų pokštų, skandalų, nesąmonių ar perdėto išpūtimo. Tiesiog bus jauku, ir skambės daug geros muzikos (šypsosi). Ne metai, ne jubiliejai, ne fejerverkai svarbiausia.... Svarbiausia – didžiulė muzikinė patirtis, kuria norėsis pasidalint su žmonėmis.
Povilas Meškėla: Rokenrolinis. Lauksime visų su gera, pozityvia energija, o mes iš savo pusės padarysime šiltą, gerą, malonią, nors auditorija bus didelė, nepabijosiu pasakyti šio žodžio, kamerinę, draugišką atmosferą.
