Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 10, 22:10

„Rigoleto“ sopranas Monika Pleškytė: „Sprendimus savo gyvenime priimu aš pati“

„Tai kol kas sudėtingiausias mano karjeros vaidmuo“, – neabejodama tvirtina Džildos debiutui „Rigolete“ besirengianti Monika Pleškytė – jauniausias sopranas LNOBT operos solistų trupėje, daugeliui šalies žiūrovų žinoma kaip Serpina Keliaujančios operos spektaklyje „Tarnaitė ponia“. Tarp repeticijų susitikome pasikalbėti apie besąlygišką tėvų meilę, savarankiškus gyvenimo sprendimus ir kelionėse patirtus įspūdžius.
Monika Pleškytė
Monika Pleškytė / LNOBT nuotr.

„Don Karle“ buvote Tebaldas ir Dausų balsas, pernai atlikote nedidelį tarnaitės Aninos vaidmenį „Traviatoje“, o štai „Rigoleto“ premjera atneša Jums pagrindinį vaidmenį. Kokią vietą Giuseppe's Verdi operos užima Jūsų repertuare?

– G.Verdi operos nepasižymi vaidmenų gausa lengvam lyriniam sopranui: jų yra tiek, kiek yra. Žvelgdama atgal, suvokiu, kad man teko ir tenka dainuoti įvairiausią muziką, o kiekvienas kompozitorius suteikia naujų jėgų ir įžvalgų. G.Verdi – operos genijus, dauguma solistų siekia prisiliesti prie jo kūrybos šedevrų. Jis yra vienas tų kompozitorių, kuris pilniausiai atskleidžia solisto pasiektą vokalinę techniką, skatina jos vystymąsi. Jo kūryboje jaučiama žodžio, balso ir emocijos sintezė tiesiog gniaužia kvapą.

Į sceną įsiveržėte kaip jaunas viesulas: per trejus metus, nepaisant pandemijos, vien LNOBT spektakliuose sugebėjote parengti maždaug dešimtį didesnių ar mažesnių vaidmenų. Ar teisinga būtų sakyti, kad Džildai tenka lig šiol svarbiausio ir sudėtingiausio Jūsų vaidmens titulas?

– Neabejotinai. Su Džilda praleidau žymiai daugiau laiko, negu su kitomis savo rengtomis partijomis. Ji reikalavo daugiausiai dėmesio ir pastangų. Vien pirmajame Džildos ir Rigoleto duete per dešimtį minučių G.Verdi užkodavo kone visas balso technines galimybes ir spalvas. Ši muzika pilna niuansų, dinamikos, išraiškingo teksto. Nuo pat uvertiūros viskas kiekvieną akimirksnį kinta kartu su gyvomis žmogaus emocijomis.

Kada pirmąkart susipažinote su Džildos partija? Ar ji lydėjo Jus nuo studijų laikų?

– Iš pradžių ją „pačiupinėjau“ stažuodamasi Varšuvos Didžiajame teatre. Kai atvažiavau, ten buvo rengiamas koncertas, ir man skyrė dainuoti ariją „Caro nome“ (Mielas vardas) iš pirmojo „Rigoleto“ veiksmo. Pamenu, kaip tada nesuvokiamai jaudinausi, nes tai viena tų arijų, kuriose kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas publikai puikiai žinomas, jokios klaidelės dainuojant neįmanoma nuslėpti.

Bet viena arija – dar ne visa partija. O ją su vokalo pedagoge Sigute Stonyte parengėme prieš porą metų, kai tobulinausi LNOBT Operos studijoje. Kiekvienas stažuotojas turėjo parengti po partiją, ir mes pasirinkome Džildą. Dabar tuo džiaugiuosi, nes tokios sudėtingos partijos turi subręsti, susigulėti. Žinote, čia kaip užmaišyti mielinę tešlą: jei neduosi jai ramiai stovint pakilti, tai ir pyragas bus nekoks. Todėl tokias partijas išmokti ir pasidėti „į lentyną“ ateičiai labai sveika.

Dar labiau džiaugiuosi, kad ilgai laukti nereikėjo: šįmet pavasarį sulaukiau teatro pasiūlymo dainuoti naujame „Rigoleto“ pastatyme. Beliko „nupūsti dulkes“ nuo jau paruošto klavyro... Esu dėkinga profesorei S. Stonytei, kuria labai pasitikiu, kad padėjo man tai padaryti.

Koks Jūsų santykis su ankstesniuoju, režisieriaus Gintaro Varno 2003 m. „Rigoleto“ pastatymu: bent teko jį matyti?

– Teatre žiūrėti neteko, nes buvau dar visai vaikas. Bet įrašą LRT Mediatekoje mačiau, ir ne kartą. Man šis pastatymas toks grynas ir švarus, visos emocijos juodai baltos scenografijos fone žiūrovui pateiktos tarsi ant padėkliuko. Pirmoji Džildos scena ant sūpuoklių – tokia mergaitiška, tokia trapi... Ir finalinė mirties scena tiesiog fantastiška: tėvo ir dukros pokalbis, dviejų žmonių tragedija be jokių nereikalingų pagražinimų. Beprotiškai gerbiu lietuvių teatro režisierius – jie genialūs. Jie užaugino mus, kaip žiūrovus ir atlikėjus.

Ar tiesa, kad dabar rengiamas „Rigoleto“ pastatymas bus tarsi senojo priešingybė? Ten operos veiksmui atskleisti pakako laiptų ir vos kelių scenos konstrukcijų, o čia visko tiek daug...

– Randu ir skirtumų, ir panašumų. Taip, čia nebus tiek psichologizmo, kaip senajame pastatyme, bet nebus ir ryškių scenos efektų, kokius matėme, tarkim, „Rožės kavalieriuje“. Tai reiškia, kad solistai turės pakankamai erdvės atskleisti savo emocijų spektrą. Svarbiausia, kad tai bus visiškai klasikinis pastatymas – su istoriniais kostiumais, autentišku kūrinio interpretavimu. Jis labai tikroviškas.

Įdomu, kaip jame jaučiasi jaunas, G.Varno ir Oskaro Koršunovo spektaklių subrandintas žmogus? Ar nėra įspūdžio, kad kažkas laiko mašina nubloškė į nepažįstamą teatro praeitį?

– Man įdomu, nes anksčiau to nebandžiau. Vyresniems tai gali pasirodyti praeitas etapas, bet juk aš tokio etapo niekada neturėjau! Ir labai noriu jį patirti. Po tokių pastatymų, kaip „Kandidas“, kur privalau būti žavi, liekna, gundanti ir scenoje kabėti žemyn galva, pereiname prie visai kitokių taisyklių, kai svarbiausiu spektaklio elementu tampa solistas, jo balsas ir G.Verdi parašyta vokalinė linija.

Ar vaidindama apčiuopiate bent smulkių paralelių tarp Džildos ir savo, kaip dukros, patirčių?

– Kuo mes su Džilda panašios – tai turbūt begaline meile tėčiui, jo autoritetui. Mano gyvenime nebuvo tokių, kaip jos, sprendimų, nes man jų tiesiog nereikėjo griebtis. Jeigu jos ir tėvo ryšys būtų sveikesnis – manau, jai nebūtų reikėję slapta bendrauti, įsimylėti... Jei Rigoletas būtų suteikęs galimybę jai pačiai pažinti pasaulį, tragedijos būtų išvengta.

Mano tėtis niekada manęs taip stipriai prie savęs nelaikė. Saugojo, žinoma, kaip bet kuris tėtis, bet niekada nelaikė uždarytos. Buvau ramus vaikas, labai daug skaičiau. Ir ligi šiol, jei reikėtų rinktis tortą arba knygą, rinkčiausi knygą. Net paauglystėje nelaksčiau, durim netrankiau, labai ramiai praėjo tas periodas.

Bet juk buvo laikas, kai tėvai liepdavo iš šokių pareiti iki vidurnakčio?

– Aišku, buvo! Niekas neleisdavo vadalotis per naktis. Ir pas drauges nakvoti neleisdavo: „Ar neturi savo namų?..“ Dabar suprantu, kad tai buvo bendro šeimos gyvenimo suvokimo ugdymas.

Aišku, Džildos sąlygos buvo gerokai griežtesnės. Jai atrodė, kad tėvas, ją kontroliuodamas, griauna jos likimą, nors jis darė tai iš begalinės meilės.

Jeigu kažkas nutiktų jūsų gyvenime, pirma skambintumėte mamai ar tėčiui?

– Abiem. Nebūtų skirtumo. Neturiu ko nuo jų slėpti. Ir man tai patinka! Abi su sese jau suaugom, išėjom savais keliais, kaip mama sako – „nukrito tie rūpesčiai“. Pats santykis su tėvais tapo kitoks, lygiavertis. Tikrai labai atvirai pasišnekam, padiskutuojam, nebūna vienos galutinės nuomonės, kad taip ir ne kitaip. Visus sprendimus savo gyvenime priimu aš pati. Tėvai visada palaikė, nieko man nėra uždraudę. Net jei nepavykdavo, visada leisdavo bandyti, kad pati „savo kailiu“ suprasčiau. Nebuvo griežtų gairių, kad turiu gyventi vienaip arba kitaip.

Bet būdavo akimirkų, kai jautėtės einanti prieš tėvų valią?

Jeigu jie taip galvojo – greičiausiai man to neparodė. Turbūt mano pirmi pamąstymai, kad norėčiau sukti scenos kryptimi, juos kiek trikdė: juk abu mano tėvai – muzikantai, jie gerai žino, kas tai yra. Jie stengėsi, kad pati sau iškelčiau kuo daugiau klausimų, ar tikrai to noriu. Bet kai suprato, kad nieko pakeisti nebegalės – jaučiau vien begalinį jų palaikymą.

Kodėl jūs, telšiškė, pasirinkote dainavimo studijas Kaune, o ne Vilniuje? Ar todėl, kad arčiau namų?

– Tuo metu rinkausi ne mokslo įstaigą, o konkretų pedagogą. Norėjau studijuoti pas profesorę Sabiną Martinaitytę.

Mano pirminis planas buvo dar kitoks – rimtai ketinau studijuoti Londone ir tapti profesionalia miuziklų atlikėja. Ir daug stojamųjų turų sėkmingai perėjau, tačiau įstoti nepavyko, pritrūko jėgų ir žinių.

Grįžusi į Lietuvą, žliumbiau tikrąja to žodžio prasme. Nenorėjau nieko imtis, jokių kitų dokumentų pildyti. Tada jau mama paragino susiimti, nebūti karštakoše ir bent jau užsiregistruoti LAMA BPO sistemoje. Matyt, taip ir turėjo būti.

Vis dar norėtumėte įgyvendinti seną svajonę ir padainuoti miuzikle?

– Jei ir norėčiau – kažin ar beišeitų, nes miuziklų vokalinė technika nuo klasikinės skiriasi kardinaliai. Bet Vestendui Ir Brodvėjui ligi šiol jaučiu didžiulę meilę: jų atlikėjai sugeba tiesiog viską, aš juos labai gerbiu ir baltai jiems pavydžiu. Tačiau mano laikas tokiems pasirodymams greičiausiai praėjo: norėdamas tapti geru miuziklo atlikėju, turi nuo jauno amžiaus ugdyti save ta linkme.

Kokie pasirodymai LNOBT Jūsų lauks po „Rigoleto“?

– Po premjeros išvyksime į gastroles su „Don Karlu“. Tada prasidės Felikso Bajoro šokio operos „Dievo avinėlis“ repeticijos – lapkritį rodysime jos premjerą. Tai antroji šokio opera mano karjeroje: anksčiau dainavau spektaklyje „Amžinybė ir viena diena“. Repetuojant kartu su baleto šokėjais, reikėjo išmokti abipusio supratimo ir skirtingos darbo specifikos suvokimo. Aš netgi savo baigiamąjį darbą Vytauto Didžiojo universitete parašiau apie baleto ir operos samplaiką: juk teatre mes su šokėjais gyvenam po vienu stogu, dorai vieni kitų nė nepažindami.

Po „Dievo avinėlio“ sugrįš „Bohema“, po to – „Traviata“. O pavasarį, kai atšils, tikriausiai vėl keliausim po Lietuvą su „Tarnaite ponia“.

Praėjusią vasarą nemažai kilometrų įveikėte su šiuo Keliaujančios operos pastatymu. Kokių nuotykių patyrėte?

– Per dvi vasaras jau tiek Lietuvos miestelių aplankėm, tiek apkeliavom! Anksčiau nė pavadinimų daugelio tų miestelių nebuvau girdėjusi, o dabar bet kuria kryptimi Lietuvoje važiuodama vietoves atpažįstu, žinau, kas už kurio kelio kampo išlįs.

Keliaudami su „Tarnaite ponia” nesivežame nei grimerių, nei aprengėjų. Viską darom patys, vienas kitam net spektaklio kostiumus suveržiam. Serpinos suknelė gal penkių sluoksnių – pačiai jos apsivilkti niekaip nepavyktų. Visada su šypsena prisimenu, kaip prieš kiekvieną spektaklį mūsų teatro koncertmeisterė Olytė (Olga Eleonora Taškinaitė) padeda man apsirengti ir pasirūpina, kad atrodyčiau puikiai. Tokie jaukūs prisiminimai iš tų gastrolių.

Šilčiausiai mūsų pasirodymus ant ratų sutinka mažiausi Lietuvos miesteliai. Kartą patekom į miestelio šventę, kur buvo fantastiškas, vietinių močiučių virtas naminis sultinys su kibinais. Jos pačios stovėjo ir reguliavo, kiek kibinų mes turim suvalgyti, o po to dar ir į autobusą jų atnešė. Kelionėse sutinki tokių nuostabių žmonių!

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą