T. Makačinas yra gausybės garsių, laiko patikrintų estrados dainų („Berniukai“, „Pašauki mane“, „Vėjas man pasakė“ ir t. t.) autorius, kūręs orkestrams, operoms, teatrui, kino filmams. 1982 m. T. Makačinas padarė tai, ko nepavyko padaryti nė vienam kitam lietuvių kompozitoriui, – išleido akademinės elektroninės muzikos albumą „Disko muzika“.
Profesorius šiuo metu ne tik kuria naują muziką, bet ir baigia paruošti visų savo kūrinių natas, kurias jau greitai išleis Kompozitorių sąjunga. Nors darbų ir taip užtenka, T. Makačinas neseniai baigė tvarkyti ir Vinco Kudirkos kūrinius. Sakosi tai daręs iš patriotiškų paskatų, mat iki šiol to niekas nebuvo padaręs.
– Kaip sugalvojote išleisti plokštelę „Disko muzika“ (1982 m.)?
– Tuo metu reikėjo tokios muzikos, reikėjo lietuviškos produkcijos. Visur buvo brukama rusiška produkcija, o mes norėjome kurti lietuviškai.
Pavyzdį davė latviai. Latvių grupė „Zodiac“ išleido „Disko Alliance“ (1980 m.) – grynai sintezatorinę plokštelę. Ir mes užsinorėjome padaryti kažką panašaus. Sukūrėme gerą tandemą su Laimiu Vilkončiumi, kuris ir šiandien yra fantastiškas aranžuotojas, gerų dainų autorius.
Parašėme, pavadinčiau, „romantinės pakraipos“ ciklą, nes tais laikais studentų brigados važiuodavo į Šiaurę statyti namų, geležinkelių. Žinoma, tai buvo sunki, bet kartu ir gyvenimiška patirtis. Tokią „romantiką“ ir pabandėme perteikti albume.
L. Vilkončius tuo metu turėjo ansamblį. Ansamblis labai muzikaliai, keturiais balsais, kas tais laikais buvo itin neįprasta, įdainavo.
Tais laikais pinigai buvo mokami minimalūs. Darėme tai iš patriotizmo.
Įrašėme albumą, taip viskas ir nurimo. Tik prieš porą metų išgirdau, kad „Disko muzika“ dabar yra topuose. Jaunimas susidomėjo ir atrado, ką veikti su ta muzika. Dėl to labai džiaugiuosi.
Įrašo metu buvau, kontroliavau, konsultavomės kartu, ką daryti. Tembrų juk yra galybės, tai atranka, žinoma, turi vykti dalyvaujant autoriui.
Komanda nebuvo didelė, atvažiuodavo dainininkai iš Kauno ir pan. Tais laikais pinigai buvo mokami minimalūs. Darėme tai iš patriotizmo.
– Lietuvoje tuo metu panašios muzikos nebuvo, o ir Jūsų mokytojas Julius Juzeliūnas buvo skeptiškas lengvosios muzikos atžvilgiu. Kaip jis reagavo į tokį neįprastą albumą?
– J. Juzeliūno konservatyvumas – labai sąlyginis. Jis buvo vienas didžiausių lietuviškos muzikos novatorių ir modernistų istorijoje. J. Juzeliūnas buvo radikalus, bet tikrai geras. Žinoma, jis mane mokino akademinių dalykų, didžiosios dramaturgijos, todėl lengvąjį žanrą ir jos pritaikymą vertino skeptiškai.
– Iš kur gavote reikiamą įrangą „Disko muzikos“ įrašymui? Juk tuo metu tai turėjo būti sudėtinga. Lietuvoje nebuvo reikalingų instrumentų ir pan.
– Tuo metu Lietuvoje egzistavo plokštelių studija, sąjunginės leidyklos filialas. Mūsiškiai muzikantai buvo aktyvūs ir sugebėdavo su valdžia susišnekėti. Tam laikui gavo puikius daugiakanalius magnetefonus, šveicarišką „Studer“ pultą ir t.t. Atsirado techninė galimybė įrašyti elektroninės muzikos albumą.
Mūsų jaunimas tuo domėjosi ir visokiausiais būdais gaudavo reikiamos technikos. Reikėjo kažkaip suktis.
– Kaip manote, kodėl albumas „Disko muzika“ šiandien vėl tapo aktualus ir juo taip jaunimas susidomėjo?
– Niekas daugiau nepateikė tinkamos medžiagos, tinkamo pagrindo tokiam aranžavimui. Dabar technologijos leidžia mėgėjiškai komponuoti elektroninę muziką: „pats groju, pats šoku, pats sau pasidarau“, toks principas dabar yra madingas.
„Disko muziką“ kūriau akademiniu pagrindu, o tokio palikimo vertinimas labai sveikintinas. Džiaugiuosi, kad jaunimas šiame albume rado medžiagos.
– Išleidote albumą ir daugiau negrįžote prie elektroninės muzikos. Kodėl?
– Matote, mano sritis – orkestrinė muzika. Kaip pirmojoje mano plokštelėje – „Estradiniai kūriniai“ (1972 m.).
Tuo metu buvo puiki bazė – Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras, kuriam kūriau dainas, taigi toje sferoje ir gyvenau.
Dabar irgi daugelis Europos šalių nacionalinių radijų turi orkestrus, tik mes – ne. Žinote, tai – bukumo ir savigarbos stokos problema. Tiems, nuo kurių tai priklauso, neįmanoma išaiškinti, kad to reikia.
– Kartais atrodo, kad šiais laikais muzikoje iškyla ne tie, kurie kuria įdomią muziką, o tie, kurie turi daugiau draugų arba sugeba geriau pasireklamuoti.
– Be abejo, vadybininko veikla šiandien yra labai svarbi. Gyvenimas toks. Tačiau žmogus pirmiausiai turi judėti pats, tuomet jis bus išgirstas, o gal dar ir finansavimą gaus. Pirmiausiai reikia judėti pačiam ir nemiegoti.
abar irgi daugelis Europos šalių nacionalinių radijų turi orkestrus, tik mes – ne. Žinote, tai – bukumo ir savigarbos stokos problema.
– Kompozitorių sąjunga susilaukia nemažai kritikos dėl sustabarėjimo, konservatyvumo, ypač jaunesnės kartos atžvilgiu. Ką apie tai manote?
– Tikrai ne. Civilizuotame pasaulyje svarbiausia – „brandas“, tai, kas už tavęs stovi. Jeigu šito nėra, su tavimi paprasčiausiai niekas nesišnekės.
Kompozitorių sąjunga remia daug renginių, kelionių, stažuočių ir t. t. Darbai ten virte verda. Negalima sakyti, kad ji yra konservatyvi. Priešingai – ypatingai aktyvi.
– Ką manote apie dabartinius lengvosios muzikos kompozitorius?
– Gerai lengvai muzikai parašyti reikia dviejų dalykų: turėti melodijos dovaną ir logotipo jausmą. Juk tokia daina yra nedalomas logotipas: jeigu gaunasi, tai gaunasi. Yra tokių, kurių dainos pakankamai charakteringos ir įdomios, kurios gali išlikti.
Talentingų žmonių yra, tik jų profesionalumo laipsnis ne visada aukštas. Tačiau tai vėliau labai gerai pasimato. Ar kūrėjas sukasi tame pačiame intonacijų rate, ar sugeba keistis? Mėgėjai padaro vieną ir tai – jau jų lubos, viskas, vaizduotė baigiasi.
Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje dėstau kompoziciją. Kaip svarbu nesugriauti jaunam žmogui svajonės, paskatinti jį, kad jis judėtų į priekį, ieškotų. Niekada neskubu smerkti. Ir kartais sulaukiu puikiausio rezultato.
– Kaip vertinate, kai Jūsų kūrinius perdirbinėja šiuolaikiniai artistai?
Pavyzdžiui, „Nerijos“ aranžuotė „Pašauki mane“ – tiesiog saldainiukas. Kai padarė – taip ir prilipo. Netgi geriau už mane.
– Viskas priklauso nuo to, kas perdirbinėja. Yra puikių aranžuotojų. Keletą dainų tikrai fantastiškai yra aranžavęs Marijus Adomaitis.
Aranžuotojo fantazijai ribų nėra, jis gali elgtis, kaip nori, bet generalinį karkasą jis privalo išlaikyti ir nepridaryti harmonijos klaidų. Kitaip kūrinys išyra.
O variacijos yra džiaugsmas, tada kūryba nuskamba daug plačiau. Pavyzdžiui, „Nerijos“ aranžuotė „Pašauki mane“ – tiesiog saldainiukas. Kai padarė – taip ir prilipo. Netgi geriau už mane.
Žinoma, geriau, kai atsiklausia ir praneša autorių teises ginančioms organizacijoms.
– Esate parašęs itin daug garsių estrados kūrinių. Tačiau nedaug kas žino, kad tai – būtent Jūsų kūriniai. Dažniausiai visi „laurai“ tenka atlikėjui, o ne kompozitoriui.
– Nuoskaudų nejaučiu. Vienas iš projekto „Dainų daina“ teigiamų aspektų – iš uždangos išlendantys kompozitoriai. Žmonės bent jau sužino, kaip jie atrodo.
– Jūsų dainas dažnai įdainuodavo Tomas Balčytis. Kodėl būtent jis?
– Jis buvo nepaprasto talento atlikėjas. Turėjo puikų didelės apimties balsą. Mano dainos dažnai ir reikalaudavo būtent tokio vokalo, bet koks balsas jų nebūtų išpildęs. O T. Balčytis turėjo ir tokį gaivų tembrą, kokybišką tartį.
Pats jį treniravau, jeigu būtų mokęsis, būtų buvęs puikus dainininkas, tačiau jam to nereikėjo, jis užsiėmė pedagoginiu darbu Šilutėje, tiek jam ir užteko.
– Pirmiausiai parašydavote muziką, o paskui jai būdavo sukuriami žodžiai. Kaip atsirinkdavote poetus, kurie tai padarydavo?
– Rinkdavausi geriausius. Vytautas Bložė, Vladas Šimkus, Stasys Žlibinas... Vieni buvo modernesni, kiti – nuosaikesni... Duodavau jiems schemą ir jie kurdavo. Jeigu man kas nepatikdavo, kartu suderindavome pokyčius. Jeigu V. Bložei nepatikdavo mano pataisos, aš jau klausydavau. Jo tekstai, rašyti mano dainoms, yra tikri poezijos perlai!
– Ar pats dar kuriate muziką?
– Taip, stengiuosi. Spalio 10 d. Šv. Jonų bažnyčioje bus premjera šventinės sonatos, skirtos bažnyčios vargonų atstatymo 15-mečiui. Jaučiu sentimentalius jausmus vargonų muzikai, todėl sugalvojau tokį projektą.
– Ar Jums kūryba jau yra darbas, tai yra, galite bet kada atsisėti ir sukurti naują kūrinį, ar vis dar ieškote įkvėpimo?
– Matote, pirmiausiai reikėtų atsakyti, kas yra tas įkvėpimas. Igoris Stravinskis yra išaiškinęs, kad labai daug dirbant, siekiant tam tikro tikslo, kažkuriuo momentu ateina trumpalaikis nušvitimas. Tada pamatai visą kūrinio perspektyvą, žinai, kur link jis veda. Praeina keletas minučių – viskas dingsta. Gali nors ir galva į sieną trankyti – viskas.
Yra muzikinė idėja, ką man norėtųsi padaryti. Nė vienas iš mano akademinių kūrinių stalčiuje negulėjo. Visi yra ir buvo grojami.
Yra muzikinė idėja, ką man norėtųsi padaryti. Nė vienas iš mano akademinių kūrinių stalčiuje negulėjo. Visi yra ir buvo grojami. Skųstis, kad niekam mano muzikos nereikia, tikrai negaliu. Atlikėjai mielai groja, o aš mielai su jais bendradarbiauju. Jeigu jau mane kviečia, vadinasi, reikia daryti.
– Ar turite neišleistų elektroninės muzikos kūrinių?
– Matote, aš nedarau galutinės produkcijos. Mano tikslas – parašyti natas. Bet jau daug metų nebelendu į lengvąją muziką.
Per trejus metus sutvarkiau „Disko muzikos“ klavyrus ir t. t. Kompozitorių sąjunga išleis natas. Akustiniai įrašai gali išsitrinti; jeigu natos surašytos ant popieriaus, jos liks tiek, kiek švies saulė.
Juk dažniausiai lietuviškų kūrinių natų, net tų populiariųjų, neįmanoma rasti. Amerikoje muzikos bibliotekose išleisti tomai natų, kokių tik nori, o pas mus to nėra. Sėdau ir padariau. Kol kas tik „Pašauki mane“ nėra. Iš viso bus išleista apie 20 dainų natos.
– Domitės aviacija ir automobiliais. Tai žinant, turbūt nekyla klausimas, iš kur kilo Jūsų kūrinys „Berniukams“.
– Sūnus neseniai padovanojo antrą automobilį – „Cadilac“ 1992 m. Su žmona pasivažinėjame, dalyvaujame sąskrydžiuose.
Aviacija man yra kaip menas. Vertinu lėktuvus kaip kūrinius, mane žavi žmogaus minties polėkis, formų žaismas. Žinau net lėktuvų tipus, mane tai įkvėpia.
Kalbant apie „Berniukus“. Pirmasis ją atlikęs dainininkas Antanas Čapas vėliau ir tapo pilotu. Labai gerai pataikėme jį pasirinkdami.
