– Kaip atsirado jūsų slapyvardis – Jama?
– Slapyvardis atsirado tada, kai prieš kokius 15 metų nuėjau pažaisti futbolo į nežinomą kiemą. Nieks nežinojo mano vardo, bet buvau su spalvotais marškinėliais, todėl mane ėmė šaukti „Jamaika“. Vėliau mano pravardė sutrumpėjo iki Jama.
Vėliau pradėjau atrasti to žodžio prasmes skirtingose kalbose. Žodis „jama“ rusų kalboje reiškia duobę, japoniškai – kalną, induizme – mirties dievą, persiškai – kažkokį drabužį. Estiškai šis žodis reiškia mėšlą, tai sužinojome, kai grojome Taline.
– Ar laikote savo reperiu?
– Matote, kyla sunkumų, kaip paaiškinti terminą „reperis“. Ar reperis yra tas, kuris repuoja? Etimologiškai, taip. Gal tai žmogus, kuris rengiasi plačiais drabužiais, toks jo aprangos stilius? Ar, kaip mėgsta sakyti paaugliai, tai gyvenimo būdas? Tačiau visiškai nesuprantu, kaip tai turėtų atrodyti.
– Gal tuomet pagalvojate, kad esate poetas?
– Kaip čia pasakius. Dirbu, mąstau, ieškau rimo žodžiais, jų pagalba. Žodžiai leidžia atrasti sprendimus, kurių kitu būdu neatrastum. Neklijuoju sau tokios etiketės ar statuso. Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, poetas man yra artimiau, nei grandinėmis apsikarstęs reperis.
– Ne paslaptis, kad jūsų tėvas – žinomas poetas ir dramaturgas Gintaras Grajauskas. Ko gero, dauguma banaliai sako, kad čia veikia genai?
– Sunku pasakyti. Prisimenu vieną pirmųjų susidūrimų su rimavimu. Kai man buvo maždaug septyneri, su mama žaisdavome tokį žaidimą – vienas sugalvoja vieną žodį, o kitas kitą, kuris rimuojasi. Taigi daug įtakos padarė ir mama. Ji taip pat žodžio, kūrybos žmogus.
Vėliau pradėjau kažką daryti netyčia, juoko forma. Kartais kažką pabandai, žiūri, kad visai pavyksta, bet pagalvoji, kad tai ne tau. Vėliau studijavau teatro edukologiją. Ten teko dažnai užsiiminėti teatro improvizacija. Vyko muzikinių žanrų keitimai ir vėl atsirado susiėjimas su repu. Tą sykį pagalvojau, kad jei žmonės ploja, gal reikėtų į tai pažiūrėti kitaip, paklibinti šį amatą.
– Ar jūsų rimavimas – natūralus, intuityvus, be teorinio pagrindo? Gal domėjotės klasikine eilėdara ir pan.?
– Esu kai ką žiūrinėjęs, siekęs teorinių žinių, kad papildyčiau visą procesą. Tačiau svarbu tai, kad rimavimas – verbalinis dalykas. Aš daugiau improvizuoju, o ne rašau tekstus. Šnekamoji, verbalinė poezija yra intuityvus dalykas. Tam, kas gimsta vieną ar kitą akimirką, nebūtinas teorinis pasiruošimas, reikia turėti tik žodžių bagažą.
Ar reperis yra tas, kuris repuoja? Etimologiškai, taip. Gal tai žmogus, kuris rengiasi plačiais drabužiais, toks jo aprangos stilius?
– Paklausius jūsų muzikos, galima suprasti, kiek nedaug Lietuvoje intelektualių, tokio stiliaus reperių, kuriančių kone poetinius tekstus.
– Taip, jų nėra daug, gal iki dešimties. Mane liūdina tai, kad kai kurie žmonės galėtų tai daryti labai gerai, bet galvoja, kad tai ne jų sritis. Manau, kad jie bijo reperio etiketės, nenori jos. Verbalinė improvizacija yra labai atvira terpė, įsivaizduokime, kiek aplink klišių, asociacijų.
– Ar toks repavimas – tobulinamas dalykas? Ar yra pratimų, triukų, padedančių tai daryti?
– Taip, studijuodamas teatro edukologiją rašiau magistro darbą tema „Repo improvizacijos mokymosi metodika“. Turėjau savotišką neformalų būrelį, su kuriuo ieškojome įvairių būdų, formų, improvizacijos pratimų. Procesas veikiausiai nėra tinkamas kiekvienam, nes reikalauja to paties, kaip ir teatrinė improvizacija.
Viena iš taisyklių – nebijok atrodyti kvailas. Pažįstu daug išsilavinusių žmonių, kurie negali to daryti, negali perlipti barjero. Visas tokių žmonių statusas, asmenybė paremta tuo, kad jis protingas, o suklysti ir apsikvailinti – košmaras. Todėl šis muzikos žanras – ne kiekvienam. Kai pavyksta rasti žmonių, kuriems sekasi tai daryti, apima didelis džiaugsmas.
– Ką patartumėte žmogui, kuris nori repuoti, bet jam nesiseka?
– Pagrindinis patarimas – praktika. Kuo daugiau tuo užsiimi, tuo geriau. Jei klystama, reikia spausti pedalą dar stipriau ir stengtis iš tos klaidos kažką padaryti. Didžioji proceso dalis vyksta vienumoje, savo galvoje, tad nebūtina net praverti burnos.
Yra daug svarbių dalykų, bet atkreipčiau dėmesį į žodžių bagažo praplėtimą. Galima kad ir skaityti žodynus ir ten radus kokį nors žodį, ieškoti, kas su juo rimuojasi.
– Ar rimai jūsų nepersekioja?
– Taip, taip nutinka. Būna baisu, kai tai nutinka prieš miegą. Kai smegenys „užsisuka“, jos ima zvimbti kaip transformatorinė, miegą galima pamiršti. Būna akimirkų, kai tiesiog turi išleisti visas susikaupusias mintis ir žodžius.
Tuo pačiu tai ir savotiška terapijos forma. Taip galima išlieti susikaupusias negatyvias emocijas. Kai prasivalai, atsinaujini, išsikalbi, ateina geras jausmas – štai pratuštėjo galva, galima užsiimti kažkuo kitu, tai tarsi šviežio oro gūsis.
– Jūsų grupės tekstuose vyrauja socialinė tematika – daug kritikos, pašaipos, kartais tai balansuoja ant piktesnės pagiežos ribos. Dainuojate apie tai, kad esate laisvi, neparsiduodate, bet yra kitas, komercinis pasaulis. Ar tikrai tokį ir regite muzikos pasaulį?
– Mano manymu, dalis tiesiog čia yra. Mums nereikia eiti į susitikimus, renginius, į kuriuos nenorime eiti. Neprivalome mojuoti ir šypsotis, tvarkingai dėvėti rėmėjų drabužius ir pan. Žinoma, jei pasuki į vieną muzikos pasaulio pusę, nereiškia, kad kitur dairytis negali.
Ta muzika, kurią netiesiogiai pacitavote, įrašyta prieš kelis metus. Tuo metų mūsų, kaip muzikantų, požiūris dar tik formavosi. Ir tai tarsi priminimas sau pačiam, kad tą akimirką nusprendei neiti į kitą pusę. Juk buvo galimybių, kvietimų į televiziją, tačiau kuo daugiau apie tai galvojome, tuo labiau supratome, kad tokiu būdu dingtų mūsų laisvė.
