Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 3d. 18:02

Spalio muzikos albumų apžvalga: visokie fenomenai

Albumų „9mm“ ir „Black Medicine“ viršeliai 15min recenzija
Albumų „9mm“ ir „Black Medicine“ viršeliai

Lietuviška muzika kupina fenomenų: Lilas ir Innomine skiriasi būdami šlovės viršūnėje, GJan išleidžia lietuvišką albumą, „Colours of Bubbles“ dešimtmetį groja standartus, „blank“ iš niekur išlenda su puikiu roko debiutu, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ yra realus grupės pavadinimas.

Lilas ir Innomine – VISKAS

Itin retas atvejis, kad skirstytųsi sėkminga, o pastaraisiais metais apskritai karjeros viršūnę pasiekusi grupė. Lietuvoje per porą metų (abipusiu sutarimu) subyrėjo net du A lygos duetai – Jazzu su Leonu Somovu ir Lilas su Innomine. Pirmieji akcentavo naujas karjeros kryptis, solo karjerą. Antrieji – stebinančiai atviri. Išblėso entuziazmas, išvargino turai arenose, viskas kartojasi, nebeįdomu, nebedžiugina.

Rytojus kaip nors

Kaip nors be mūsų

Konstantinas Kiveris ir Rolandas Venckys kartu kūrė nuo 2009 m., o per pastarąjį penkmetį iškilo iki pilnų arenų – pirmieji iš hiphopo. Šis albumas – jų penktasis ir, kaip skelbiama, paskutinis. Patys sako, kad jame leido sau daugiau, nepaprastino idėjų, taip kaip pirmajame. Ir tai tikrai jaučiasi.

Lilo ir Innomine populiarumas man nebuvo visiškai suprantamas. Taip, santūri Lilo poza ir perdėm rimtas, kritiškas repas įkūnijo tam tikrą tikrumą, protestą prieš šou pasaulio blizgučius. Vis dėlto gyvai duetas atrodė ganėtinai nuobodžiai, neišraiškingai.

Kas kita – dueto įrašai. Ypač Lilo tekstai, kuriuose dera kasdienybės detalės su niūria, vyriška egzistencija, nepatogūs, ilgi žodžiai, pirmąkart dainos tekste panaudotos frazės (pvz., „leisk man šlykštėtis“), personažų istorijos (Karina) ir asmeniniai kodai. Šio albumo leitmotyvai – nuovargis, pokyčių, virsmo, rytojaus laukimas, šlovės, pinigų bereikšmingumas.

Plius minus
Nuobodūs mes
Pajėgūs jau tai pakęst
Angliavandenius skaičiuojam
Ir projektuose skęstam
Daugmaž išdidūs mes
Mes pajėgūs ir tai pakęst
Vos vos priklausomi nuo
Sarkazmo ir latte.

Labiausiai nudžiugino šiame albume išdrąsėjęs Innomine – kūrinių skambesys nepalyginamai įvairesnis, gyvesnis, ryžtingesnis nei anksčiau. Ypač stipri, veržli, įsimenanti pirma albumo pusė, verčianti stebėtis dueto ryžtu atsisakyti to, kas pažįstama ir kas sekasi, įveikti karjeros inerciją ir iš naujo ieškoti savęs. Pavyzdys daugeliui.

VIDEO: Lilas ir Innomine - Pagyvenęs ir vidutiniškai gudrus

GJan – Pasiduodu sau

GJan (Greta Jančytė) – netradicinė atlikėja, nenorinti būti žvaigžde. Prieš septynerius metus porą dainų į „YouTube“ įkėlusi niekam nežinoma 17-metė tapo interneto sensacija su milijonais perklausų. Tačiau prognozuota karjera užsienyje taip ir neužsimezgė, koncertuota mažai, scenoje GJan atrodė uždara ir susikausčiusi. 2017 m. pagaliau pasirodė debiutinis albumas „Do It“ – akivaizdžiai per vėlai, išsikvėpus susižavėjimui, o gal ir pačiai atlikėjai.

Tais pačiais metais Greta ir nematoma GJan pusė – prodiuseris Rokas Jansonas – paskelbė pirmąją dainą lietuvių kalba. Šis žingsnis Lietuvos atlikėjams vis dažniau tampa reikšmingu išbandymu ir naujo etapo pradžia, ir dažniausiai atneša sėkmę.

Kvaila kvaila kvaila, kad savim abejoju

Aš per ilgai šią dramą romantizuoju

Sėkmę tikrai atnešė ir Gretai. Antrajame albume ji skamba ne tik kaip šiuolaikiškų, vakarietiškų hitų atlikėja, bet pirmiausia – kaip asmenybė. Pati, kalbėdama apie albumą, pabrėžia brendimą, naujai atrastą santykį su savo šalimi ir kultūra. Naujų spalvų atsiranda ir jos balse, ir žodžiuose, ir pačioje nuotaikoje – šiek tiek sarkazmo, savęs pašiepimo ir kartu savęs įveikimo, ryžto, atsivėrimo.

Albume daugiau tylos, erdvės, popmuzikai mažiau įprasto skambesio paieškų (kai kas maloniai priminė Billie Eilish), pavyko net ir folklorinis bandymas. O „Ruduo“ pretenduoja į geriausių lietuviškų baladžių sąrašą.

Tegaliu tik pasveikinti GJan pasirinkus būti nepriklausoma ir vietoj užsienietiškų miražų vaikymosi – tiesiog rašyti dainas.

VIDEO: GJan - Ruduo | Lyric Video

Colours of Bubbles – 9 mm

Šiaulių roko vėliavnešių „Colours of Bubbles“ karjeros trajektorija – ilga ir stabili, nei pernelyg nusvyranti, nei šaunanti į viršūnę. Nuo 2006 m. kurianti grupė visad pasižymėjo ambicijomis, kurių geriausias išpildymas, mano manymu, yra ankstesnysis albumas „She Is the Darkness“. Vientisas, tamsaus, didingo skambesio darbas iš tiesų vietomis skambėjo kaip tie roko himnai, kuriuos grupė, rodos, vis stengiasi kurti.

Naujojo albumo dainos paradoksaliai pristatomos kaip „įkvėptos karo, meilės, ginklų, darbininkų klasės, greito gyvenimo tempo ir maišto temų bei atspindinčios apolitišką požiūrį į šiuolaikinį pasaulį“. Įdomu, žinoma, kad įkvėpimo šaltiniai taip skiriasi nuo rezultato. Išskyrus „Only God Forgives“, kur minimos bombos ir negyvas vaikas motinos rankose, visi kiti tekstai – iš esmės apie nieką. Ir tekstai, ir jų pavadinimai sudaryti iš standartinių angliškų dainų frazių, atveriančių didžiausią „Colours of Bubbles“ trūkumą – turinio nebuvimą.

Forever more

On and on she goes

The wheel‘s in your hands

Never let it go

(...)

Steady as she goes

Gelmės nebuvimą galėtų kompensuoti muzika, bet atrodo, kad dešimtmetį grojančiai grupei niekaip nepabosta tie patys roko kvadratai. Išskyrus specifinį vokalo tembrą, grupės muzikos neįmanoma atskirti nuo daugybės kitų. Net eksperimentatorė migloko, uždainuojanti vienoje dainoje, pranyksta nepadariusi jokios įtakos. Kiek labiau įsimena smuiko motyvas (Lora Kmieliauskaitė).

„Colours of Bubbles“ pamokas yra išmokusi – kulminacijos užauginamos, priedainiai ryškūs ir tinkami koncertams („Summer“, „The Game We Lost“). Vis dėlto kas yra tie „Colours of Bubbles“, kodėl turėčiau klausytis jų, o ne bet kurios panašios britų grupės, taip ir lieka neaišku.

VIDEO: Colours of Bubbles | Russian Roulette

Antikvariniai Kašpirovskio dantys – Nieko nereikia daryt

Dar vienas Lietuvos fenomenas – „smagio“ grupė „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, gimusi anksčiau (2006 m.) už visus liūdnus slibinus ir vidus bareikius ir juos, matyt, pergyvensianti. Bent taip atrodo dabar – po pasirodymo „Eurovizijos“ atrankoje su „Mažule“.

Formatas „visai šeimai“ amžinai paklausus. Sėkmę Lietuvoje užtikrina ir balkaniškai ispaniška čiastuškų eklektika, dažnai skirta žmonėms, ne itin mėgstantiems muziką – gal labiau sportą ar tiesiog patrypt kojomis. Šiaip ar taip, AKD hiperaktyvumas – ir gyvai, ir įraše – yra pritrenkiantis, turbūt daug kam jis pagreitina pulsą, nors aš po dviejų kūrinių jaučiuosi kaip užlipusi į septintą aukštą.

Polka, valsas, dūdos, kreizi elektronika, regis, country, rumbos treniruotė, iškeliam dešinę ranką, ištiesiam kairę koją, bach bach, šokam šokam šokinėjam, dar kartelį! Visko labai daug, o dar net nepaminėjau dainų žodžių.

Reikia pripažinti, kad AKD yra labai išradingi. Užtenka užmesti akį į skirtingus jų vaizdo klipus. Bet filologiškai – ne ką mažiau. Nors humoras ne visad išlaviruoja tarp niekad nesiplaunančių indų, mangų-papų ir per daug komplikuotų moterų, vis dėlto visokie žodiniai netikėtumai dėmesį prikausto. Pvz., apie tvaną sostinėj:

Plaukia iš salonų naujos

Tojotos ir reno

Plaukia seifai ir žetonai

Iš „Olympic Casino“

Plaukia baldai, plaukia indai

Žurnalų pundai

Į savivaldybę plaukia

Piliečių skundai

VIDEO: Antikvariniai Kašpirovskio dantys | Mangai (official video)

blank – Black Medicine

Žmogus, kuriam rūpi lietuviška muzika, tokių debiutų turėtų laukti labiau už viską. Grupė „blank“ išniro tarsi iš niekur. Du grupės nariai iš Šilutės rajono, trys iš Vilniaus; grupėje dvi merginos, trys vaikinai; muzikos ir tekstų autorius – Donatas Jarutis. Kartu groja jau porą metų, šiemet pasirodė muzikos konkurse „Novus“, o dabar išleido pilną, subrandintą, išpuoselėtą – nuo įspūdingo viršelio iki garso dizaino – albumą.

I’m the butter on a French toast,

I’m layin’ back on a working day –

All guilty pleasurous ways.

I am John Coltrane

For everyone on these Ryanair planes.

No shame.

„Kaip ir daugelis žmonių bei grupių, jautėmės palikti paraštėse. Apie tai iš dalies ir šis albumas“, – sako grupė. Apie sunkumus, kurie yra toji „juodoji medicina“ – bjauri, bet būtina. O taikliausiai albumo atmosferą nusakanti man pasirodė grupės nario frazė: „Okei jaustis blogai.“

Albumas vientisas, bet kiekviena daina atrodo savarankiška, kiekvienoje bandoma eiti kiek kitokiu keliu. Stilistika kaitaliojasi tarp postpanko, smagaus, gyvybingo roko, niūrumos ir veržlumo, niekad nenukrypdama į Lietuvos roką apėmusį psichodelikos letargą. „The Manifest“ – mano manymu, įspūdingiausias kūrinys, bet visas albumas vertas būti išgirstas ir išgyventas.

VIDEO: blank - The Manifest (Audio)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:19
02:00
55:42

Esports namai

Maistas