Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pianistas Lukas Geniušas: „Meilė ir baimė kartu sunkiai sugyvena“

 Lukas Geniušas Interviu
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Lukas Geniušas
Šaltinis: 15min
0
A A

Jaunosios kartos pianistas Lukas Geniušas, vis sparčiau kopiantis karjeros laiptais ir įgaunantis nepaprastą muzikinę brandą, spalio 4 d. atvažiuoja į Lietuvą, kurioje, pasak jo, visada malonu groti ir gera čia grįžti. Jau šiandien, trečiadienį, 19 val. Lukas koncertuos „Vaidilos“ teatre, o spalio 6 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje. Kalbinome muzikantą apie vidinius jo išgyvenimus, baimes, džiaugsmus ir gyvenimo filosofiją, kuri rodo ne tik muzikinę jo brandą, bet ir verčia susimąstyti, tarsi skaitytum gerą pasaulio literatūros klasiko knygą.

– Esi sakęs, kad labai jaudiniesi prieš koncertus, dėl to dažnai tik užlipęs ant scenos ir atsisėdęs prie fortepijono iš karto pradedi groti be jokių kėdžių taisymosi ar susikaupimo. Ar tas jaudulys dingsta pradėjus groti? Kokie pojūčiai užplūsta grojimo metu? Gal gali juos nupasakoti?

– Jaudulys prieš koncertą (spektaklį, ar bet kurį kitą išėjimą į sceną), tai kone pats jautriausias ir aštriausias artistinės profesijos klausimas. Esu neseniai kalbėjęs su žymia danų aktore Sonja Richter, su kuria turėjome bendrą muzikos/poezijos vakarą, prisipažinusią man, kad beveik prieš kiekvieną spektaklį jai tenka vos ne atsisveikinti su gyvenimu – taip smarkiai virpina nervai. Reikia turėti omeny, kad tai buvo labai patyrusio ir išskirtinio artisto žodžiai...

Man būna didelių sunkumų su scena, todėl visada ieškau naujų būdų įveikti tuos nervus. Kvėpavimo technikos, meditacija, autotreningai, kartais net vaistai – tai gyvenimo dalis.

Paties koncerto metu pagrindinis raktas atsikratyti nervų yra tikėti ir mylėti tą medžiagą (muziką, tekstą, vaidmenį), kuri tą sekundę yra tavo rankose. Jeigu tikrai giliai pasineri, nebelieka vietos baimei. Meilė ir baimė kartu sunkiai susigyvena.

– Po F. Chopino konkurse Varšuvoje esi laimėjęs antrąją vietą, Maskvoje, 15-ajame P. Čaikovskio konkurse, 2015 metais laimėtas sidabro medalis – tai itin vertinamas pripažinimas pianisto karjeroje. Kiek svarbus tokių konkursų ir tavo asmeninės aplinkos – močiutės, mamos, tėčio – įvertinimas? Ar konkursų ar tolimesnės aplinkos ir šeimos muzikiniai įvertinimai sutampa?

– Praėjo tie laikai, kai buvau itin jautrus savo grojimo įvertinimui iš aplinkinių, nors visada labai įdėmiai ir kruopščiai analizuoju viską, ką išgirstu iš šalies. Žinoma, tėčio, mamos, o šiais laikais ir žmonos [išskirtinio talento pianistė Anna Geniušienė neseniai gavo bronzos medalį stambiame Busoni konkurse Italijoje] nuomonė man yra ypač svarbi, bet pats sau aš vis tiek lieku griežčiausiu kritiku, ką begalvotų klausytojai. Nuomonės skiriasi tiek pat, kiek skiriasi žmonių charakteriai ir jų pačių pareiškimai, tuo ir įdomus mūsų menas.

– Esi sakęs, kad teko nemažai kovoti dėl to, kad tave vertintų dėl to, kad esi geras pianistas, o ne dėl to, kad tavo aplinkoje yra garsūs ir puikūs pianistai. Ar tai neišmušdavo iš vėžių ir netrukdydavo siekti savo tikslų toliau?

– Be abejo, tai yra svarbi problema, kuri lieka aktuali ir šiandien. Pavyzdžiui, neseniai sugrįžau iš Palermo, kur mano močiutė dėstė fortepijono meistriškumo kursuose net 11 metų. Ją prisimena ir myli ten tiesiog kaip giminę, liko daugelis jos studentų, iš kurių pusė dirba Palermo konservatorijoje. Aš gi šitoje situacijoje siekiu pasirodyti ne tik kaip „pasiuntinys iš praeities“, tęsiantis tradicijas, bet ir palikti kažkokį įspūdį, kuris nepriklausytų tik močiutės vardui. Akivaizdu, kad tai nėra lengva!

– „Vaidilos“ teatre koncertuosi spalio 4 d., o Kauno valstybinėje filharmonijoje spalio 6 d. Programa – sudėtinga ir brandi.

– Programos pasirinkimas yra kiek subtilus, individualus, tiek ir nepaaiškinamas procesas. Palermo, kuriame, kaip jau minėjau, neseniai buvau, Massimo teatras užsakė abiejų F. Chopino koncertų ir Andante Spianato & Grand polonaise Brilliante atlikimą. Su mano draugu, smuikininku Aylenu Pritchinu, aptarinėjame programą, atsižvelgdami į mūsų abiejų skonius, nepamiršdami suderinti tai su organizatoriais, kurių vaidmuo repertuaro pasirinkime irgi labai varijuoja, priklausomai nuo aplinkybių.

Kas liečia solinių koncertų Vilniuje ir Kaune pasirinkimą, čia aš buvau visiškai laisvas ir nusprendžiau sugrįžti prie kažkada seniai groto ir mylimo S. Prokofjevo pjesių ciklo, sujungdamas jį su tais kūriniais, kuriuos išmokau per pastaruosius metus, bet dar neturėjau galimybės atlikti Lietuvoje.

– Kaip laviruoji tarp to, ką norėjo pasakyti kompozitorius, ir to, kaip kūrinį jauti tu? Ar turėjai koncertų, kurių metu grojai šiuolaikinio kompozitoriaus, kuris tuo metu klausėsi tavo koncerto, kūrinį?

– Dažnai teko groti mano mylimo Leonido Desiatnikovo kūrinius jam būnant salėje. Tai nelengva, ypač žinant jo precizišką ir griežtą požiūrį į atlikimą: jam, kaip ir daugeliui kompozitorių, atrodo, jog atlikėjo misija yra maksimaliai aiški – atitikti autoriaus intencijas, sekti nurodymus natose ir „nesitaškyti“. Nėra abejonių, kad mano įsitikinimai yra kitokie. Būtina paminėti, kad į šį klausimą atsakymo nėra, kaip ir į bet kuriuos kitus amžinuosius klausimus. Laviruoti – teisingiausias žodis. Tai kiekvienas iš mūsų, atlikėjų, ir daro, pasikliaudamas talentu, išprusimu, patirtimi ir dar Dievas žino kuo...

– Ar groji džiazą?

– Ne, nors labai norėčiau išmokti. Ar kas nors girdi? Savanoriai, šaukiu jus, ateikit ir išmokykit mane! Petras [Geniušas] gana skeptiškai žiūri į šitą mano norą, praėjęs didžiulę džiazo mokyklą ir praktiką, tikina, kad tam reikia daug daugiau laiko ir „fokuso“, nei man leistų dabartinis mano gyvenimas.

– Kaip galvoji, kokius laikus dabar išgyvena klasikinė muzika ir kokią vietą ji dabar užima Lietuvos kultūriniame gyvenime bei tarptautiniame kontekste?

– Muzika eina su laiku „con tempo“ ir išgyvena tą patį, kas vyksta kituose menuose ir moksluose. Dabar yra „post-visko“ era, kai bandoma iš vienos pusės sujungti viską, kas prikaupta per amžius evoliucijos (fizikoje tai reiškiasi Bendros Teorijos, ar Visko Apjungimo Teorijos paieška), iš kitos pusės leistina ir priimta reikštis taip, kaip pasirinko individas, kaip jam diktuoja jo asmeniniai estetiniai nusistatymai. Post-globalizaciniai, kosmopolitizmo ir informatizacijos procesai supainioja žmogų taip, kad jam vis dažniau norisi apginti tuos savo pamatus, kurie atskiria jį (etnine, kultūrine prasme) nuo kitų. Klasikines muzikos laidojimas tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį ir gerokai paseno kaip koncepcija. Manau, kad visame pasaulyje ji užima savo tvirtą poziciją, atitikdama daugelio jautresnės sielos žmonių skonius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą