Dabar populiaru
Publikuota 2019 04 08, 16:46

Nuo erotikos iki fantastikos: ką žinome apie kompozitorių Richardą Straussą

Šiais metais pasaulis mini austrų kompozitoriaus Richardo Strausso (1864–1949) 155-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Tai – drąsus kompozitorius, kurio operos „Salomėja“ ir „Elektra“ dėl savo erotinio turinio anuomet buvo uždraustos ne tik Londone, bet ir Čikagoje bei Niujorke, o jo filosofiška simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ yra cituojama kine iki šių dienų. Apie R.Strausso vaidmenį mene mintimis dalijasi Modestas Pitrėnas, Rytis Zemkauskas ir Jonas Čiurlionis.
Richardas Straussas
Richardas Straussas / Maxo Libermanno paveikslas
R.Valujevičienės koliažas/Modestas Pitrėnas, Rytis Zemkauskas ir Jonas Čiurlionis
R.Valujevičienės koliažas/Modestas Pitrėnas, Rytis Zemkauskas ir Jonas Čiurlionis

M.Pitrėnas: R.Straussas – modernybės atspindys

„R.Straussas – muzikas, kuris, ko gero, pirmasis į klasikinės muzikos pasaulį atvedė šiuolaikinio orkestro skambesį. Tam tikra prasme jis yra modernistas. Žymiausios jo operos, tokios kaip „Rožių kavalierius“ arba „Salomėja“, skamba labai aktualiai net ir mūsų dienomis. Tai – labai ekspresyvi, dramatiška muzika, pasižyminti XIX–XX amžių sandūros estetika. Jeigu ieškotume paralelių dailėje, tai R.Straussą galėtume sieti su austrų dailininku Gustavu Klimtu, kuris, be kita ko, buvo erotomanas“, – pasakoja dirigentas Modestas Pitrėnas.

R.Strausso kūrybinis kelias prasidėjo R.Wagneriui dar esant gyvam ir baigėsi jau po Antrojo pasaulinio karo. Kaip sako M.Pitrėnas, tiems laikams jo operų siužetai buvo itin drąsūs: „Jeigu prisiminsime, operoje „Salomėja“ dainininkė šoka septynių skraisčių šokį, o po tomis septyniomis skraistėmis jos krūtinė nuoga. Tai – etaloniškas Strausso muzikos ir estetikos pavyzdys. Bandymas išlaisvinti erotiką, parodyti kraują, viskas matoma, jautru, užaštrinta. Šie pojūčiai – saldūs, geidžiami ir laukti muzikoje, kuri anksčiau buvo labiau vualizuojama, estetinama, aukštinama.“

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Modestas Pitrėnas
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Modestas Pitrėnas

Dirigento teigimu, R.Strausso muzika atliepia estetines to meto pajautas, o kartu ir dvasines revoliucijas: „Žvelgiant į sociokultūrinį kontekstą, tada, tarpukariu, mene buvo jaučiamas vis didesnis laisvėjimas, atsirado naujos mados, trumpos suknelės, ko nebuvo iki tol, – ir visa tai yra labai štrausiška.“ Kartu jis priduria, jog šio kompozitoriaus muzika, kurios kalba mažai keitėsi per visą jo kūrybos laikotarpį, buvo komplikuota, reikalavo ypatingos meistrystės: „Jis buvo baisiai reiklus sau ir kitiems, ir jo premjeros nebūdavo lengvos.“

Metinių proga jau šį šeštadienį, balandžio 13 d., Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, M.Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) kartu su Lietuvos operos scenos solistėmis Viktorija Miškūnaite, Gunta Gelgote ir latvių dainininke Anastasia Lebedyantseva atliks pasaulyje gerai žinomus R.Strausso kūrinius.

„Galėsite pasiklausyti siuitos ir finalinio trio iš operos „Rožių kavalierius“. Tai Vienos valso, vienietiško gyvenimo atspindys su visomis fanaberijomis, miesčioniškumu ir nežabotu hedonizmu. Ši muzika pilna žmogaus poreikių – tiesa, daugiau kūniškų nei dvasinių. Atliksime ir simfoninę poemą „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Tai – atsvara kavalieriui, filosofinis kūrinys, susijęs su tam tikru atsiskyrimu, pakilimu virš buities į būtį, lemties apmąstymu.

Šio kompozitoriaus muzika, kurios kalba mažai keitėsi per visą jo kūrybos laikotarpį, buvo komplikuota, reikalavo ypatingos meistrystės.

Vakare skambės ir vokalistų itin mėgstamas vokalinis ciklas „Keturios paskutinės dainos“, kuriame taip pat filosofiškai žvelgiama į mums gerai pažįstamus dalykus. Poetinė dainų lyrika bus išspausdinta programėlėse, tad kiekvienas klausytojas galės susipažinti su jų turiniu“, – koncertinę programą pristato LNSO vadovas.

R.Zemkauskas: kine R.Straussas atsirado S.Kubricko dėka

Įdomu, kad R.Strausso kūryba kine cituojama dar nuo nebyliojo kino laikų. Jo kūrinius galima išgirsti daugiau nei 240-yje įvairaus žanro vaidybinių ir animacinių kino darbų bei televizijos serialų – nuo „Monti Paitono skraidantis cirkas“ ir „Simpsonų“ iki „Meilė ir kiti narkotikai“ (2010) ir „Wall-E. Šiukšlių princo istorija“ (2008).

Visgi populiariausias ir bene dažniausiai garso takeliuose naudojamas R.Strausso kūrinys – „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Kaip sako rašytojas, laidų kūrėjas Rytis Zemkauskas, už šį atradimą turėtume dėkoti legendiniam kino režisieriui S.Kubrickui – jis šį kūrinį pasirinko filmo „2001 metų kosminė odisėja“ (1968) įžangai. Tiesa, toks neįprastas XIX a. klasikinės muzikos ir septintojo dešimtmečio mokslinės fantastikos junginys neturėtų stebinti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas

„Kosminė odisėja“, ko gero, yra aukščiausios kokybės kinas, kokį aš kada mačiau. Tai – neišsemiamas kūrinys, apie kurį reikia kalbėti nebe kino kategorijomis. Kubrickas turi tai, ko neturi net F.Fellinis ar kiti. Jis geba jungti klasiką ir avangardą taip, kad tai veiktų kine“, – mintimis dalijasi publicistas. Jo nuomone, kiekvienas šio režisieriaus žingsnis, įskaitant ir tai, kaip buvo pasirinktas muzikinis takelis, buvo gerai apgalvotas.

VIDEO: 2001 A Space Odyssey Opening in 1080 HD

„Kaip pasakoja jo aktoriai, Kubrickas buvo labai jautrus ir išrankus muzikai. Ypač kuriant „Odisėją“, kur muzikai skirta labai daug dėmesio. Filmo įžangoje suskamba R.Strausso „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, tuo metu didelis atradimas kine, kurį vėliau perėmė ir kiti. Tiesa, po to Kubrickas mums duoda Johanno Strausso „Žydrąjį Dunojų“, ir tai skamba klaikiai ironiškai. J.Straussas, kaip žinome, buvo valsiukų kūrėjas... Taip sujungti amžinybę su banalybe – tiesiog genialu“, – įsitikinęs R.Zemkauskas.

J.Čiurlionis: „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ įkūnijo to meto nuotaikas

Simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ – vienintelis R.Strausso kūrinys, kuriame interpretuojamas jo amžininko, filosofo Friedricho Nietzsche’s poetinis veikalas. „Tai – galingas, įspūdingas kūrinys, kuriame Nietzsche bando nustatyti gėrio ir blogio ribas ir jas peržengti. Kaip jam pavyksta – jau kitas klausimas. Sakyčiau, šio veikalo turinys, kaip ir pats autorius, yra tarsi ant beprotybės ribos“, – mintimis apie poetinio kūrinio ištakas dalijasi filosofas ir kompozitorius Jonas Čiurlionis.

Asmeninio archyvo nuotr./Jonas Čiurlionis
Asmeninio archyvo nuotr./Jonas Čiurlionis

Jo teigimu, „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ įkūnijo to meto nuotaikas, kurios įgavo savitas raiškos formas ir tos epochos mene. „Nietzsche yra savo epochos šauklys. XIX a. – lūžio laikotarpis, kai turime Dievo, metafizikos mirtį, patenkame į nieko – egzistencinės krizės – pasaulį. Nietzsche’s antžmogis, kurį skelbia Zaratustra, yra žmogus be jokių etinių, estetinių, religinių vertybių. Tai – antžmogio idealas, kurį vėliau siekia sukurti totalitariniai XX a. režimai. Šio meto nuotaikas ir pajautas neabejotinai atliepia visi menai, įskaitant muziką.“

Kelias į modernybę muzikos mene buvo nužymėtas jau R.Wagnerio kūryboje, bet savo raiška ir idėjomis esmiškai skyrėsi nuo ikimoderniųjų laikų sampratos. „Dar antikoje įžvelgtas muzikos ir filosofijos, muzikos ir matematikos ryšys. Pitagoriečiai, o vėliau ir Platonas sakė, jog muzika daro tiesioginį poveikį sielai. Kalbėdamas apie dermes Platonas teigė, kad muzika, kaip ir filosofija, gydo sielą“, – pasakoja kompozitorius.

Sen. graikų mitologijoje muziką globojo šviesos ir mūzų dievas Apolonas, simbolizavęs harmoniją ir tvarką. O Nietzsche savo veikale „Tragedijos gimimas“ muziką priskiria dieviškajam Dioniso pradui, siejamam su orgijomis, svaiguliu ir destrukcija. „Nietzsche’s, Wagnerio ir Strausso laikotarpis, o vėliau ir A.Schönbergo dodekafonija, vedusi į šių dienų muziką, žvelgiant platoniškai, yra antiapoloniškas, antimūzos menas, stimuliuojantis kitas sielos dalis – seksualumą, agresiją, hedonizmą“, – tokį XIX a. muzikos kismą bei jo įtaką dabarčiai pažymi J.Čiurlionis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą