Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 3d. 20:00

Sausio muzikos albumų apžvalga: folkloras ir Britney Spears

Albumo „Vai tu girala“ viršelis
Albumo viršelis / Albumo „Vai tu girala“ viršelis

Jau ketvirtus metus kas mėnesį bandau išsiaiškinti ir kitiems paaiškinti, kodėl vienas muzikos albumas man patiko ar pasirodė svarbus, ir kodėl kitas yra nevertas dėmesio. Šįkart apžvalgoje net keturi lietuvių albumai. Tiesa, atsitiktinai išgirdęs Cheri ar Justiną Jarutį, vargiai susivoktum, kad čia tautiečiai, o štai „Vilkdujos“ ir Sauliaus Spindi įrašams lietuviškumas yra esminis. Britai „Shame“ rado atsakymą į sudėtingą klausimą – kaip išsiskirti panašaus pankroko grupių aibėje? Tai bene geriausiai kritikų įvertintas sausio mėnesio albumas.

Vilkduja – Cosmogonia

Povilo Vaitkevičiaus solinis projektas „Vilkduja“ turi ne tik vieną gražiausių pavadinimų Lietuvos muzikos istorijoje, bet ir labai stiprią mistinę aurą. Ne kartą esu jo klausius gyvai, bet nežinau, nei kur, nei kada tai buvo. Spėju, kad vieną kartą festivalyje „Speigas“ Energetikos muziejuje, bet viskas lyg pro miglą. Toks, manyčiau, ir yra šios tamsios, rituališkos muzikos siekis – paklaidinti, panardinti, užhipnotizuoti ir nukreipti dėmesį nuo išorės į vidų.

Projektas egzistuoja nuo 1999-ųjų, turi išleidęs albumų, įamžintas įvairiuose lietuviškuose ir užsienio rinkiniuose. Akademinėje terpėje labiau tempiamas prie neofolkloro, pogrindyje – labiau prie šalto industrinio ambiento. Šiaip ar taip, kultinė figūra muzikos šachmatų lentoje. Kultinė, bet „pašaliniams“ visiškai nežinoma, neišgirstama. Prieš kokį dešimtmetį toks anonimiškumas buvo lyg ir savaime suprantamas – per didelė atskirtis tarp alternatyvios ir populiarios muzikos. Bet dabar, paauklėti hipsterizmo, jau tikrai esame atviresni, daug dažniau ieškome keistų, netradicinių garsų. Ši muzika jau galėtų būti suprantama ir pajaučiama daug platesnės auditorijos (kitas klausimas, ar to norėtų jos autorius).

Šis albumas patiktų ir visai tai miniai „Solo ansamblio“ gerbėjų – ne tik dėl postpankinių ritmų, bet ir dėl neįtikėtinos poezijos.

Galbūt ir visai norėtų, nes, lyginant su ankstesniais įrašais, šis daug skaidresnis, smagesnis ir lengviau prieinamas. Smagesnis pirmiausia dėl to, kad ryšys su praeitimi šįkart reiškiamas ne folkloro, o lietuviško gotikinio roko interpretacija (man girdėjosi ir „Kardiofonas“, ir „Mano juodoji sesuo“, ir „Siela“, ir „Fojė“, o galiausiai net ir semplas iš Tupaco „California Love“). Šis albumas patiktų ir visai tai miniai „Solo ansamblio“ gerbėjų – ne tik dėl postpankinių ritmų, bet ir dėl neįtikėtinos poezijos.

„Vilkduja“ visada pasižymėjo originalia žodine vaizduote, kartais kiek pretenzinga, pernelyg folkloriška, bet šįkart derinys iš ilgų tarptautinių žodžių, mitologijos ir šiuolaikiškumo visiškai užburia. Pirmąkart klausydama užsirašiau tokias citatas: Iš burnos tik netrauk / tu žuvies uodegos; Abrakadabra, abrakadabra / pramušu ledą, randu sidabrą; Būt ar nebūt – tai tik dvi galimybės / nieks neskaičiuoja iki begalybės. Tikra gramatinė euforija, kaip sakoma vienoje dainoje.

Galbūt atsiras nepatenkintų, kad „Vilkduja“ nupopsėjo, kad albumas per lengvas ir per mažai eksperimentinis. Aš tik tikiuosi, kad šie kūriniai bus kuo plačiau išgirsti, nes juk nesakysi, kad išleidai metų albumą, jei jo niekas negirdėjo.

VIDEO: Vilkduja - Tuštuma pilnėja

Saulius Spindi / Petras Zalanskas – Vai tu girala

Prisiminiau kadaise skaitytą straipsnį, kuriame A. Škėmos „Balta drobulė“ buvo pristatoma tiesiog kaip romanas apie tarpukario išeivio patirtis. Atitinkamai nuobodžiai šį muzikos albumą galima pristatyti kaip šiuolaikiškai įrašytas liaudies dainas. O juk iš tiesų tai dar vienas potencialus metų albumas, įdomus anaiptol ne tik folkloro tyrinėtojams, bet ir plačiai elektroninės muzikos auditorijai.

Saulius Spindi yra S. Labanauskas, man geriausiai žinomas kaip new wave grupės „Fashion Games“ vokalistas. Yra išleidęs du solinius albumus. O šis jau ne solinis: Saulius čia išmintingai pasitraukia į antrą planą, visą garbę pelnytai atiduodamas Petrui Zalanskui (1900–1980). Šis buvo liaudies dainininkas, pasakotojas, tautosakos rinkėjas, visą gyvenimą praleidęs Dzūkijos kaime Mardasave, jo balsas skamba P. Domaševičiaus filme „Rūta žalioji“ ir G. Lukšo „Mano vaikystės ruduo“. „Pakartot“ archyve yra originaliai jo atliekamų dainų rinkinys, o LRT mediatekoje, laidoje „Legendos“, galima pamatyti ir jį patį.

S. Labanauskas gimė kaip tik 1980-aisiais. Į P. Zalansko atliekamas liaudies dainas jis pažiūrėjo labai jautriai ir suteikė joms savotišką modernų elektroninį dizainą, santūrų ir netriukšmingą. Iš tiesų šita praeities ir dabarties dermė skamba taip organiškai ir atpažįstamai, tarsi nieko čia net nebūtų padaryta, lyg 2018-aisiais metais elektroninės muzikos scenoje šamanai su visokiom žaliom rūtom būtų visiškai elementarus dalykas!

Vėlgi, šiam albumui tereikia geros reklamos, nes tinka jis kone visiems – ir seneliams dovanų, ir draugams užsienyje, ir sau patiems, pamedituoti tamsiais vakarais.

VIDEO: Saulius Spindi - JAU VAKARAS, RŪTA ŽALIOJ

Cheri – Britney

Cheri, anksčiau buvusi Cherry on Top, yra Viktorija Vyšniauskaitė, kažkam gal žinoma iš „X faktoriaus“, bet muzikai kol kas labiausiai nusipelniusi kaip reperė. O tai jau nemažai, nes repuojančios merginos Lietuvoje yra visiškai neegzistuojanti rūšis. Pastaraisiais metais ji dirba su prodiuseriais Vaiper Despotin ir Highleef, kurių tvirta ranka šiame debiutiniame mini albume tikrai ryški.

Albumas dedikuotas Britney Spears ir jos šlovės laikams – taigi praeičiai ir paauglystei, jame yra pora įdomių intarpų – archyvinių įrašų, kuriuose Viktorija mėgdžioja Britnę. Šios koncepcijos gal norėjosi daugiau, nes pačioje muzikoje ryškesnės „Destiny‘s Child“ įtakos (iš to paties laikotarpio), kas klausytoją šiek tiek supainioja.

Apie Cheri dainas ir skambesį lengva pasakyti nuvalkiotą frazę „nesuprasčiau, kad lietuvė“. Išties nesuprastum – tai labai madinga, šiuolaikiška R&B muzika, atitinkanti vakarietiškus standartus (tai vis dar daugeliui yra itin svarbus įvertinimas). Kiek joje yra savitumo ir asmenybės – kitas klausimas.

Stipriausiai skamba daina „Highlight“, kurią Cheri atlieka su Fingalick, šiuo atveju pasivadinusiu Free Finga. Ji išsiskiria Fingalick būdingu subtilumu, leidžia šiek tiek pailsėti nuo rėksmingo albumo tono. Kitas potencialus hitas – „Emergency“, kuriame Cheri nuo soulo nukrypsta į hiphopo pusę. Šitą dainą nenustebčiau išgirdusi „Spotify Viral“ ar kitame pasauliniame tope.

Kuriant tokią muziką, konkurentais tampa viso pasaulio šio žanro atlikėjai. Net ir vietinėje rinkoje negali žaisti vien savo lietuviškumo korta, nes tavo kūryba atvirai orientuota į užsienį. Bet jei parašai hitą – koziriai tavo rankose (jų čia net du iš penkių).

VIDEO: Cheri - Highlight (feat Free Finga)

Justinas Jarutis

Visai džiaugiuosi, kad Justinas Jarutis, dešimtmetį buvęs „Freaks on Floor“ lyderiu, pastaruoju metu pradėjo kurti atskirą tapatybę. Tam jis visada turėjo užtektinai charizmos ir talento. Tiesa, toji atskira tapatybė lyg ir rodo orientavimąsi į kiek vyresnę publiką (rašoma, kad albumas įkvėptas su žmona susilauktos pirmagimės). Panašia kryptimi pasuko J. Didžiulis su E. Jennings, bet J. Jarutis dar atrodytų per jaunas tapti atlikėju visai šeimai. Iš jo nuostabaus vokalo ir sceninės laikysenos norėtųsi dar ilgų rokenrolo metų.

Gal jų ir sulauksim, bet šiame pirmajame soliniame albume J. Jarutis pristato autorines pop country dainas. Jos kelia įvairių jausmų. Seniai aišku, kad jis moka parašyti puikių popmelodijų, paprastų ir skaidrių, sėkmingais atvejais – įsimenančių (šiame albume tokia man tapo „Tell Me Your Story“). Vis dėlto J. Jarutis labai nenutolo nuo freaksų kūrybos, kurie taip pat pastaraisiais metais sukūrė ne vieną baladę.

Puikiai suskamba dainos, įrašytos su Monique ir Girmante: J. Jarutis taktiškai užleidžia erdvę, tampa pritariančiu balsu. Su tokiomis derėtų dalyvauti „Eurovizijoje“. Būtų pats tas, visiems tiktų. Nes žiūrint bendrame muzikos kontekste (juo labiau anglakalbės) tai vis dėlto yra graži ir jauki muzika apie nieką.

VIDEO: JUSTINAS JARUTIS FEAT. MONIQUÉ - STAY WITH ME

Shame – Songs of Praise

Prajuokino tai, kad šis Londono penketukas „Vikipedijoje“ turi vos tris eilutes. Žurnalas NME jų debiutą įvertino 5/5, „The Line of Best Fit“ – 9/10 ir pavadino fenomenaliu, o gandai apie „chuliganiškus ir seksualius“ jų gyvus koncertus sklando jau senokai. Man tai taip pat be konkurencijos įspūdingiausias mėnesio albumas, kurį pradėjusi klausyti po trijų kūrinių turėjau tiesiog sustoti ir atgauti kvapą.

„Ir Dievas pasakė: tegul būna gėda. Ir buvo gėda“, – toks grupės moto. Jame užkoduoti esminiai „Shame“ žavesio elementai: sarkazmas, egzistenciškumas ir pankiškumas. Jie įtūžę ir ironiški, bet kartu rimti ir socialiai sąmoningi. Tekstai primygtinai atkreipia dėmesį taikliomis frazėmis: I like you better when you're not around („Tu man labiau patinki, kai tavęs nėra šalia“), Well I'm not much to look at / And I ain't much to hear / But if you think I love you / You've got the wrong idea („Nesu gražuolis / nemoku gražiai kalbėt / bet jei manai, kad tave myliu / tai pagalvok iš naujo“). „The Lick“ prasideda nuo apsilankymo pas ginekologą. Dainose daug atpažįstamų detalių, siužetų ir raginimų netylėti.

Visiems penkiems grupės nariams vos 20–21 m., bet jų muzikoje girdėti visa britiško pankroko istorija. Albumas įrašytas per 10 dienų, ir kažkokiu būdu išsiskiria iš gausybės panašių baltųjų vaikinų gitarinių grupių. Labai rekomenduoju.

VIDEO: Shame – „One Rizla“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų