Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 3d. 20:39

Spalio muzikos albumų apžvalga: bėgantys skustuvo ašmenimis

Mick Jenkins „Pieces of a Man“ albumo viršelis
Mick Jenkins „Pieces of a Man“ albumo viršelis

Nuo bežodės elektronikos iki žodingo hiphopo, nuo depresyvaus japono iki piktos 7 dešimtmečio ikonos – toks margas praėjusio mėnesio muzikos spektras.

Fume – Luminance

Klausydamasi Makso interviu per LRT Opus galvojau, kad jis kalba visai kitaip negu dauguma Lietuvos alternatyvios muzikos kūrėjų. Jo leksika ir kūrybinė motyvacija artimesnė akademinei, „moksliškesnei“ muzikai. Mano nuojautą patvirtino aktualiosios, akademinės, eksperimentinės muzikos festivalis „Gaida“, pakvietęs Fume groti Šiuolaikinio meno centre lapkričio 9 d.

Vinilą išleido „Suru Records“, anksčiau jau pristatę „Vilkdujos“ ir „Sraigės efekto“ albumus. Šie trys darbai jau žymi gana aiškią leidybos kryptį, kuri būtent ir eina kažkur tarp tamsaus, iracionalaus pogrindžio ir profesionalumo, intelektualumo. Labai gerai, kad tą skirtį (o skirtis bent mintyse tikrai egzistuoja) kažkas imasi trinti.

Maksas, beje, studijavęs filosofiją, pasakoja įkvėpimo albumui radęs mokslinėje fantastikoje, gamtos (vabzdžių) garsuose ir dirbdamas su 3D technologija. Albumo muzika neatsitiktinai kartais primena puikų filmą „Atvykimas“ (Arrival) apie lingvistiką ir ateivius, o kartais – „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“.

„Luminance“ itin kinematografiškas: ši muzika be žodžių sugeba labai raiškiai pasakoti ir vaizduoti. Šioje distopinėje urbanistinėje ateityje viskas technologizuota, net gamta – jos garsai virtę kompiuterinėmis vibracijomis. Baisokas albumas, ir tikrai vienas įdomiausių šiemet Lietuvoje.

VIDEO: Fume - Ark

Joji – Ballads 1

Joji – JAV gyvenantis 26-erių japonas George‘as Milleris. Sekantiems „YouTube“ kanalų gyvenimą, jis pažįstamas kaip siurrealistinių, durnų, gėdingų parodijų autorius. Pagal prenumeratorių skaičių (6 mln.) jis yra tarp 500 populiariausių jutūberių. Jo klipų peržiūrų suma viršijusi milijardą.

Klouno talentą Milleris išreiškė ir Pink Guy vardu kurdamas komišką, keiksmažodžių kupiną hiphopą. Dabar sako, kad visa tai buvo vien tam, kad galiausiai galėtų kurti tokią muziką, kokios pats norėtų klausytis.

Joji pseudonimu jis kuria sentimentalų lo-fi elektroninį R&B, galintį priminti Childish Gambino, Jamesą Blake’ą, o dar dažniau – švelniąją reperio XXXTentacion pusę. Joji baladės tokios pat nenušlifuotos ir intymios, tarsi transliuojamos tiesiai iš savo miegamojo. Ir kupinos nepastovių atvirų emocijų, meilės, pykčio, kaltės, saviniekos (Būk su juo / aš negaliu varžytis).

Net ir ne repuodamas, o dainuodamas ar niūniuodamas, murmėdamas Joji prisideda prie dabar masiškai populiaraus Soundcloud repo subžanro – naujosios emo kartos, vartojančios antidepresantus ir kuriančios muziką kaip psichoterapiją.

VIDEO: Joji - SLOW DANCING IN THE DARK

Boygenius – Boygenius

Vienas labiausiai kritikų išgirtų spalio albumų tetrunka 20 minučių. Trys indie muzikos žvaigždutės, prieš keliaudamos drauge į turą, nusprendė įrašyti keletą dainų. „Boygenius“ formaliai yra supergrupė – atskirų žymių atlikėjų junginys, bet šis vyriškas terminas šiuo atveju skamba kažkaip ironiškai.

Phoebe Bridgers groja folk pop, Lucy Dacus – indie roką, Julien Baker – skausmingas gitarines balades. Tačiau jas daugelis vis tiek deda į tą patį stalčiuką – vien dėl to, kad jos moterys. „Neva berniukas gali būti individualus genijus, o indie muzikos moterys visos vienodos“, – rašo „Pitchfork“.

Šios 20 minučių buvo sukurtos vos per kelias dienas iš kažkokio natūralaus tarpusavio supratimo, viena kitos papildymo, skirtumų ir harmonijos. Merginos drauge ir po vieną dainuoja apie gyvenimą kelyje (Buvo gera diena / Nors ir pamiršome pavalgyti) ir apie nesugebėjimą iš galvos išmesti savo buvusiojo (Norėčiau paklausyti bent vienos dainos / Negalvodama apie tave). O pats muzikos jausmas primena 6–7 dešimtmečio folko atgimimą su Joan Baez, Joni Mitchell ir jų protesto dainomis. Tik protestuojama dabar prieš kitus dalykus.

VIDEO: Julien Baker - "Appointments" (Official Video)

Mick Jenkins – Pieces of a Man

Amerikietis Mickas Jenkinsas nėra ryškiausia hiphopo pasaulio žvaigždė. Tačiau jo sodraus balso su niekuo nesupainiosi. Kaip vokalistas jis iškart atkreipė dėmesį: per kelerius metus jau yra dirbęs su Chance the Rapper, Kaytranada, „BadBadNotGood“, Black Milk, Ghostface Killah ir kt.

Kai kurie iš jų prisidėjo ir prie šio, antrojo albumo, kurio pavadinimas ir keli spoken word epizodai – duoklė Gil Scott-Herono 1971 m. klasikiniam darbui „Pieces of a Man“.

Debiutiniame albume M. Jenkinsas reagavo į Amerikos policijos brutalumą ir rasizmą. Šiame lyg ir užsimena apie #MeToo judėjimą, bet dažniau imasi asmeniškų temų. O pats prisistato kaip gatvės vaikas ir krikščionis.

Šiam reperiui nesvarbu kurti hitus, ir tai tikrai nėra gyvenimą keičianti muzika. Tačiau talentingai sukurta, prasminga ir tiesiog graži.

VIDEO: Mick Jenkins - Understood (Official Music Video)

Nenaujiena

Nico – Camera Obscura (1985)

Lietuvos kino teatruose dabar rodomas sukrečiantis filmas „Nico, 1988“ bus nustelbtas ažiotažo, supančio „Bohemijos rapsodiją“ – filmo apie Freddie Mercury.

„Nico, 1988“ pasakoja apie paskutinius Christos Päffgen metus. Christos, kuri 7 dešimtmetyje buvo viena ryškiausių bohemos moterų, drauge su „Velvet Underground“ įrašė jų debiutinį albumą, dirbo su Andy Warholu ir Bobu Dylanu, filmavosi pas Federico Fellinį ir Jeaną Paulį Belmondo. O pradėti solo karjerą ją paskatino Jimas Morrisonas.

„Buvau ir viršūnėje, ir pačioje apačioje – ir ten, ir ten tuščia“, – filme sako Nico. Ir liepia nevadinti jos Nico. Ji nenori kalbėti savo praėjusią sėkmę, grožį ir meilę. Bet kas ji dabar – irgi neaišku. Koks tas gyvenimas – po šlovės, po rokenrolo, po mirties?

Filme ji koncertuoja paskutines dienas skaičiuojančioje Sovietų Sąjungoje, vartoja narkotikus, gelbsti žudytis bandantį sūnų (jį užaugino Alaino Delono tėvai) ir piktinasi kiekviena smulkmena. Sako: „Man neberūpi muzika.“ Filmas baigiasi 1988-aisiais, jai išvykstant ilsėtis į Ibizą. Titrai praneša, kad ten 49-erių Nico ir mirė – važiuodama dviračiu patyrė širdies smūgį.

„Camera Obscura“ – paskutinis Nico albumas. Jos balsas ir elektroninis postpankas – šiurpus, šaltas, tūžmingas ir veržlus. Filme matome ją didžiuliu aparatu įrašinėjančią keisčiausius garsus – sako ieškanti to skambesio, kurį prisimena iš vaikystės, kai girdėjo bombarduojant Berlyną. Išskirtinio temperamento moteris, gyvenusi savo praeities šešėlyje.

VIDEO: Nico - My Heart is Empty

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai