L.Garbštienė pasakoja, kad Marcinkonių kaime augino kelias avis ir nutarė išsiaiškinti, koks vilnos kelias nuo plauko ant gyvūno iki megztinio, kurį dėvi. Išmoko verpti ir jau po metų pakvietė kaimynes į kūrybines dirbtuves – verpėjų orkestrą.
Menininkė teigia nesiekianti gaivinti etnokultūros tradicijų. Jai svarbus buvimas kartu ir pokalbiai apie vartotojišką gyvenseną. Neįprasto verpėjų orkestro dalyvės sako, kad į pirmuosius užsiėmimus atėjo vedamos smalsumo, o dabar suvokia, kad iš savo rankomis suverptos vilnos gali pačios susivyti siūlų, megzti.
Verpėjos nerepetuoja, kokiu ritmu, kaip verps. Todėl kiekvieną kartą L.Garbštienės rengiamo verpėjų orkestro muzika vis kitokia. Pradėjusi nuo dirbtuvių Marcinkonių kaime, menininkė performansus surengė ir Klaipėdoje, Anykščiuose, Vilniuje.
