TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pianistą Evgeni Bozhanovą skambinti fortepijonu įkvėpė opera

Evgeni Bozhanov
Kiyotane Hayashi nuotr. / Evgeni Bozhanov
Šaltinis: 15min
0
A A

Pianistas Evgeni Bozhanovas – vienas didžiausių pastarojo dešimtmečio atradimų, sukrėtusių muzikos pasaulį – lapkričio 22 d. surengs solinį koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje. Tai bus vienintelis šio atlikėjo pasirodymas Baltijos šalyse.

Apie vos 28-erių sulaukusį pianistą jau šiandien pasaulyje netyla kalbos, kurios taip pat pasiekė ir Lietuvos muzikos mylėtojus. Kritikai stebisi jo neribotomis garso išgavimo galimybėmis, o publika sausakimšose salėse sulaikiusi kvėpavimą seka kiekvieną jo prisilietimą prie klaviatūros. Po koncertų gerbėjai, dalindamiesi įspūdžiais, rašo: „Negalvojau, kad dar kada nors gyvenime išgirsiu tokio lygio grojimą. Gyvai girdėjau skambinant V. Horowitzą, A.B. Michelangeli – E. Bozhanovas yra iš tos pačios planetos... E. Bozhanovas yra nuostabus, didis menininkas. Jis muzikos dailininkas – tiek spalvų ir dinamikos garse! Jo vardas jau įėjo į  XXI a. klasikinės muzikos istoriją.“

Šiandien E. Bozhanovas – vienas geidžiamiausių atlikėjų. Jo koncertų grafike tokios salės kaip Londono Royal Festival Hall, Berlyno filharmonija, Vienos Musikverein, Maskvos didžiosios konservatorijos salė ir eilė kitų.

Žinia, jog pianistas atvyksta į Lietuvą, nudžiugino mūsų šalies klausytojus, kurie kaip mat puolė užsitikrinti geriausias vietas salėje. E. Bozhanovą stebėti iš kuo arčiau įdomu taip pat, kaip ir jo klausytis. Publikos dėmesį jis prikausto originalia grojimo maniera, iki tol negirdėtais garso išgavimo būdais, sprogstančiu temperamentu bei neįprastai ekscentrišku klasikiniam atlikėjui sceniniu įvaizdžiu. Sėdėdamas ant pažemintos, jam specialiai pagamintos kėdės, kurią beje jis vežasi į visus savo koncertus, E. Bozhanovas skambindamas linguoja visu kūnu. Grojimo metu jis atranda laiko rankų gestikuliacijoms, primenančioms dirigento mostus, o kas akimirką besikeičiančios veido išraiškos, tiesiogiai reaguojančios į tuo metu atliekamos muzikos charakterį, primena nebylų kiną ar pantomimą.

Dalinamės ištraukomis iš reto atlikėjo interviu, duoto Vermont Classics kompanijai, jo solinio disko išleidimo proga, kuris padės iš arčiau pažvelgti į šio pianisto vidinį pasaulį.

- Kada pirmą kartą susidūrėte su muzika?

- Kuomet buvau penkerių, pradėjau skambinti akordionu bei lankyti fortepijono pamokas. Tačiau pirmas mano potyris, iš tiesų pažadinęs manyje susidomėjimą muzika, buvo opera: G. Rossinio „Sevilijos kirpėjas“. Tuomet man buvo septyneri. Mane pakerėjo operos melodijos, magiška istorija bei garsas.

- Ar tai buvo tuometinės Sovietų Sąjungos elitinė mokykla?

- Visiškai ne. Mokykla buvo paprasta – pas mus nebuvo taikomi vadinamosios rusiškosios fortepijoninės mokyklos metodai. Džiaugiausi, turėjęs galimybę repetuoti ištisas valandas. Ypatingai man svarbu buvo tai, jog po kiekvieno operos vakaro, aš galėdavau eiti į biblioteką, pasiskolinti girdėtos operos partitūrą ir skambinti jos melodijas fortepijonu.

- Kokią įtaką turėjo opera Jūsų paties grojimui ir interpretacijoms?

- Žvelgdamas atgal, galėčiau pasakyti, jog operos klausymąsis, o vėliau jos muzikinio teksto skambinimas fortepijonu, manyje išaugino gebėjimą įsigilinti į kūrinio istoriją, į jo „teatrališką magiją“ bei į atsiradimo aplinkybes. Žinoma, ši įtaka pasireiškė grynai pasąmoniniame lygmenyje.

- Kokias operas Jums teko girdėti?

- Tuo metu tik: Verdis, Verdis ir dar kartą Verdis. Jo melodijos yra nuostabios; jo veikėjai ir istorijos – amžinai aktualūs. Man nebuvo nieko, nors ne, tikriausiai ir dabar aš taip jaučiuosi – man nėra nieko, kas galėtų sukurti labiau tobulą melodiją negu Dž. Verdis.

- Ir taip Jūsų susidomėjimas fortepijonu buvo pažadintas?

- Ne, ne iš karto. Toliau mane patraukė simfoniniai kūriniai: Vienos klasikų – J. Haydno, W. A. Mozarto ir L. Van Beethoveno. Bibliotekoje taip pat praleidau begales laiko, studijuodamas šią muziką bei grodamas ją pats. Iki pat vienuolikos metų neišreiškiau didesnio susidomėjimo būtent fortepijonine muzika.

- Na, ir kaip fortepijonas visgi atėjo į Jūsų gyvenimą?

- Kartą išgirdau žymaus pianisto Glenno Gouldo įrašą, kuriame jis groja jam visiškai nebūdingą repertuarą – W. A. Mozarto fortepijoninį koncertą c-moll. Iki šiandien manau, kad tai geriausias jo įrašas. G. Gouldas nemėgo šio kompozitoriaus muzikos, tačiau įraše jis skambina šį kūrinį su tokia gyvybingumo srove. Nuostabu... Apskritai groti fortepijonu pradėjau dėl savo didelės aistros muzikai ir dėl savo smalsumo man dar nepažįstamiems kūriniams.

- Esate išskiriamas iš kitų atlikėjų dėl savo ypatingo garso ir jo valdymo. Kaip jums pavyksta išgauti šį unikalų skambėjimą?

- Garso paskirtis – perteikti muzikinę žinią. Pirmą kartą susimąsčiau apie jo prasmę, kuomet man buvo dvylika ar trylika metų. Kada įgijau daugiau patirties, supratau, jog visgi egzistuoja kokybiniai skirtumai tarp skirtingų atlikėjų garsinių interpretacijų. Aš supratau, jog individualus garsas bei išgaunamas skambesys būtent ir išskiria pianistą iš kitų, leidžia jam padaryti tarsi asmeninį pareiškimą. Tada savęs paklausiau, kas įtakoja tą skirtingą skambėjimą. Fortepijonas, salė, akustika? Žinoma, pirmiausia lemia asmeniniai atlikėjo gebėjimai. Tačiau aš pradėjau gilintis ir į kitus dalykus, kurie yra menamai atsitiktiniai, tačiau iš tiesų – lemiami garsui.

- Ar galite duoti pavyzdį?

- Pavyzdžiui, kaip pianistas sėdi. Tai man vėliau atskleidė mano dėstytojas Georg Friedrich Schenck. Kuo žemiau pianistas sėdi ant kėdės, kaip G. Gouldas ar V. Horowitzas, tuo betarpiškiau jis gali perteikti garso spalvingumą. Kuo aukščiau jis sėdi, tuo geriau mato klaviatūrą, tačiau tuo pat metu turi ir didesnę riziką prarasti individualų fortepijono skambėjimą ir spalvų įvairovę.

- Todėl ir vežatės savo kėdę, visur kur vykstate koncertuoti?

- Mano kėdė man suteikia galimybę išgauti kitokį, aukštesnės kokybės fortepijono garsą, todėl, kad joje aš galiu nustatyti sau tinkamą sėdėjimo aukštį, bei to dėka – patogią rankų padėtį. Tiksliai žinau, kaip turiu sėdėti prie fortepijono, kad pasiekčiau tobulą skambėjimą. Na, o be to, sava kėdė suteikia komforto jausmą.

- Ar Jūs buvote geras mokinys?

- Ne. Vienu metu tiesiog nustojau eiti į mokyklą tam, kad galėčiau praleisti daugiau laiko, klausydamasis muzikos įrašų. Kuomet man buvo 14 metų, buvau pakviestas debiutuoti su L. Van Beethoveno trečiuoju fortepijoniniu koncertu. Norėjau pasirodyti išties gerai, tačiau tam turėjau susikurti sau specialią atmosferą. Gavau fiktyvią daktaro pažymą, kad galėčiau neiti į mokyklą ir visą laiką repetuoti. Galimybė turėti savo dienotvarkę, pačiam planuotis, kada keltis ir kada eiti miegoti, man suteikė didelę laisvę kūrybai. Susistačiau savo darbo ritmą ir pasiekiau labai gerų rezultatų. Žinoma, taip pat turėjau rengti mokyklinius atsiskaitymus. Tačiau tai mane labai blaškė. Visgi toks gilus pasinėrimas į muziką reikalauja ramybės ir susikaupimo. Pirmą kartą gyvenime aš galėjau susikoncentruoti 180% į tai, ką aš norėjau – į muziką. Į mokyklą nebegalėjau savęs priversti eiti. Aš tiesiog labai anksti supratau,  ką noriu veikti gyvenime. Nuo pat mažens pradėjau dalyvauti meistriškumo pamokose, stengiausi kaupti informaciją, patarimus iš kuo įmanoma daugiau dėstytojų. Aš labai džiaugdavausi, kada mano grojimo klausydavosi svarbūs žmonės ir dar man pasakydavo pastabų. Išmokau atsirinkti į ką reaguoti, o ką atmesti.

- Kas Jus dar įkvepia?

- Smalsumas. Aš net rusų kalbą išmokau, kad galėčiau perskaityti visas knygas rusų kalba, skirtas fortepijoniniam menui. Ir laisvė, ji man visų svarbiausia.

- Kaip manote, koks publikos vaidmuo koncertų metu?

- Skambinimas publikai yra visiška priešingybė kasdieninam atlikėjo darbui repeticijų metu. Pirmiausia aš rengiu kūrinį, jį kristalizuoju, brandinu jo koncepciją. Tai rutininis atlikėjo darbas pačiam savo aplinkoje. Ir patikėkite, yra labai didelis skirtumas tarp kūrinio skambėjimo, kada jį groji pats sau, ir kuomet 2000 žmonių auditorijai. Komunikacija su publika – tai toks dalykas, kuris negali būti suplanuotas. Aš tiksliai žinau, ką savo koncertu norėsiu klausytojams pasakyti, tačiau aš niekada nežinau, ar tai pavyks įgyvendinti ir kaip. Jei mano atlikimas palietė publiką, aš tą jaučiu tiksliai, – jaučiu jos įtemptą mano grojimo sekimą.

- Kodėl atlikėjo interpretacijos skirtinguose koncertuose skiriasi?

- Todėl, kad viskas yra reliatyvu. Koncertinių turų metu atlikėjas kaskart susiduria su vis kitais parametrais. Kiekvieną vakarą vis kita salė, kita publika – aplinkybės niekada nebūna vienodos, todėl ir atlikėjo interpretacija kaskart skiriasi. Taip pat skiriasi ir klausančiųjų muzikos girdėjimas.

Pavyzdžiui vienas žymiausių visų laikų dirigentų Herbertas von Karajanas įrašė J. S. Beethoveno simfonijas. Kažkada nusprendė pasiklausyti jų, būdamas kalnuose Šv. Moritze. Rezultatas: viskas jam pasirodė blogai. Tempai buvo blogi, balansas nebuvo geras – viskas buvo ne taip. Po keletos dienų jis pasiklausė tų pačių įrašų dar kartą Miunchene. Ir dabar jam pasirodė, kad šie įrašai yra puikūs. Tuomet H. Von Karajanas nusprendė išmatuoti savo širdies plakimo greitį net ir dirigavimo metu. Ir jam paaiškėjo, jog greitesnis jo širdies plakimas lėmė mažesnį deguonies patekimą į kūną, kas sąlygojo skirtingą muzikos girdėjimą. Kalnuose jis priėmė to paties įrašo muziką visiškai kitaip negu mieste, dėl pagreitėjusio pulso. Pastarajam pasikeitus, jis nesutapo su muzikos pulsavimu. Taip yra ir su klausytojais. Vienaip aš galiu girdėti muziką aukštai ant scenos, dar kitaip ją gali girdėti atlikėjai sėdintys kairėje, dar kitaip – dešinėje.  

- Jūs grojate nemažai šokių. Ką Jums pačiam reiškia šokis?

- Išties visad norėjau šokti, tačiau niekada nepavyko įgyvendinti šios svajonės. Mane domino baletas ir liaudies šokiai. Tikriausiai todėl, kad choreografija yra ta vizualizacijos magija, kuri niekada nenustoja manęs žavėti. Kadangi aš pats negaliu šokti, šokio ritmus, dvasią ir energiją perteikiu savo skambinimu.

Koncerte Vilniuje pianistas E. Bozhanovas atliks įvairiapusišką programą. Klausytojai išgirs kūrinius, atlikėjui atnešusius pasaulinę šlovę ir pripažinimą jo karjeros pradžioje. Koncerte skambės Ludwig van Beethoven Sonata Nr. 18, op. 31 Nr. 3, Franz Schubert 12 vokiškų šokių, Frédéric Chopin: Rondo à la mazur op. 5, Valsas op. 64 Nr. 3, Didysis Valsas op. 42, Didysis žėrintis valsas op. 18, Barkarolė op. 60, bei Sonata Nr. 3, op. 58.

 

VIDEO: Evgeni Bozhanov, Rachmaninov Paganini Rhapsody, excerpt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą