Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugsėjo 28d. 20:18

Socialinės integracijos įrankis – muzika visuomenei

Snieguolė Dikčiūtė
Monikos Penkutės nuotr. / Snieguolė Dikčiūtė

Nors menas yra labai subjektyvi sritis, pripažinkime, jeigu jis yra geras, abejingų nepalieka. Taip pat kaip abejingų nepalieka ir meniniai socialinės integracijos projektai. Socialinės integracijos? Taip. Anot kompozitorės, muzikos terapeutės ir meninių-socialinių performansų įgyvendintojos Snieguolės Dikčiūtės, muzikuodamas žmogus atranda ne tik save, bet ir savo vietą socialinėje terpėje. Mūsų pokalbis – apie meną, muziką, kurie veikia kaip socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių integracijos priemonės, bei meno terapiją ir jos kovą dėl pripažinimo profesionalaus meno lauke.

– Menas, ypač muzika, vis dėlto yra individualios patirties veikla. Kur yra ta riba, nuo kurios muzika tampa priemone padėti socialiai atskirtoms visuomenės grupėms?

– Tai yra muzikos terapijos sritis.  Muzikos terapijoje pagrindinis tikslas nėra sukurti tobulą kūrinį ar pajusti estetinį išgyvenimą, muzika čia naudojama kaip priemonė spręsti įvairias asmenines, tarpasmenines, komunikacijos, socialines problemas, taip gerinant žmogaus gyvenimo kokybę, kontaktą su aplinka, padedant atrasti savo vietą sociume.

Muzikos vieta socialinėje veikloje yra labai svarbi, nes ji šneka neverbaline kalba. Tai labai aktualu žmonėms, kurie yra susidūrę su tam tikromis traumomis ir nekalba, patyrusiems insultą ar cerebrinį paralyžių, gyvenantiems su sutrikusia kalbos funkcija, net kurtiesiems. Muzikuoti jie visi visavertiškai gali ir ši priemonė tampa ypač efektyvi asmeninei kūrybinei saviraiškai, savęs realizavimui, tarpasmeninio ryšio užmezgimui – tiek dialogui, tiek grupiniam kontaktui.

Naudojant tam tikras muzikavimo priemones, žmogus išlaisvinamas, jis atranda ne tik save, bet ir savo vietą socialinėje terpėje.

– Kada muzika gali padėti socialinėms grupėms integruotis?

– Muzika yra tik viena iš meninės raiškos formų, jos nereikėtų išskirti – tai būdinga ir dailei, ir teatrinei raiškai. Nuo 2004 m. dirbu Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje, čia mes ir vykdome minėtą integraciją meninėmis priemonėmis.

Sėkmingai įgyvendiname meninius-socialinius projektus, kai profesionalūs menininkai dirba kartu su neįgaliaisiais, čia muzika yra tik viena iš priemonių kurti integraciją. Ji vyksta menininkui kontaktuojant su socialinės atskirties žmogumi, pavyzdžiui, turinčiu sunkią fizinę ar protinę negalią, ir sukuriant tam tikrus kokybinius produktus.

Čia, sakykime, nėra labai svarbu tikslumas, todėl išnyksta ribos tarp gebėjimo, negebėjimo, saviraiškos, kontakto, išsikeltų uždavinių meninei kokybei.

Kalbu ne tik apie muziką, bet taip pat apie tarpdisciplininio meno formas: akcijas, interakcijas, performansus, hepeningus. Būtent šioje tarpdisciplininio meno terpėje yra ypatinga raiška ir galimybė socialinei integracijai. Čia, sakykime, nėra labai svarbu tikslumas, todėl išnyksta ribos tarp gebėjimo, negebėjimo, saviraiškos, kontakto, išsikeltų uždavinių meninei kokybei.

– Mes kalbame apie kūrybinį procesą. Tačiau koks yra santykis tarp dalyvaujančiųjų procese ir visuomenės? Kaip tokia veikla padeda atrasti ryšį su sociumu?

– Integracija vyksta įvairiais lygiais. Kalbėjau apie vidinę, procesualiąją integraciją, o poveikis visuomenei yra tarsi uždavinių uždavinys. Integracija visuomenėje vyksta, kai kūrybinio bendradarbiavimo proceso rezultatas – meninis produktas – parodomas viešai, pristatomas visuomenei atvirose erdvėse: aikštėse, gatvėse, bažnyčiose, pavyzdžiui, miestų švenčių metu. Labai svarbus aspektas yra prieinamumas, kai daug žmonių gali pamatyti meninės-socialinės veiklos rezultatus. 

Poveikis visuomenei yra labai didelis. Prisimenu, kai 2004 m. parodėme tokį projektą V. Kudirkos aikštėje Vilniuje, žmonės labai smerkė, piktinosi, kad drįstame viešai rodyti neįgalius žmones, modernų meną, keistą muzikavimą tokioje atviroje erdvėje. Patirdavome iš tikrųjų labai didelį visuomenės pasipriešinimą, kurį net būtų galima pavadinti atviru puolimu.

– O kas pasikeitė per tuos vienuolika metų?

– Iš tikrųjų, pokytis akivaizdus. Dabar, kai mes išeiname į gatves, visuomenė sveikina, ploja, palaiko ir net laukia tokių pasirodymų. Turime konstatuoti, kad veikiant meno (dažniausiai modernaus) formoms ši integracija yra sėkminga. Gal ji vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet tikrai vyksta.

Monikos Penkutės nuotr./Snieguolė Dikčiūtė
Monikos Penkutės nuotr./Snieguolė Dikčiūtė

Labai sveikintina, kad Kultūros ministerija pastaraisiais metais skatina ir remia mokslinius tyrimus šioje srityje. Kaip tik pernai, gavusi Kultūros tarybos finansavimą, kartu su socialinių mokslų daktare dailininke Audrone Brazauskaite išleidau knygą „Modernaus meno socialinė reikšmė: meniniai-socialiniai performansai“. Joje pristatomi ne tik profesionalių menininkų ir neįgaliųjų potyriai, kuriant bendrus performansus, bet taip pat ir 2010 metais atlikti kokybiniai tyrimai apie poveikį visuomenei.

Kitais metais buvo atliktas tyrimas apie tai, kokius jausmus menininkui arba  socialinę atskirtį patiriančiam žmogui kelia dalyvavimas meniniame veiksme ir koks emocinis poveikis žiūrovams. Kaskart tiriame integralumo lygius, poveikį. Jeigu to nedarytume, neturėtume jokių svarių įrodymų, ar ta veikla yra reikšminga, ar tai paveiku. Norisi, kad taikomos muzikinės, dailės, teatrinės priemonės būtų moksliškai įrodytos ir apibrėžtos.

– Užsiminėte apie atliktus tyrimus. Taigi koks yra tas poveikis ir kokie pačių dalyvių atsiliepimai?

Danielius beveik nejuda, turi labai sunkią cerebrinio paralyžiaus formą, tačiau šioje interoperoje jis ne tik pagrindinis solistas, bet netgi šoka.

– Meninių-socialinių projektų dalyvių atsiliepimai, asmeninių patirčių vertinimai yra labai teigiami. Tačiau norėčiau papasakoti istoriją apie vieną iš savo klientų. Dirbu su labai sunkios negalios žmogumi Danieliumi Jurevičiumi.

Kai išgirdome Danielių dainuojantį, mes su rašytojais Gasparu Aleksa ir Dalia Šablinskaite nusprendėme pastatyti specialiai jam sukurtą interoperą „Meilė be mirties smėlynuose“, kurios premjera įvyko šiemet „Sostinės dienų“ metu. Danielius beveik nejuda, turi labai sunkią cerebrinio paralyžiaus formą, tačiau šioje interoperoje jis ne tik pagrindinis solistas, bet netgi šoka: nors beveik nejuda, jis yra išmetamas iš vežimėlio ir šoka – kaip sugeba, taip šoka, bet tai yra judesys, veiksmas. Tai yra nepaprastai stipru.

Toks rezultatas buvo pasiektas per 6–7 metus, per kuriuos dirbdamas, nuolat dalyvaudamas tokioje veikloje, jis išmoko reikšti savo mintis, savarankiškai mąstyti, išsiugdė emocinį intelektą. Kiekvieną kartą mes iš tikrųjų stebimės, kaip meninė veikla gali užauginti žmogų, asmenybę.

– Man įdomu, kodėl būtent kūrybinė veikla, meniniai potyriai taip gerai padeda adaptuotis?

– Menas yra ta priemonė, kuri labiausiai gali „atrakinti“ žmogų, padėti išreikšti emocijas ir mintis, lavinti abstraktųjį mąstymą, augini emocinį intelektą. Dažnai būtent ši forma atskirtam žmogui lieka kaip vienintelė arba viena iš nedaugelio formų reikštis ir visavertiškai gyventi gyvenimą.

Tai yra fenomenas: žmogus nešneka, o tekstus dainuoja! 

Dar vienas atvejis: dirbau su verslininku, stambios įmonės direktoriumi, kuris patyrė insultą, dabar sėdi vežimėlyje ir net nekalba. Mes su juo dainuojame, kaip išeina, taip, bet kai pradedame naudoti atsimenamus iš vaikystės tekstus, jis šiuos puikiai išdainuoja. Tai yra fenomenas: žmogus nešneka, o tekstus dainuoja! Nors negalime suabsoliutinti, sakau, toks stiprus poveikis yra dažnam žmogui. Todėl meninė veikla ir yra viena iš nedaugelio galimybių tokiems žmonėms visavertiškai gyventi mūsų pasaulyje.

– Meno srityje natūralu siekti meninės kokybės, rezultato. Kaip tai svarbu šioje veikloje?

– Mes stengiamės žvelgti į tai per kelias prizmes. Visų pirma, terapinis potyris, kuris yra kaip pirminė stotelė, tuomet – kuo sklandesnis procesas ir trečias lygis – rezultatas. Galvojame, ką matys žiūrovas, ką patirs, todėl ir renkamės minėtas tarpdisciplininio meno formas, dažniausiai performanso žanrą. Tai konceptualus veiksmas, jis nereikalauja visiško tikslumo, tai – spontaniška išraiška, šiame žanre spontaniškumas tampa privalumu.

Kartais net taip eretiškai sakome, kad būtent ši meno forma yra optimaliausia sukurti kokybiškam rezultatui. Šiai formai būdingas konceptualumas, kūrybinė laisvė, kūryba čia ir dabar pagal tam tikras užduotas žaidimo taisykles ir būtent šioje meno srityje tie žmonės atrodo dar įdomiau, nei, daugeliu atveju, mes. Tai man kelia labai didelį estetinį susižavėjimą.

Monikos Penkutės nuotr./Snieguolė Dikčiūtė
Monikos Penkutės nuotr./Snieguolė Dikčiūtė

– Kokie iššūkiai kyla jums, kaip menininkei?

– Buvo didelis iššūkis, kai buvau jauna ir daugiau nei prieš dvidešimt metų ėmiau dirbti šį darbą. Pas mane atėjo batų pardavėja, policininkas, viešbučio direktorius. Atėjo pas ultraavangardinę kompozitorę – nemoku jokių „dainuškų“, aš – tik apie kosmosą, žvaigždes, aukso gavybos būdus, ir staiga reikia su tokiais žmonėmis surasti bendrą kalbą per muziką. Jaučiausi labai keistai. Nuo šių iššūkių prasidėjo mano ieškojimai, mano kelias, kaip būtų galima per muziką susišnekėti su įvairių patirčių žmonėmis.

Iš tikrųjų, taip ir galvoju, veiklų metu sakau: mes čia tikriausiai menininkus integruojame.

Dabar su tokiais didesniais kasdieniais iššūkiais, kaip tuomet, nebesusiduriu. Turiu savo menines priemones, didžiulę praktinę patirtį. Dabar sprendžiu visai kitus dalykus: mąstau, kaip operuoti tomis priemonėmis.

– Sakote, iš pradžių jautėtės labai keistai. Galbūt patys menininkai yra integracijos į visuomenę reikalaujanti grupė?

– Puikus pastebėjimas! Iš tikrųjų, taip ir galvoju, veiklų metu sakau: mes čia tikriausiai menininkus integruojame. Juos lygiai taip pat reikia integruoti, menininkai yra tokia pati socialinės atskirties grupė! Juokauju... Tačiau kai baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, būtent taip jaučiausi: lyg kokiame stikle, labai izoliuota nuo kitų žmonių, kurie man atrodė visai kitokie negu aš.

– Galbūt tai ir yra atsakymas, kodėl menas taip tinka integracijai. Dvi izoliuotos grupės gali lengviau susišnekėti, suprasti viena kitą...

– Patirdami meną, be abejo, lengviau suprantame vieni kitus. Iš tikrųjų, kartais kyla klausimas, kas į ką integruojasi... Todėl mes ir tiriame menininko santykį procesu, netgi egocentrizmo laipsnį – kiek ego yra nugalimas darbo su kitokiu asmeniu procese. Iš tikrųjų egzistuoja tas aspektas.

Patirdami meną, be abejo, lengviau suprantame vieni kitus.

– Koks šio, pavadinkime, taikomojo meno santykis su akademiniu? Kalbėkime apie muziką.  Kaip tokia sritis atsispindi Lietuvos šiuolaikinės muzikos kontekste? 

– Jei  mes kalbame apie elitinę kūrybą, ji dažnu atveju yra tarsi uždara dėžutė, skirta tik siauram vartotojų ratui. Tas šiuolaikinės modernios, ultramodernios muzikos vartotojų ratas yra itin siauras. Aš pati esu didelė tokios muzikos gerbėja, tačiau kyla klausimas: galbūt muzika gali eiti į platesnes sferas, tarnauti žmonėms, būti ne izoliuota, bet taip pat veikti socialinėje srityje, draugauti su medicina?

Muzika, net ir ta ultramodernioji, gali veikti ir kitose srityse ir taip net labiau išeiti į visuomenę. Ji nuo to netampa popmuzika, ji tiesiog tarnauja žmonėms. Tačiau iš šalies stebėdama vykstančius procesus akademinėje LMTA bendruomenėje galvoju, kad muzika vis dar yra ganėtinai izoliuota, ir man atrodo, kad jauni žmonės nėra ruošiami jos taikyti plačiai. Pavyzdžiui, mano dukra Juta studijuoja muzikos kompoziciją Škotijoje. Ten studentai turi atskirą discipliną, kuri vadinasi „Muzika visuomenei“. Apie tai galėtų pagalvoti ir LMTA.

Gerai, kad atsivėrė akademinės durys kino muzikai, šiek tiek anksčiau – teatro muzikai, nes kompozitoriai neturėdavo jokios panašios disciplinos ir taikė teatre muziką taip, kaip patys supranta. Net nekalbu apie muziką, skirtą visuomenei, – kompozitoriai nėra paruošti dirbti šioje srityje.

– Kyla natūralus klausimas: kaip to elitinio, izoliuoto meno kūrėjai vertina tokias socialaus, terapinio meno veiklas?

– Iš tikrųjų, jokia čia paslaptis, kad daugeliui menininkų tai atrodo nerimta. Vadina tai „chaltūra“, sako: „Snieguole, tu tokia talentinga, o dabar užsiimi tokiomis nesąmonėmis; kada tu grįši į profesionaliąją kūrybą?“ Dažnai išgirstu tokius kaltinimus ir priekaištus.

Iš tikrųjų, jokia čia paslaptis, kad daugeliui menininkų tai atrodo nerimta. Vadina tai „chaltūra“.

Tačiau aš manau kitaip, man atrodo, kad tai net labai, tik kiek kitaip profesionali kūryba, reikalaujanti kitokio mąstymo, matymo, išsilavinimo, kitokio talento. Regime savotišką netoleranciją: jeigu žmogus mato, žiūri ar daro kitaip, tai jau yra negerai. Ne kiekvienas gali tą daryti. Parašyti kūrinį styginių kvartetui, manau, gali daug daugiau žmonių nei surinkus žmones, kurie turi negalią, su jais kurti meną, surasti kontaktą, atrasti, ko kiekvienam reikia. Čia derėtų pajusti visai kitokį profesionalumą.

– O kas yra kitaip?

– Viskas. Tai reikalauja socialumo. Negali būti kūrėjas, užsidaręs kambaryje. Šioje veikloje reikia turėti socialinius, bendravimo įgūdžius, išskirtinę empatiją. Turi būti pasiruošęs kaip chirurgas tiksliai ir greitai kaskart reaguoti į situaciją, tai darbas su gyva, kintančia materija.

– Kokios meninės raiškos priemonės taikomos  tokioje kūryboje, meninėje-socialinėje veikloje? Mes žinome moderniosios muzikos kompleksiškumą, pavyzdžiui, kompozitoriaus György Ligeti, kuriančio greičiausiai tik profesionalo ausiai paklausomą rezultatą, priemonių sudėtingumą. Ar tai toleruotina ir šioje sferoje?

– Naudojame šiuolaikinės muzikos technikas, kurioms būdingas improvizaciškumas, tai – aleatorika, sonorika, nefiksuoto aukščio blokai, grafinė muzika. Tokios kompozicinės technikos nereikalauja preciziško tikslumo, šiuolaikinėje muzikoje tokių technikų – gausybė.

Vieni garsiniai rezultatai būna priimtinesni, kiti – mažiau, skirtumas tik tas, kad prie rezultato prieinama visai kitu keliu nei profesionaliojoje modernioje muzikoje, kur dažnai naudojamos matematinės, cheminės, fizikos formulės. Mūsų veiklų metu sukuriamas garsinis rezultatas vienais atvejais tinka relaksacijai, kitais jo estetika net labai panaši į šiuolaikinės muzikos profesionalų kūrinį. Tiesiog yra kitoks priėjimas, tačiau taip pat labai įdomus: kai kūrinys sukuriamas psichologinės problemos sprendimo metu.

Monikos Penkutės nuotr./Snieguolė Dikčiūtė
Monikos Penkutės nuotr./Snieguolė Dikčiūtė

– Ar šioje srityje dirbančiam menininkui reikalingas specialus pasiruošimas?

– Kompozitoriaus išsilavinimas leidžia laisviau operuoti šiandienine muzikine kalba. Pavyzdžiui, atėjęs dirbti chorvedys, kuris tiesiog akomponuoja dainas iš natų ir neturi tų gebėjimų, nežino technikų, kurias reikia mokėti pritaikyti tam tikram kiekvieno individualaus asmens gebėjimui. Kai pradėjome tą daryti, neturėjome nei mokyklos, nei patirties.

Dabar jau yra patvirtinta pirmoji Lietuvoje muzikos terapijos magistro programa, kurioje dėstau ir aš. Visą patirtį, kurią įgijau dirbdama su batų pardavėjomis ir policininkais, dabar galiu perduoti jauniems žmonėms, ir šiuos mokslus baigę studentai jau turės tam tikrus įrankius. Kaip bekalbėtume, asmeninės savybės bei išsilavinimas, žinios, saviti įrankiai yra labai reikalingi – juos turint, padėti žmonėms yra daug lengviau.

Kalbant bendrai, kaip ir tikriausiai visur kitur, Lietuva nėra nei pirmaujanti, nei paskutinė. Tačiau mes esame įdomūs, vyksta labai daug įdomių procesų – viskas gyva. 

– Jeigu apžvelgtume jūsų ir jūsų kolegų sukauptą patirtį, palygintume su užsienio šalių pažanga muzikos terapijos, meno, kaip integracijos stiprinimo priemonės, srityse, kuriame taške būtų Lietuva?

– Lietuvoje tokia profesija, kaip muzikos ir dailės terapija, patvirtinta tik pernai, tačiau, pavyzdžiui, Italijoje ir Olandijoje tokios profesijos dar išvis nėra. Žinoma, tokios progresyvios šalys, kaip Austrija, Vokietija, Norvegija, labai pirmauja muzikos terapijos srityje. Taigi galima sakyti, kad esame per vidurį.

Menininkų dalyvavimas socialinės integracijos programose įgauna pagreitį, tačiau, tarkim, Prancūzijoje yra itin išvystytas menininkų darbas su neįgaliaisiais. Viename mieste yra net neįgaliųjų ir šiuolaikinės muzikos centras, kuriame suburtas neįgaliųjų orkestras, grojantis avangardinę muziką.

Kalbant bendrai, kaip ir tikriausiai visur kitur, Lietuva nėra nei pirmaujanti, nei paskutinė. Tačiau mes esame įdomūs, vyksta labai daug įdomių procesų – viskas gyva. Jau turime, kuo pasigirti, nereikia bijoti pažiūrėti kitoms šalims į akis. Tačiau norėtųsi, kad į šią veiklą galėtų įsitraukti daugiau žmonių, kad jie suprastų, jog muzika gali tarnauti visuomenei. Taip pat reikėtų daugiau bendro palaikymo.

Be to, reikia didesnių profesionalių menininkų pajėgų. Dailininkai ar profesionalūs šokėjai aktyviau dalyvauja tokiose veiklose, tačiau muzikantai, kompozitoriai dar labai dažnai užstringa ansambliuose – bendrąja meninės raiškos, kūrybine prasme. Norėtųsi pakviesti muzikinę bendruomenę aktyviau prisijungti prie šios bendros kūrybos projektų.

Kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kūrybą artimiausiu metu bus proga išgirsti meno ir sveikatos bendradarbiavimo projekto koncerte „Skambantys kūnai“, vyksiančiame spalio 2 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje.

voxart.lt
Temos: 1 VOX ART

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali