Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pianistai Jeanas Marcas Luisada ir Viktoras Paukštelis: kai profesorius ir mokinys tampa draugais

Viktoras Paukštelis ir Jeanas Marcas Luisada Interviu
Viktoras Paukštelis ir Jeanas Marcas Luisada
Šaltinis: 15min
0
A A

Šį šeštadienį Paliesiaus dvare (Ignalinos r.) vienintelį kartą šiais metais Lietuvoje skambės vieno iškiliausių prancūzų pianistų Jeano Marco Luisados atliekami Frederico Chopino ir Ludwigo van Beethoveno kūriniai. Apie šį šilkine technika kūrinius interpretuojantį muziką itin asmeniškai pasakoja buvęs jo studentas, o nūnai artimas bičiulis pianistas ir tapytojas Viktoras Paukštelis. 

– Ką tau reiškė Jeano Marco Luisados vardas, kai jį žinojai tik iš afišų ar „Youtube“ įrašų?

– Muzikos pasaulyje, kuriame gana aktyviai ir pats reiškiuosi, egzistuoja dvi pianistų kryptys, o gal tiksliau – du pianistų tipai: tie, kurie seka savo pirmtakus, mokytojus, yra puikūs atlikėjai, ir tie, kurie laužo nusistovėjusias klasikinio grojimo taisykles, nepaklūsta kanonams, tačiau sykiu geba išsaugoti autentišką kompozitoriaus medžiagą, jautriai paskanindami ją savo individualizmu.

Prie tokių priskirčiau jau seniai į Amžinybę iškeliavusį Toronte gyvenusį Glenną Gouldą, taip pat Ivo Pogoreličių iš Serbijos, Varšuvoje gyvenantį Janą Krzysztofą Broja ir, žinoma, iš Tuniso kilusį prancūzų pianistą Jeaną Marcą Luisadą. Apie pastarąjį studijuodamas žinojau tiek, kad jis devintajame praeito šimtmečio dešimtmetyje buvo laimėjęs patį prestižiškiausią Europoje Frederico Chopino konkursą Varšuvoje ir iki šiol yra laikomas vienu įdomiausių lenkų kompozitoriaus atlikėjų.

Tada buvau dar paauglys, klausiausi šio prancūzo skambinimo ir likau sukrėstas. Pamačiau žmogų, kuris geba „paimti“ garsą taip, kaip niekas kitas; kitaip, nei buvau mokytas M. K. Čiurlionio meno mokykloje.

Kaip eilinis klausytojas su Jeanu Marcu susitikau kai jis, pakviestas prieš keliolika metų „Alternatyvos“ festivalį organizavusio smuikininko Martyno Švėgždos von Bekkerio, koncertavo Nacionalinėje filharmonijoje. Tada buvau dar paauglys, klausiausi šio prancūzo skambinimo ir likau sukrėstas. Pamačiau žmogų, kuris geba „paimti“ garsą taip, kaip niekas kitas; kitaip, nei buvau mokytas M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Kai daugiau nei prieš dešimtmetį studijavau fortepijoną Hamburge ir vieną žiemos vakarą mano rankose kažkaip atsidūrė programėlė, skelbianti, jog šio miesto filharmonijoje skambins Jeanas Marcas Luisada, nuėjau į koncertą ir patyriau antrą sukrėtimą. Labai nusivyliau, kad salė toli gražu nebuvo pilna, tačiau po daug metų supratau, kad Hamburgas – ne Paryžius, kur šis atlikėjas surenka sausakimšas sales.

– Kuo ypatingas Jeanas Marcas Luisada kaip žmogus ir pedagogas, kurį iki šiol aplankai Paryžiuje bent dukart per metus?

– Jaučiu ir profesinį, ir žmogišką poreikį susitikti su šiuo pianistu. Man tai – šventė. Įdomiausia, kad ir pats Jeanas Marcas tebelanko savo buvusį mokytoją, austrų fortepijono genijų Paulą Badurą-Skodą, jau artėjantį prie garbingo 90-mečio.

Baigęs pianino studijas LMTA, sužinojau, kad šis prancūzas Sardinijoje, Kaljario mieste, rengia klasikinės muzikos festivalį ir meistriškumo kursus. Užpildžiau anketą ir ten patekau: tarp penkiolikos japonų, poros rusų ir kelių savimi pasitikinčių ir gerokai pasipūtusių gražuolių italų, regis, sardų. Labai gerai prisimenu pirmą pamoką: atlikęs keletą Chopino kūrinių, pajutau didelę Jeano Marco simpatiją mano grojimo manierai; pagaliau ir kaip asmenybės pajutom, kad mudviem bus įdomu bendrauti. Buvo be galo malonu iš Paryžiaus aukštosios normalinės mokyklos muzikos profesoriaus išgirsti pasiūlymą važiuoti vakarieniauti į kažkokią vilą, kurioje neretai apsistodavęs britų roko dievaitis Davidas Bowie. Užsisakėm taksi ir iš Kaljario dulkėtais žvyrkeliais, palei tarpeklius, gal dešimt kilometrų lėkėme pajūriu iki vienišo didžiulio namo ant jūros kranto.

Supratau, kad patekau į labai uždarą privačią erdvę, kurios į jūrą žiūrinčiuose balkonuose buvo pateikiama įspūdinga vakarienė. O dvi koncertų savaitės Sardinijos sostinės filharmonijoje, kur Jeanas Marcas patikėjo keletą kūrinių atlikti ir man, suteikė didelio pasitikėjimo savimi ir dar labiau įtvirtino mudviejų draugystę, kilusią iš labai panašaus, kone identiško, požiūrio ne tik į muziką, meną, bet ir į gyvenimą apskritai.

Radikaliai pakeičiau grojimo techniką. Supratau, kad prie instrumento reikia ne vaidinti, kad skambini, o stengtis pavirsti garsu.

Ištiko toks periodas, kai po studijų akademijoje išgyvenau savotišką krizę, maniau išvis nebeverta liestis prie klavišų, tačiau kai Jeanas Marcas pasiūlė ketverių metų studijas pas jį Paryžiuje, įgavau didelio optimizmo ir jaučiausi labai laimingas. Čia radikaliai pakeičiau grojimo techniką. Supratau, kad prie instrumento reikia ne vaidinti, kad skambini, o stengtis pavirsti garsu. Kodėl Alas Pacino – geras aktorius? Todėl, kad jis šimtu procentų įsikūnija į vaidinamą personažą.

Mano mokytojas dėl vieno sėkmingai išgauto garso galėtų net pasiaukoti. Muzika jam – kaip religija, kaip dievoieška. Imponavo tai, kad, skirtingai nei kai kurie Lietuvos pedagogai, Jeanas Marcas buvo vienu metu ir koncertuojantis pianistas, ir muzikos profesorius – jo gyvas pavyzdys davė pamokų daugiau nei dėstoma teorija. Geriausius savo mokinius jis veždavosi į savo koncertus, kartais padengdavo net pusę viešbučių kainos. Taip apkeliavau daugybę Prancūzijos miestų ir aplankiau ne vieną filharmoniją, gotikinę koplyčią, barokinę bažnyčią ar kitokią koncertinę erdvę, kurioje skambindavo profesorius Luisada. Prisimenu jo įspūdingus koncertus itin jaukioje oranžerijoje Bulonės miške, dar – kažkokiame kazino, kur veikė ir koncertų, ir kino salės.

– O studijų aplinka Paryžiuje?

– Pas Jeaną Marcą vienu metu mokydavosi gera dešimtis studentų. Beveik visos pamokos vykdavo jo namuose (tuomet jis gyveno Marė, netoli Vogėzų aikštės, o jo kaimynas buvo taip pat garsus italų kilmės pianistas Maurizio Pollini), šeimininkas stengdavosi, kad pamokos vyktų išvien, kad neignoruodami klausytumėmės vieni kitų grojimo, jį analizuotume, todėl nenuostabu, kad pas Jeaną Marcą užtrukdavome: nuo antros po pietų iki gero vidurnakčio. Mano profesoriui, kaip ir dera prancūzui, iki šiol labai svarbu išsaugoti muzikines tradicijas. Jo kolekcijoje – begalė antikvarinių natų, iš kurių grodavo daug talentingų pianistų, jis liepdavo persirašyti pirštuotes, pagal kurias, pavyzdžiui, XX a. pradžioje grojo Alfredas Cortot. Gauti šio meistro pirštuotę – neįkainojamas lobis.

Jeanas Marcas Luisada neįsivaizdavo gero pianisto be intelektualinio pamato: knygų, filmų, meno parodų. Štai kodėl tarp jo draugų – daug kino kūrėjų (tarp jų – ir aktorė Macha Meril, išgarsėjusi Rainerio Wernerio Fassbinderio filmuose ir neseniai susituokusi su kompozitoriumi Micheliu Legrand'u), drabužių dizainerių, architektų, dailininkų. Nenuostabu, kad viena brandaus amžiaus italų batų kūrėja jam vis dovanodavo rankomis siūtas, po kelis tūkstančius eurų kainuojančias batų poras.

Profesoriaus kino kolekcija – stulbinama, apima kone visą prancūzų kinematografo istoriją. Per visas studijas pamačiau bene du šimtus geriausių Europos kino šedevrų. Nutikdavo netgi taip, kad, pažiūrėję juostą, lankydavomės jos sukūrimo vietose, jei šios, žinoma, būdavo Paryžiuje. O jei tai būdavo kavinė ar restoranas, tai ten dar ir pavakarieniaudavome. Mano profesoriui maisto ir vaišinimosi kultūra atrodė neatskiriama nuo jo skleidžiamo meno ar deklaruojamų tiesų apie jį. Ne paslaptis, kad po užsitęsusių pamokų ar peržiūrėto filmo, jis sustatydavo ant trijų namuose esančių fortepijonų taures ir atkimšdavo butelį šampano…

Jeanas Marcas Luisada neįsivaizdavo gero pianisto be intelektualinio pamato: knygų, filmų, meno parodų.

– Pianistas Jeanas Marcas Luisada ir jo juodaplaukis labradorų retriverių veislės šunelis Bogis buvo ištikimiausi draugai.

– Netekęs Bogio, Jeanas Marcas ilgai jautėsi sukrėstas. Šuo buvo ir draugas, ir tam tikra pianisto įvaizdžio dalis, nes be Bogio Paryžiuje iš esmės jis nekoncertuodavo: labradorų retriveris jį lydėdavo net į iškiliausias sales ir įsitaisydavo po fortepijonu. Trumpam išeidamas iš namų, profesorius palikdavo įjungtą televizorių, kad Bogis jaustų tarsi čia pat esančius žmones. Jei vykdavo gastrolių, visada turėdavo begalinį rūpestį: o kaipgi keturkojis, prie kurio neprileisdavo jokių kitų žmonių?

Jei šuo prisiartindavo prie kurio nors iš studentų ir parkrisdavo jam prie kojų, tam mokiniui pianistas neslėpdavo papildomų simpatijų. Ir kai sykį, prieš vykdamas į Briuselį, Jeanas Marcas paprašė manęs parą pagyventi jo namuose su šuniu, pajutau didelį šio žmogaus pasitikėjimą. Nepaisant to, muzikas man kas pusvalandį skambindavo: „O kaip Bogis?“ Galiausiai neištvėrė: po koncerto griebė taksi ir – į Paryžių: supratau, kad tai kainavo liūto dalį viso uždirbto honoraro. Tiesa, jau vėliau, skrisdamas į Japoniją, man kur kas ramiau patikėdavo augintinį.

Labiausiai Paliesiuje jį stebina aplink „Pasagos“ koncertų salę tyvuliuojanti pelkė su milijonais paukščių balsų ir fortepijonas, kurį, pagamintą 1964-aisiais, mudu su dvaro šeimininku medicinos profesoriumi Juliumi Ptašeku po ilgų ieškojimų aptikome Berlyne.

Jau antrą kartą mano profesorius atvyksta į Paliesiaus dvarą skambinti savo mėgstamiausių kompozitorių. Žinodamas savo draugo gurmaniškus polinkius, turiu didelį malonumą pasirūpinti geru vynu ir maistu. Žinau, kad, prieš išeidamas į sceną, pianistas visada turi nusistovėjusį įprotį suvalgyti dubenėlį aliejumi suvilgytų makaronų ir nuolat kramto gumą (to niekada nedaro kitais gyvenimo atvejais).

Labiausiai Paliesiuje jį stebina aplink „Pasagos“ koncertų salę tyvuliuojanti pelkė su milijonais paukščių balsų ir fortepijonas, kurį, pagamintą 1964-aisiais, mudu su dvaro šeimininku medicinos profesoriumi Juliumi Ptašeku po ilgų ieškojimų aptikome Berlyne. Po pernykščio koncerto Jeanas Marcas Luisada, užuot ilgiau pamiegojęs, kėlėsi labai anksti ir pripuolė groti. Paprastai pavargęs jis to nedaro ir apskritai mokytojas prisėda prie instrumento tik tada, kai jaučia didelį malonumą groti. Taigi šis jo poelgis atrodė kaip pripažinimo ženklas, kad Paliesius turi vieną geriausių fortepijonų.

Kažkada Jeanas Marcas yra pasakojęs istoriją, kaip jį tėvai nusivežė į kalnus slidinėti – tai buvusi pati didžiausia jautraus vaiko kančia. Laimei, viešbutyje, kuriame šeima buvo apsigyvenusi, stovėjo fortepijonas. Kai fiziškai stipresni pusbroliai mėgavosi sniegu, svaidėsi gniūžtėmis, jis sėdėjo ir skambino…

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą