Martynas Stakionis – vienas jauniausių bei perspektyviausių Lietuvos dirigentų. Nors vaikinas vis dar mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje (mokytojai R. Gražinis ir M. Staškus) , jau gali girtis dirbęs su tokiomis žvaigždėmis kaip Nora Petročenko, Viktoru Gerasimovu, kolektyvais „Art vio“, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Kauno kameriniu orkestru, choru „Aidija“ ir kt. Lapkričio pradžioje dirigento biografiją papildė ypatingai svarbus laimėjimas – I vieta tarptautiniame „Jāzeps Vītols“ konkurse, vykusiame Latvijos sostinėje.
Paraiškas į konkursą siuntė 42 dalyviai iš viso pasaulio, o 21 atrinktas kandidatas tam, kad pretenduotų į prizinę vietą, turėjo įveikti 3 turus, vertintus komisijos narių iš Norvegijos, Slovėnijos, Latvijos bei Vokietijos. Prie komisijos simpatijų jaunajam dirigentui prisidėjo ir vieno geriausių Europos kolektyvų – Latvijos Radijo choro specialusis prizas.
Stebėtina, tačiau toks pasiekimas – pirmasis Lietuvos istorijoje. Martynas Stakionis ne tik pelnė pirmąją vietą, tačiau taip pat tapo ir jauniausiuoju šio konkurso prizininku. Panašią sėkmę 1997m. patyrė tik žymus lietuvių dirigentas Modestas Pitrėnas – jam atiteko antroji vieta.
Pokalbis su Martynu Stakioniu apie nuotaikas ir emocijas, vyravusias konkurso metu.
– Martynai, esi jauniausias konkurso dalyvis ir pirmos vietos laimėtojas. Ar vykdamas į Rygą tikėjaisi tokių rezultatų?
– Nesitikėjau, nes šis konkursas – suaugusių, profesionalių dirigentų konkursas. Dauguma dalyvių pabaigę aukštąsias mokyklas, turintys savo kolektyvus, su kuriais dirba ir koncertuoja. Be to, konkurentų iš JAV, Japonijos, Pietų Korėjos, Venesuelos, Rusijos ar Vokietijos darbo metodai ir technika labai skiriasi. Žinojau, kad konkurencija bus ypač stipri. Nelengva įgyti pranašumą prieš kitas kultūras ir žmones, kurie kilę iš pagrindinių meno centrų – Vokietijos, Rusijos. Ten muzikos šaknys susiformavo jau labai seniai, būtų buvę per drąsu iš anksto tikėtis, kad laimėsiu.
– Ar visuomet svajojai tapti dirigentu?
Viena yra gilintis į partitūrą, analizuoti muziką iš teorinės pusės, visai kita – perteikti tai žmonėms, įtikinti juos kūrinio interpretacija.
– Vaikystėje svajojau tapti dainininku. Ateitį įsivaizdavau ne ant dirigento pakylos, o scenoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Stojant į M. K. Čiurlionio menų mokyklą mano balsas mutavo ir aš pasirinkau chorinio dirigavimo specialybę. Patekęs pas nuostabų pedagogą Romualdą Gražinį netrukus pastebėjau, kad diriguojant atsiskleidžiu kaip asmenybė, realizuoju save. Supratau, kad dirigento darbas – labai įvairiapusiškas, gilus. Viena yra gilintis į partitūrą, analizuoti muziką iš teorinės pusės, visai kita – perteikti tai žmonėms, įtikinti juos kūrinio interpretacija. Kai pradėjau dalyvauti konkursuose, įsitikinau, kad esu savo vietoje, einu tinkamu keliu ir galiu daug pasiekti. Džiaugiuosi, kad pasirinkau šią specialybę.
– Konkurso metu dirbai su valstybiniu Latvijos choru, Latvijos muzikos akademijos simfoniniu orkestru. Ar buvo sudėtinga prisitaikyti prie šių kolektyvų?
Supratimas, kad po kelių valandų teks dirbti su geriausiais Latvijos muzikantais buvo didžiulė atsakomybė.
– Darbas su nepažįstamais atlikėjais visuomet nėra lengvas. Turėjau išsikėlęs daug tikslų, o laiko buvo labai mažai – kūrinius turėjau paruošti per vieną naktį. Supratimas, kad po kelių valandų teks dirbti su geriausiais Latvijos muzikantais buvo didžiulė atsakomybė. Užduotį šiek tiek palengvino netikėta sėkmė – paskutiniame, trečiajame ture butų keliu diriguoti išsitraukiau Johan Brahms kūrinį „Schicksalslied“. Apie šio kūrinio interpretaciją ir atlikimą mąsčiau dar prieš konkursą, todėl stovėdamas prieš chorą ir orkestrą jaučiausi gan tvirtai ir dirbti buvo lengviau.
– Esi labai jaunas. Kas tave įkvepia ir motyvuoja siekti tikslo, ar turi autoritetų?
– Autoritetus man atstoja menas. Menas atskleidžia ir patį atlikėją. Autoritetu man tampa žmogus, kuriam pavyksta atskleisti muzikos grožį ir idėją. Toks yra mano tikslas – ne pasiekti to, ką kažkas jau yra pasiekęs, o atverti muziką, išpildyti jos idėjas taip, kad paliestų klausytoją. Tai – geriausia motyvacija ir įkvėpimas. Žinoma, vien motyvacijos neužtenka, todėl esu labai dėkingas mokytojams Romualdui Gražiniui ir Martynui Staškui, kurie kiekvieną dieną skatina mane žvelgti į muziką vis profesionaliau.
– Tapai ne tik pirmosios vietos laimėtoju, gavai ir Latvijos Radijo choro specialųjį prizą. Kas lėmė choristų palankumą?
Toks yra mano tikslas – ne pasiekti to, ką kažkas jau yra pasiekęs, o atverti muziką, išpildyti jos idėjas taip, kad paliestų klausytoją. Tai – geriausia motyvacija ir įkvėpimas.
– Manau, kad kiekvienas dirigentas privalo rasti savo „priėjimą“ prie žmonių. Užkabinti juos, įkvėpti, pritraukti bendram darbui. Dirbdamas stengiuosi suprasti, kad dirigentas negali apsiriboti tik teorinėmis žiniomis ar muzikos istorija, muzikiniu supratimu, labai svarbi psichologija, bendravimo menas, bendro kontakto su atlikėjais kūrimas. Svarbu žinoti, kad kiekvienas kolektyvas – individualus, todėl vos pradėjus dirbti reikia sukurti tinkamą atmosferą, nuotaiką. Stengiausi, kad bendravimas su Latvijos Radijo choristais būtų natūralus, įdomus ne tik man, bet ir jiems.
– Ko tikiesi iš ateities?
– Dabar daug mąstau apie artėjančias studijas, būsimas keliones ir patirtis. Mėgstu keliauti, domiuosi geografija, todėl palinkėčiau sau išmokti kuo daugiau kalbų, nes dirigentas privalo būti visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Šis konkursas man tapo atspirtimi, įkvėpimu ir tikiuosi, jog tai tik pradžia, o ateityje dar ne kartą garsinsiu Lietuvos vardą.
