TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Pelėjas ir Melisanda“ – drama, išgarsėjusi operoje

Pelėjas ir Melisanda
D.Matvejevo nuotr. / Pelėjas ir Melisanda
Šaltinis: Pranešimas spaudai
Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
0
A A

Kovo 22, 24, 26 d. Vilniaus kongresų rūmuose skambės impresionistinė Claude‘o Debussy opera „Pelėjas ir Melisanda“. Tai – dar viena Vilnius City Operos režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo Gintaro Rinkevičiaus išsipildžiusi svajonė, kurią įgyvendinti padeda tokie tarptautinio masto talentai, kaip Jurgita Adamonytė (Italija) ir Jevgenijus Ulanovas (Rusija). Čia susipina subtili, sudėtinga bei daugiasluoksnė muzika ir Nobelio premijos laureato Maurice‘o Maeterlincko dramaturgija. Priklausęs simbolistų judėjimui, šis rašytojas, kaip joks kitas, tvirtai įsirašė ne tik literatūros, bet, kaip vėliau pasirodė, ir operos istorijoje, suteikdamas jai vieną iš įdomiausių paslaptingų meilės ir nepasitikėjimo istorijų.

Dalia Ibelhauptaitė: „Pelėjuje ir Melisandoje“ pasiekta tokia muzikinė ir draminė vienybė, kurios geidžiame visi, kas statome operas. Juk ne paslaptis, kad operų siužetai dažnai būna sudėlioti paprasčiau nei dramos. Vienas patyręs, žymus dirigentas yra pasakęs, kad „Pelėjas“, – vienas iš penkių pačių sunkiausių kūrinių diriguoti. Aš pridurčiau, kad tai – ne tik aukščiausias pilotažas dirigentui. Čia ir režisieriui reikia turėti daug parako: turi režisuoti kaip dramos teatre, – siužetiniai ir draminiai akcentai, jų gausa yra visiškai skirtinga, nei, tarkime, Puccini ar Verdi kūriniuose.“

Pradžia – Paryžiaus svaigulys

Gimęs Belgijoje, pasiturinčių prancūzakalbių šeimoje, M. Maeterlinckas galėjo daug nemąstydamas sekti tėvo pėdomis ir tapti teisininku. Atrodė, jog taip ir bus: baigęs katalikišką mokyklą, Morisas įstojo į teisę Gento (Belgija) universitete. Vis dėlto, 1885 m., gavęs diplomą, jis keliems mėnesiams išvyko į bohemiškąjį Paryžių. Tuo metu jame jau siautė simbolistų judėjimas. Literatūroje jo pradžią žymi Charles‘o Baudelaire‘o 1857 m. išleistas poezijos rinkinys „Blogio gėlės“ (pr. „Les fleurs du mal“). Tiek autorius, tiek ir jo kūrinys institucijų buvo sutiktas itin nepalankiai ir gerą šimtmetį negalėjo išvysti pasaulio originalo pavidalu.

Šiandien sunku suprasti, kodėl simbolizmo kūrinys galėjo kam nors atrodyti pavojingas. Baudelaire‘o, Stephane‘o Mallarmé ir Paulio Verlaine‘o estetiškai ištobulintas stilius kaip tik atrodo labai paslaptingas, suprantamas ne kiekvienam, koduojantis savąsias prasmes. Vis dėlto 1886 metais Le Figaro dienraštyje Jeano Moréas išspausdintas „Simbolistų manifestas“ svarbiausiu uždaviniu iškėlė meno tikslą reprezentuoti absoliučiąsias tiesas, kurias aprašyti galima tik netiesiogiai. Aiškiai ir trumpai tariant, jiems simbolizmas žymėjo visų pirma meną dėl paties meno (tai būdinga daugeliui modernistinių meno šakų) bei susikoncentravimą ne į daiktus, bet jų poveikį, paliekamus pėdsakus. Iš esmės jie priešinosi įsigalėjusiam realizmo stiliui, kuris buvo pradėjęs siekti visiško absurdo ribas tiek literatūroje, tiek ir teatre.

Taigi, M. Maeterlinckas į Paryžių atvyko pačiame įvykių sūkuryje. Naivu būtų teigti, jog jo naujos pažintys jį paskatino eiti poezijos ir teatro kūrybos keliu. Rašymas, kaip ir bitininkystė (tai, matyt, kažkaip susiję su jo tėvo šiltnamių propagavimu!), būsimajam Nobelio premijos laureatui niekuomet nebuvo svetimi. Net ir eidamas tėvų jam parinktu keliu, Maeterlinckas visuomet matė save kūryboje, o rašyti jis pradėjo dar studijų metais. Tai buvo tik laiko klausimas, kuomet viskas sprogs. Tad aplinkybės negalėjo klostytis dar geriau. Žinoma, jog tuometinis bendravimas su Prancūzijos simbolistais, pastūmėjo rašytoją konkrečiu keliu.

Pripažinimas. „Pelėjas ir Melisanda“

1890-ieji žymi Maeterlincko šlovės pradžią. Tuomet pagrindinis Le Figaro literatūros kritikas, žymusis Octave Mirbeau į aukštumas iškėlė jo pjesę „Princesė Malein“ („La Princesse Maleine“), sakydamas, jog šis dramaturgas perspjovė net patį Šekspyrą. Po to sekė geriausios ir garsiausios Maeterlincko pjesės: „Nekviestoji viešnia“ („L'Intruse“), „Aklieji“ („Les aveugles“) ir „Pelėjas ir Melisanda“ („Pelléas et Mélisande“), kuri, beje, buvo dedikuota pačiam O. Mirbeau.

Drama „Pelėjas ir Melisanda“ teatro scenoje pirmą kartą pasirodė 1893 metais. Ją Aurélienas Lugné-Poe, taip pat pirmasis pastatęs legendinę pjesę „Karalius Juoba“. Nors kritika išjuokė spektaklį, jį palaikė tiek simbolistai, tiek ir O. Mirbeau. Šis pastatymas tapo svarbiu žingsniu tolimesniame teatro režisūros ir scenografijos vystymuisi. Čia pirmą kartą buvo panaudota perregima, tinklinė uždanga, maksimaliai pritemdytos šviesos, – visas veiksmas vyko prieblandoje, lyg sapne ar kitame pasaulyje. Visa tai – raktiniai dramaturgo kūrybą apibūdinantys žodžiai.

Dramoje, kaip ir operoje, labai svarbūs ir dažnai sutinkami vandens ir prieblandos motyvai. Melisanda ir Golo susitinka tamsiame miške, šalia šulinio, jie atplaukia į savo naujuosius namus, vandenyje nuskęsta Melisandos karūna ir žiedas ir taip – be galo. Apie tamsą nemažai kalba ir patys personažai, ypatingai Melisanda, nuolat kenčianti nuo gyvenimo tamsioje pilyje, šalyje, kur beveik niekuomet nešviečia saulė ir nematyti dangaus.

Melisandos personažo ištakos ir įkvėpimai

Ieškodami, kas įkvėpė Maeterlincką sukurti šią dramą, rastume daug variantų, tačiau vienas iš jų paaiškintų ypatingai daug. Viduramžių Europos folklore sutinkame Meluziną, – moterišką vandens telkinių, šaltinių ir upių dvasią, vaizduojamą kaip moterį su žuvies ar gyvatės uodega.

Populiariausia šio mito versija pasakoja apie Presiną, kurią miške, bemedžiodamas, sutiko Elinas. Karalius ją vedė su viena sąlyga: jis niekuomet negalėsiantis įeiti į kambarį, kuomet ji gimdys arba maudys jų tris dukras. Jis sulaužė savo pažadą, o Presina su mergaitėmis išvyko į legendinę Avalono salą. Čia vyriausioji dukra, būdama penkiolikos, sužinojo tėvo išdavystės istoriją ir prisiekė jam atkeršyti. Su sesėmis įvykdžiusios savo kerštą merginos užsitraukė motinos nemalonę ir buvo nubaustos, vyriausioji – Meluzina buvo pasmerkta kiekvieną šeštadienį vietoje kojų įgauti gyvatės uodegą.

O tuomet istorija kartojasi, – ji, kaip ir mama, savo vyrą sutiko miškuose ir sutiko už jo tekėti su viena sąlyga, jog jis niekuomet jos nematys šeštadieniais. Ir nors vyras savo pažadą sulaužė, ji jam atleido. Vis dėlto, kai vėliau, vieno ginčo metu, jis Meluziną pavadino gyvate, ši, pasivertusi į drakoną, jį paliko.

Melisanda ir Golo susitinka labai panašiomis aplinkybėmis. Mergina, akivaizdžiai išgyvenusi kažką siaubingo, verkia prie vandens, kai ją pamato medžioklės metu miške pasiklydęs princas... Nors Maeterlincko dramoje nėra tiesioginių sąlygų ir pažadų ar tuo labiau – drakonų, labai aiškiai matomos privatumo, pasitikėjimo ir dėsningo likimo temos. Nežinia, kas ką skatina: Melisandos ir Pelėjo draugystė Golo pavydą, ar pavydas – dar artimesnę draugystę? O gal kažkas visai kito?

Labai svarbus čia tampa izoliuotas, tamsus pasaulis, kuriame gyvena personažai. Nuolatinė prieblanda ar net tamsa lydi veiksmo vietas. Golo šeima gyvena pilyje, kuri, atrodytų, stūkso viduryje nieko, atšiauriame krante, o galbūt net saloje, – savotiškame Avalono atitikmenyje. Tai – grubus ir negailestingas pasaulis, kuriame žmonės prisitaiko prie tamsos, atsisakydami ieškoti šviesos. Kiekvienas, bandantis gyventi kitaip, susilaukia kreivo žvilgsnio, tuoj pat smerkiančio ir numatančio jam silpnojo likimą. Tokie du čia ir yra Pelėjas ir Melisanda.

Drama, išgarsėjusi per operą

Vis dėlto tai yra tik vienas siauras žvilgsnis, jo pradžia, į galimas šio kūrinio interpretacijas. Ir tai tėra Maeterlincko dramos tekstas, o kiek dar jį užpildo C. Debussy muzikos prasmės... Nors tarp menininkų buvo kilęs nemažas konfliktas ir M. Maeterlinckas „Pelėją ir Melisandą“ išvydo tik praėjus porai metų po kompozitoriaus mirties, rašytojas negalėjo paneigti Debussy talento: „Šiuo atveju aš visiškai klydau, o jis buvo tūkstantį kartų teisus.“

Pats kompozitorius ypatingai ilgai laukė ir ieškojo tinkamo libreto, kūrinio savo operai. „Pelėjas ir Melisanda“ liko vienintele užbaigta jo opera, kurios premjera buvo pristatyta 1902 metais Opéra Comique teatre Paryžiuje. Tuomet prasidėjo naujas šios dramos operoje gyvenimas.

Grįžtant prie simbolizmo, jo principų ir būdų, kaip galima būtų geriau jį suprasti, vienas ryškiausių XX a. literatūros veikėjų Viljamas Butler Yeatsas (William Butler Yeats), savo straipsnyje šį stilių įžvalgiai ir subtiliai prilygino ugniai, kuria „tikime dėl to, kad ji palieka pelenus“. Simbolizmo tikroji vertė atsiskleidžia tik patyrus meno kūrinį, sudegus „čia ir dabar“ vykusiam veiksmui ir su savimi išsinešant likusius pelenus – išlikusią prasmę. Kadaise iš dramos ne tik išliko, bet ir gimė nepakartojama opera, iš kurios iki šiol kuriami nauji spektakliai ir interpretacijos. Kas išliks ir ką išsineš žiūrovas iš Vilnius City Operos „Pelėjo ir Melisandos“?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą