Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 19d. 10:33

Saksofonininkas L.Mockūnas: apie turą Japonijoje, solo albumą ir planus

Liudas Mockunas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Liudas Mockunas

Liūdas Mockūnas – be abejo, vienas ryškiausių improvizacinės ir džiazo muzikos scenos atstovų Lietuvoje. Įvairių tipų saksofonais ir klarnetais grojantis L. Mockūnas klausytojus stebina ne tik įspūdinga instrumentų valdymo technika, bet ir išradingumu. Kiekvienas jo pasirodymas scenoje – tai intymus kūrėjo dialogas su garsu, suteikiantis klausytojui galimybę pasinerti į unikalią muzikinę patirtį.

Jo įrašams būdingas atidumas detalėms, plati nuotaikų amplitudė bei improvizacijos ir disciplinos dermė. Per savo karjerą L.Mockūnas yra grojęs su tokiomis asmenybėmis kaip Barry Guy, Matsu Gustafssonu, Andrew Hillu, Marcu Ducret, Evanu Parkeriu, Agustí Fernándezu, Paulu Lyttonu, Williamu Hookeriu, Jacobu Anderskovu, Stefanu Pasborgu ir kt. Už savo veiklą jis įvertintas ne vienu svarbiu apdovanojimu. L.Mockūnas taip pat dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartu su Šiuolaikinės muzikos programos improvizacijos studentais.

Gruodžio 5–13 dienomis L.Mockūnas lankėsi Japonijoje. Turo metu jis aplankė Jokohamos, Tokijo ir Saporo miestus. Iš viso buvo surengti septyni koncertai. Prieš išvykstant į kylančios saulės šalį leidybos kompanija „NoBusiness Records“ klausytojams pristatė naująjį solinį saksofonininko albumą „Hydro 2“.

Bernardinai.lt nuotr./Liudo Mockūno albumo „Hydro 3“ viršelis. Autorė – Rita Stankevičiūtė
Bernardinai.lt nuotr./Liudo Mockūno albumo „Hydro 3“ viršelis. Autorė – Rita Stankevičiūtė

Su L.Mockūnu kalbamės apie įspūdžius iš gastrolių, naujojo albumų užkulisius ir ateities planus.

– Grįžote iš turo Japonijoje. Tai jau ne pirmas jūsų vizitas šioje šalyje. Kokie įspūdžiai?

– Tai mano trečias vizitas Japonijoje. Šis apsilankymas buvo kitoks nei ankstesnieji. Keliavau su tikslu užmegzti naujų pažinčių. Viskas vyko kaip senais laikais, kai amerikiečiai atvykdavo koncertuoti į Europą. Tuo metu keliauti po skirtingas šalis nebuvo taip paprasta, palyginti su šiandiena, todėl jie ilgiau reziduodavo vienoje vietoje. Taip ir aš Japonijoje. Keturis vakarus koncertavau Jokohamoje, klube „Bitches Brew“, ir kiekvieną jų su skirtingais muzikantais.

Pavyko pagroti su Japonijos žvaigždėmis, su kuriais pasirodyti scenoje seniai svajojau. Vienas jų – noise ir laisvosios muzikos atstovas, gitaristas Otomo Yoshidide. Tai vienas manųjų inspiratorių. Kažkada su Artūru Bumšteinu koncertavome festivalyje Vašingtone, ir jame taip pat pasirodė O.Yoshihide. Jo pasirodymas paliko neišdildomą įspūdį. Džiugu, kad pagaliau pavyko pagroti kartu su juo.

Taip pat teko groti su gana gerai žinomais saksofonininkais Kazutoki Umezu, kuris ne kartą yra lankęsis Vilniuje, ir Akira Sakata. Be abejo, scenoje pasirodžiau ir su jaunesnės kartos atstovais, kurių iki tol net nebuvau girdėjęs.

– Kas padėjo organizuojant išvyką į Japoniją?

– Nuo senų laikų turime gerą draugą, susijusį su „NoBusiness Records“, tai Kenny Innaoka – džiazo žurnalistas, „Jazz Tokyo“ leidinio redaktorius, yra dirbęs kaip vadybininkas su ikonine Japonijos scenos asmenybe Masabumi Kikuchi. Jo indėlis itin svarbus leidžiant „NoBuisness Records“ japoniškos muzikos leidinių seriją, taip pat pristatant lietuviško džiazo ir improvizacinės muzikos istoriją Japonijos skaitytojams.

K.Innaokos, „NoBusiness Records“ ir mano pastangomis 2010 metais „Tokyo Jazz Magazine“ publikavo lietuvišką džiazą pristatantį Jono Rimšos straipsnį. Būtent Kenny padėjo organizuoti koncertus prieš tai buvusiame ture, taip pat šįkart pagelbėjo organizuojant pirmąją vizito dalį, t.y. pasirodymus Jokohamoje ir Tokijuje. Tačiau visų šių gražių idėjų nebūtų buvę įmanoma įgyvendinti be Lietuvos kultūros tarybos paramos ir Rimantės Sodeikienės bei Gabijos Čepulionytės-Žukauskienės vadybinio darbo. Šis projektas – bendrų pastangų vaisius.

Asmeninio archyvo / Bernardinai.lt nuotr./Liudas Mockūnas
Asmeninio archyvo / Bernardinai.lt nuotr./Liudas Mockūnas

– Antroje turo dalyje Japonijos publikai pristatėte bendrą projektą su Linu Rimša, Tomo Yamaguchi ir Rioji Hojito. Grojote medžiagą, kurią Lietuvos publikai pristatėte šių metų rugsėjį.

– Taip. Ši dalis – tai senos draugystės išraiška. Su R.Hojito esame pažįstami daugiau nei 15 metų. Mano pirmasis apsilankymas Japonijoje 2010 metais buvo būtent turas su juo. Surengėme septynis koncertus, keliavome per šalį kaip duetas. 2014-aisiais Japonijoje teko koncertuoti su Petru Geniušu ir surengti keletą solo pasirodymų. Deja, šįkart Rioji apsirgo, ir, kitaip nei Lietuvoje, turėjome groti trise: Linas, Tomo ir aš.

– Teko matyti fotografijų iš pasirodymų Japonijoje. Pastebėjau, kad „Bitches Brew“ – gana mažas, intymus klubas. Ar visi koncertai vyko tokio pobūdžio erdvėse?

Japonijoje nėra daug vietos, viskas glaudu. Bet man patinka, kai gali groti nesant papildomo įgarsinimo.

– Tokijuje esantis klubas „Pit Inn“, pagrindinė avangardinio džiazo vieta, buvo kiek didesnis. Mūsų „Tamstos“ dydžio, ten labai geras įgarsinimas ir puikūs garso režisieriai. Jame nejusti undergroundinio pojūčio, nors jis ir įsikūręs rūsyje Šinjuku rajone. O šiaip Japonijoje nėra daug vietos, viskas glaudu. Bet man patinka, kai gali groti nesant papildomo įgarsinimo. Jei akustinės sąlygos tai leidžia – tiesiog puiku. Tai suteikia visai kitokią garsinę erdvės pajautą. Įgarsinimas visuomet kažką atima. Nukenčia tembro spalvingumas.

Asmeninio archyvo / Bernardinai.lt nuotr./Dešinėje – saksofonininkas Liudas Mockūnas, viduryje – Akira Sakata
Asmeninio archyvo / Bernardinai.lt nuotr./Dešinėje – saksofonininkas Liudas Mockūnas, viduryje – Akira Sakata

– Pamenu savo nuostabą, kai sužinojau, kad Japonijoje yra susibūręs Ganelino trio gerbėjų klubas, ir tai, kad į japonų kalbą išversta minėtojo trio nario Vladimiro Tarasovo knyga „Trio“. Keista, kad taip toli nuo Lietuvos kažkas žino apie mūsų sceną...

– Jie Lietuvą tikrai žino, bent jau tie žmonės, su kuriais susiduriu. Jiems pačios ikoniškiausios figūros – Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas. Žinoma, kalbu apie tam tikrą ratą žmonių, kurie domisi tokiais menais. Kalbant apie lietuvišką improvizacinę ir džiazo muziką, jiems žinomas Ganelino trio, Petras Vyšniauskas, Vytautas Labutis. Ir, manau, kad visa tai – ilgamečio festivalio „Vilnius Jazz“ bendradarbiavimo su Japonijos atstovais vaisius.

Žinau, kad buvo žmogus, šiuo metu jau amžinąjį atilsį, kurio dėka daug atlikėjų iš Japonijos atvyko į „Vilnius Jazz“ festivalį. Apie tai tiksliau galėtų papasakoti Antanas Gustys („Vilnius Jazz“ festivalio įkūrėjas – aut. past.).

Egzistuoja filmas, rodos, išleistas „Leo Records“, apie sovietinio bloko džiazo judėjimą. Japonai yra jį matę. Pats kiek nustebau, kai vienas klausytojas atsinešė su savimi į koncertą seną Aušros Listavičiūtės leidinį (turimas omenyje 1996 m. išleistas katalogas „Lietuvos džiazo muzikantai“ – aut. past.) ir paprašė pasirašyti. Jame yra mano fotografija, daryta, kai man buvo veikiausiai vos 16 metų. Prieš vieną šio turo koncertų buvo surengtas pokalbis. Kartu su vietos muzikologu Toyoki Okajima, kuris aktyviai domisi lietuviška scena, reikėjo pristatyti mūsų regiono, t. y. Baltijos, Skandinavijos, improvizacinę muziką.

Taigi susidomėjimas yra, bet Japonija – didelė šalis, ir absoliutinti visko nenorėčiau. Reikia turėti omenyje, kad tokios muzikos mėgėjų ratas pasaulyje – siauras, o kas esame tame rate – tai vieni apie kitus žinome.

– Gal parsivežėte kokių nors atradimų ir pats?

– Man asmeniškai japonų kolegų dėka didžiuliu atradimu tapo Pietų Korėjos muzika. Davė man paklausyti įvairių leidinių. Tikrai įdomių dalykų ten vyksta. Akivaizdi orientacija į japonišką noise skambesį. Juntama Merzbow (kultinis Masami Akitos noise muzikos projektas – aut. past.) nubrėžta linija, būdingas agresyvus grojimas.

Taip pat gana įdomi liaudies motyvais paremta muzika, populiari Sakuros dermė. Kaip tik viename koncertų susipažinau su jauna saksofonininke Masayo Koketsu, kurios kūryba paremta liaudies muzikai būdingomis dermėmis. Išties malonus atradimas.

– O kaip Japonijos publika – ar nevengia prieiti, užkalbinti, pasidalinti įspūdžiais?

– Nevengia, tik viena problema – jie sunkiai kalba angliškai. Bet šiaip noriai perka įrašus, nemažai savo įrašų pardaviau, o tai nebūdinga Europai. Be to, jau ne pirmą kartą tai pastebėjau, bet jei japonams kas nors labai patinka, jie linkę sekti. Viename Jokohamos koncerte apsilankęs asmuo ateidavo ir į kitus, taip pat klausytojus, matytus Jokohamoje, sutikdavau Tokijuje. Jei juos kas nors užkabina, jie atranda laiko tuo pasidomėti, nors šio jiems ten tikrai trūksta.

Jei juos kas nors užkabina, jie atranda laiko tuo pasidomėti, nors šio jiems ten tikrai trūksta.

Japonijos publika suvokia, Lietuvoje taip pat pamažu to link einama, kad tokia muzika iš esmės egzistuoja tik publikos dėka. Siauri, nišiniai menai be entuziastų vargu ar išsilaikytų. Jie ateidami į koncertą tai puikiai supranta. Įsigydami bilietą į renginį, įrašą, aksesuarą jie padeda visam šiam ratui išsilaikyti. Tai puikus bendruomeniškumo pavyzdys. Mums dar yra kur pasitempti šioje vietoje. Jei tai įsisąmonintume, galėtume daugybę dalykų įgyvendinti nepriklausomai nuo paramos iš išorės.

Asmeninio archyvo / Bernardinai.lt nuotr./Katalogas „Lietuvos džiazo muzikantai“ (sudarė Aušra Listavičiūtė), kurį į vieną iš koncertų atsinešė japonų klausytojas, ir Liudo Mockūno parašas
Asmeninio archyvo / Bernardinai.lt nuotr./Katalogas „Lietuvos džiazo muzikantai“ (sudarė Aušra Listavičiūtė), kurį į vieną iš koncertų atsinešė japonų klausytojas, ir Liudo Mockūno parašas

– Prieš išskrendant į turą Japonijoje pasirodė jūsų solo darbas „Hydro 2“. Norėtųsi pakalbėti apie šį albumą. Skirtingai nuo pirmosios dalies, tai nebe studijinis, bet koncertinis, pasirodymo „Improdimensijos“ („MAMAstudios“) scenoje Vilniuje, įrašas. Kaip kilo mintis išleisti šią medžiagą?

– Iš tiesų pirminė idėja buvo kompaktine plokštele perleisti pirmąją „Hydro“ dalį, nes ji prieinama tik viniline plokštele. „Hydro 2“ turinys – tai pirmosios dalies pristatymo koncerte užfiksuota medžiaga. Ji man patiko, ir pamaniau, kad nebeverta dubliuoti kompaktine plokštele „Hydro 1“, geriau išleisti naują įrašą. Taip gimė antroji ciklo dalis. Šiuo metu planuoju ir trečiąją. Tai bus trilogija.

– Prisiminiau antikos filosofą Talį, maniusį, kad visko pradžia yra vanduo. O kodėl jūs pasirinkote būtent vandenį?

– Galima ieškoti filosofijų išeities taškų, ir tam tikra prasme jų rastume. Vanduo – visa ko pradžia. Mano projekto atveju vanduo – nevaldomas inspiracijos šaltinis, duodantis impulsą improvizacijoms. Įrašinėdamas pirmąją „Hydro“ dalį studijoje, stengiausi nenaudoti jokių papildomų efektų. Žinoma, vanduo pats savaime yra tam tikras efektas. Norėjosi sugrįžti prie šaknų.

Tai buvo siekis priartėti prie liaudies muzikanto pojūčio. Prie tokio liaudies muzikanto, kuris atlieka funkcinę muziką, t. y. muziką, kuri skamba dirbant darbus, laidotuvėse. Ji iš dalies neturi misijos, atlieka iš anksto numatytą papildomą funkciją. Tai savotiškas grįžimas prie bliuzo ar sutartinių tradicijos, kai moterys žiemos vakarais sėdėdamos prie balanos verpdavo ir dainuodavo apie gyvenimą. Man norėjosi tai pakartoti. Susikoncentruoti į vieną garsą, į jo obertonus, įlįsti į vieną veiksmą. Tai labai minimalistinis įrašas.

„Hydro 2“ – jau kiek kitoks. Tai labiau atlikėjiškas albumas. Idėja ta pati, bet ji įgyvendinta labai spontaniškai. Koncertas buvo sugrotas be jokio planavimo. Be abejo, instrumentų preparacija vandeniu jame vėlgi išlieka svarbi. Naudojau soprano, sopranino saksofonus ir beklapanį obertoninį saksofoną (ang. keyless overtone saxophone).

Mano koncepcijos pagrindas – atlikti viską akustiškai, be jokios sintetikos. To ištakomis galėčiau laikyti kažkada vaikystėje matytą P. Vyšniausko pasirodymą. Jis turėjo bendrą projektą su a. a. Kęstučiu Lušu, jei neklystu, vadinosi „Tyras vanduo“. Pamenu, kad Petras pasistatė kibirą, apstatė jį mikrofonais, uždėjo daug reverbo efektų. Jis kūrė tam tikrą erdvę. Bet, kiek pamenu, tai buvo susintetintas garsas. Aš renkuosi visiškai akustinį skambesį.

– Norėčiau sugrįžti prie beklapanio obertoninio saksofono. Kaip kilo mintis įtraukti šį retą instrumentą? Jei neklystu, anksčiau jo nesate naudojęs.

– Taip, anksčiau neteko. Tiesiog turėjau jį. Tėtis kažkada ant Tauro kalno vykstančiame blusturgyje nupirko. Šis instrumentas dažniausiai naudojamas edukaciniais tikslais, mokyti vaikus, nes būtent obertoninis grojimas – tai raktas į gražų garsą. O šis beklapanis instrumentais tam puikiai tinkamas.

– Užsiminėte apie trečiąją „Hydro“ dalį. Ar jau turite šio įrašo viziją?

– Tai bus duetas kartu su danų perkusininku Christianu Windfeldu. Jis, kaip ir aš, domisi vandens panaudojimo galimybėmis muzikoje, tik jis tai daro perkusijos srityje. Su Christianu jau esame surengę turą Vokietijoje ir Čekijoje, kur plėtojome su vandeniu susijusią koncepciją. Nutarėme tęsti šią veiklą. Tai turbūt bus paskutinė „Hydro“ dalis, pakaks jau (juokiasi).

Tai turbūt bus paskutinė „Hydro“ dalis, pakaks jau (juokiasi).

– O ateityje turite planų kažkaip kitaip preparuoti saksofoną ir pasitelkti ne tik vandenį?

– Turiu, bet dar nesinorėtų apie tai pasakoti.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Petras Geniušas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Petras Geniušas

– Norėtųsi pakalbėti apie jūsų artėjantį „Improdimensijų“ koncertą su Petru Geniušu, kuris vyks gruodžio 27 d. „MAMA studios“ Vilniuje. Su P.Geniušu esate parengę ir ne kartą atlikę M.K.Čiurlionio kūrinių interpretacijomis paremtą programą. Ar šįkart vėl atspirties tašku taps būtent Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Ar žengsite naujais keliais?

Esame atlikę ir ne su M.K.Čiurlioniu susijusią programą. Bet kalbant apie artėjantį koncertą, tai kitą savaitę (pokalbis su L.Mockūnu vyko gruodžio 15 d.– aut. past.) pradėsime repeticijas. Tai bus darbas nuo nulio. Turime minčių, kurias norime įgyvendinti. Programa susidės ir iš mūsų kūrinių, ir iš kitų autorių parašytų kūrinių interpretacijų. Atėję klausytojai tikrai išgirs ką nors nauja.

– Ne už kalnų 2019-ieji. Gal galite pasidalinti kūrybiniais planais, kuriuos ketinate įgyvendinti artėjančiais metais?

– Galiu paanonsuoti, kad šiuo metu rengiu akademinės šiuolaikinės muzikos, kurią teko groti per pastaruosius 13 metų, albumą. Jame išgirsite saksofonui ir klarnetui rašytus kūrinius, kuriuos atlikau kartu su styginiu kvartetu „Chordos“, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Šv. Kristoforo bei kameriniu „Modus“ orkestrais. Daugiausia tai Lietuvos kompozitorių kūriniai: Osvaldo Balakausko, Anatolijaus Šenderovo, Arvydo Malcio, Ramintos Šerkšnytės, Vytauto Germanavičiaus, Vykinto Baltako. Taip pat ir mano draugo iš Vokietijos Dietricho Eichmanno kūrinys „Flight for Liudas“. Tai viena iš dviejų dedikacijų man. Antroji – V.Germanavičiaus koncertas bosiniam ir soprano saksofonui kartu su simfoniniu orkestru.

Visa medžiaga įrašyta gyvai, ne studijoje. Dėl to gali kilti priekaištų, kad įrašai nėra iki galo tobuli, tačiau, norint į studiją nusitempti visą orkestrą ir tai įrašyti, reikėtų nežmoniškų pinigų. Deja, nors projektas yra finansuojamas individualios stipendijos, nesu pajėgus tai padaryti.

Svarstėme ir ieškojome, kas galėtų išleisti šį albumą. Lietuvišką šiuolaikinę muziką leidžiančių organizacijų šis projektas nesudomino, todėl nusprendėme „NoBusiness Records“ leidybos kompanijoje šalia improvizacinės muzikos leidinių pradėti šiuolaikinei muzikai skirtą seriją, kurią kuruos V.Baltakas. Pavasarį minėtas mano įrašas kartu su dar porą kitų taps pirmaisiais šios serijos leidiniais.

Bernardinai.lt
Temos: 2 Muzika Džiazas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata