Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2016 08 25

Operos solistė Joana Gedmintaitė: dainavimas – kantrybės ir ištvermės reikalaujantis darbas

XIII tarptautiniam Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivaliui artėjant prie pabaigos vasara griausmingai palydėta trimitų skambesiu. Išskirtinį muzikinį projektą„Gaudžia trimitai“ priešpaskutiniame festivalio renginyje šiauliečiams pristatė Lietuvos kariuomenės orkestras drauge su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro soliste Joana Gedmintaite. Su ne kartą „Operos švyturio“ titulu apdovanota išskirtinio balso savininke prieš koncertą kalbėjomės apie muziką, publikos meilę, gėles ir augančias dukras.
Joana Gedmintaitė
Joana Gedmintaitė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

– Projektas „Gaudžia trimitai“ skirtas tik Šiauliams. Kodėl nusprendėte prie jo prisijungti?

– Kol kas šis projektas – unikalus ir skirtas tik šiauliečiams. Su Lietuvos kariuomenės orkestru esame pristatę keletą kitų projektų, kartu koncertuojame ne pirmą kartą. Jau senokai gražiai bendradarbiaujame su Egidijumi Ališausku, mums ir publikai patinka bendras mūsų darbo rezultatas. Gerai „susigrojusiems“ atlikėjams ir dirbti lengviau: užtenka kelių repeticijų, mažiau jaudulio prieš pasirodymą.

– Kaip vertinate mažesnių miestų kultūrinį gyvenimą? Galbūt turite pastabų Šiaulių regionui?

– Didžiuosiuose miestuose publika yra labiau išlepinta, jie gali gyvai pasiklausyti įvairesnės muzikos. Man visuomet smagu koncertuoti toliau nuo sostinės, klausytojai išsiilgę klasikinės muzikos, todėl gera jiems dovanoti šventę. Ypač džiaugiuosi koncertuose matydama jaunąją kartą, labai svarbu, kad jie suvoktų klasikinės muzikos vertę. Šiauliuose esu koncertavusi daugybę kartų, jei susirenka ne pilna salė, džiaugiuosi, kad atėjo tie, kam iš tiesų reikėjo, visada išsivežu pačius šilčiausius ir mieliausius prisiminimus. Miela žinoti, kad esi laukiamas, kad žmonės jaučia klasikinės muzikos alkį.

– Vis dėlto esate paminėjusi, kad su opera į mažesnius miestelius nenuvažiuosi. Kodėl?

– Opera – labai sudėtingas organizmas, todėl techniškai sunku ją atvežti į mažesnius miestelius, juk tai ir orkestras, ir choras, ir solistai, ir šokėjai. Reikalinga didžiulė erdvė, atitinkamas garsas ir akustika. Publika, manau, labai noriai ateitų ir mielai priimtų, tačiau patirtis rodo, kad net ir į didmiesčius pervežti operą yra labai sudėtinga ir brangu. Vis dėlto, jei būtų galimybė, mielai dainuočiau net pačiame mažiausiame kaimelyje, kad žmogus mintimis pailsėtų nuo kasdienybės ir pasisemtų energijos iš muzikos.

– Galbūt ir gėlių mažesniuose miesteliuose klausytojai neša dažniau?

– Kartais gaunu išties daug gėlių, net gaila to jų trumpalaikio žydėjimo, bet raminu save mintimi, kad tokia jau gėlytės lemtis: žydėti ir nuvysti. Vis dėlto, jei yra galimybė, mieliau puoselėju vazonines ir darželiuose augančias gėles, nei jas skinu. Dukras nuo mažens mokau, kad skiname tik vaistažoles, kitomis gėlėmis džiaugiamės neskindami. Mūsų namuose itin gausu įvairiausių rūšių gėlių: daug orchidėjų, turiu ir monsterų, ir kaktusų, auginu nemažai kvapniųjų gėlių, pavyzdžiui, kambarinę mėtą. Gėlės – neatsiejama mano gyvenimo dalis.

– Ne kartą teko koncertuoti užsienio scenose. Kokių šalių publiką labiausiai įsiminėte?

– Ypač nustebino Japonijos publika, jų požiūris į muziką visai kitoks. Turbūt mažiau laiko dainavau, nei po koncerto dalinau autografus (juokasi). Nesu pratusi dalinti tiek parašų, tai kitądien net ranką skaudėjo, sunkiai ką paimti galėjau (juokasi). Jie ateina į koncertą susipažinę su mano biografija, atsineša nuotraukų iš mano spektaklių, įvairių bukletų, prašo parašų ne tik sau, bet ir giminėms, draugams, artimiesiems. Ispanijoje, Italijoje ovacijos liejasi per kraštus. Negaliu nieko blogo pasakyti ir apie mūsų šalies publiką, nors esame šiek tiek santūresni, bet ypač šiltai priima mažesnių miestelių publika. Kartais net susigraudinu matydama, kaip jie pasiilgę tos klasikinės muzikos.

– Prieš keletą metų gimus antrajai dukrytei padarėte profesinę pertrauką. Ar lengva buvo išsiskirti su scena?

– Deja, ši pertrauka truko neilgai. Kai dukrytei suėjo pusmetis, jau turėjau rečitalį su maestro Gintaru Rinkevičiumi. Galbūt norėtųsi kitaip, atiduoti didesnę duoklę motinystei, ilgiau pasimėgauti buvimu su vaikeliu, tačiau dažnai gyvenimas susiklosto kitaip. Į darbą grįžau tik po metų, bet iki tol turėjau nemažai labdaringų koncertų, tad profesinė veikla nenutrūko.

Didžiuosiuose miestuose publika yra labiau išlepinta, jie gali gyvai pasiklausyti įvairesnės muzikos.

– Turite dvi dukras. Ar skatinate jų muzikalumą?

– Vyresnioji lankė M.K.Čiurlionio menų mokyklą, dainavo chore, tačiau matau, kad jai įdomesni tikslieji mokslai. Vis dėlto neabejoju, jei muzika ir netaps jos pagrindine specialybe, visą gyvenimą ją lydės. O štai jaunesnioji, kuriai dar nėra ketverių, matyt, paveldėjo mano genus (juokiasi), mat kaip iš aš vaikystėje, ji visiems tvirtina, kad bus dainininkė. Ji turi išties puikią klausą ir nuolat dainuoja. Galbūt įtakos tam turėjo tai, kad besilaukdama dainavau nemažai sudėtingų kūrinių, vienas jų Kunigundos arija, vėliau jau gimusi mažylė, būdama vos mėnesio amžiaus, išgirdo per radiją šį kūrinį ir akivaizdžiai nurimo, sukluso. Pasitvirtino tai, kad iki gimimo girdėtus garsus gimę vaikai atpažįsta ir prisimena.

– Tai galima tvirtinti, kad muzikalumas jūsų giminėje paveldimas?

– Iš tiesų, tai giminėje turėjome tik vieną muziką – tai jau anapilin iškeliavęs dėdė, tėčio brolis, Telšių mažosios bažnytėlės vargonininkas, kuris bene vienintelis skatino mane eiti muzikės keliu. Ne paslaptis, kad augau labai gausioje šeimoje (dvi seserys, keturi broliai – aut. past.), tad tėveliai labai išgyveno, ar pasirinkusi dainininkės kelią užsidirbsiu duonai. Profesija išties nelengva, galbūt žiūrovams viskas atrodo labai paprasta, tačiau dainavimo menas labai subtilus ir sunkus, tai ištvermės, kantrybės reikalaujantis darbas.

– Ar atostogų, kūrybinių pertraukų metu ilsitės be dainavimo ar privalote lavinti balsą nuolat?

– Yra tam tikri raumenys, kurie privalo dirbti, pavyzdžiui, diafragma: turiu kasdien atlikti jogos bei kvėpavimo pratimus. Net ryklės raumenis reikia nuolat stiprinti ir mankštinti. Kaip sportuojantiems įprasta kasdieninė mankšta, taip atlikėjams įprastas darbas su burnos ir kitais raumenimis, mat kitaip jie aptingsta.

– Esate pelniusi nemažai reikšmingų apdovanojimų, net keletą kartų pelnėte „Operos švyturį“, laimėjote prizinę vietą „Triumfo arkos“ projekte. Ar yra kažkokių titulų ir apdovanojimų, apie kuriuos svajojate?

– Visada malonu būti pastebėtai, gauni savotišką paskatinimą, patvirtinimą, kad tavo darbas įvertintas, kad publikai tu patinki. Kiekvienas apdovanojimas labai individualus, pelnytas už skirtingo sudėtingumo kūrinius, todėl būtų sunku juos lyginti. Svajonių taip pat turiu, bet baisu jas garsiai nubaidyti.

XIII tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio uždarymo renginys – šiuolaikinio cirko „Willy Good Wood“ spektaklis – įvyks rugsėjo 4 d. (sekmadienį), 18 val.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas