Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 27d. 20:08

Trys meilės chorui dešimtmečiai. Pokalbis su Vaclovu Augustinu

Vaclovas Augustinas Interviu
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / Vaclovas Augustinas

Choras „Jauna muzika“ švenčia savo 30-metį. Prie šio sakinio net nesinori klijuoti pompastiškų etikečių, bylojančių apie kolektyvo profesionalumą ir išskirtinumą, mat ne tik chorinės muzikos entuziastams, bet ir rečiau į koncertų programas besidairantiems žmonėms šis vardas asocijuojasi su aukščiausia kokybe. O ir pats ilgametis choro meno vadovas, dirigentas ir kompozitorius Vaclovas Augustinas apie sukaktį ir choro istoriją kalba labai paprastai ir atvirai.

Tad prasidedant šventiniam „Jaunos muzikos“ sezonui, kalbamės apie tris skirtingus kolektyvo dešimtmečius, sudėtingiausius choro istorijos puslapius, tradicijų sergėjimą ir puikią atmosferą, kurioje dirbdamas choras pasitinka jubiliejinius metus.

– 30 metų chorui – daug ar mažai?

– Žiūrint, su kuo lyginsi. Lietuvos chorų kontekste tai – daug, bet pasaulinių – ne. Yra kolektyvų Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, kurie skaičiuoja keturis ar penkis šimtus metų. Tai iliustruoja tradicijos gelmę. Mes dar negalime švęsti tokių jubiliejų, tačiau, kita vertus, 30 metų yra nemažai – beveik pusė darbingo žmogaus amžiaus.

Tiesa, neseniai kažkuris iš Vilniaus universiteto chorų šventė savo 80-metį, kiti mini 60-mečius ir pan. Galvoju, ką tai reiškia? Lietuvos istorijoje per tuos 80 metų tiek visko įvyko, kad toks skaičiavimas atrodo lyg formalumas. Kitaip yra tose šalyse, kurias minėjau. Pvz., Kembridžo universitete, toje pačioje koplyčioje, kuri per 400 metų beveik nepasikeitė, buvo, yra ir bus choras.

– Tad iš esmės „Jauna muzika“ netęsė tradicijos, o kūrė naują, savą?

– Choras įsikūrė politinio virsmo metu – 1989 m. Galima sakyti, kad „Jauna muzika“ gimė ant Sovietų Sąjungos griuvėsių.

– Tačiau jūs pats prisijungėte kiek vėliau, 1992 m.?

– Tuomet aktyvesnis buvau roko pasaulyje – buvo pats „Anties“ pikas, o nuo chorinės muzikos laikiausi kiek nuošaliau. Choro iniciatoriai buvo Remigijus Merkelys ir Algimantas Gurevičius. Abu jie buvo mano bičiuliai, todėl puikiai žinojau, kas vyksta. Man buvo smalsu, ateidavau į koncertus, o vėliau mane pradėjo kalbinti prisijungti. Spyriojausi, sakiau, kad gyvenu kitaip ir man nelabai įdomu. Tačiau pamatęs, kad viskas labai rimta (pasirodė ir pirmieji tarptautiniai laimėjimai), prisijungiau kaip dainininkas. Vėliau vis dažniau atsidurdavau priešais chorą, kol ilgainiui likau ten vienas.

– Choras atsirado pervartų laikotarpiu. Kaip jis pats kito per tuos tris dešimtmečius?

– Didžiausia kaita susijusi su žmonėmis. Tiesa, apie kartų kaitas dar negalime kalbėti. Nėra taip, kaip „Ąžuoliuke“, kur jau dainuoja antra ar trečia kartos, tačiau žmonės keičiasi. Iš esmės, galima sakyti, kad choras jaunėja, o aš senstu (juokiasi).

Manau, kad „Jaunos muzikos“ veiklą santykinai galima skirstyti dešimtmečiais. Pirmasis buvo gaivališkas, jaunatviškas, pilnas nesuvokto entuziazmo. Pirmi laimėjimai tarptautiniuose konkursuose, pirmi vakarietiški pinigai, kuriuos pasidalinę jausdavomės daug uždirbę, kelionės, nuotykiai... Tą laiką prisimenu kaip sapną. Jautėme, kad vyksta kažkas labai smagaus ir įdomaus, tačiau iki galo to nesuvokėme. Antrasis dešimtmetis buvo tamsesnis. Keitėsi pinigų vertė, žmonės vis dažniau pradėjo skaičiuoti, ar apsimoka. Ar tai darbas, ar hobis? Būta tokių svarstymų. O paskutinį dešimtmetį matau kaip labai šviesų laikotarpį.

– Tad buvo momentų, kai „Jauna muzika“, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, galėjo ir iširti?

– Duobių tikrai būta, pats kai ką labai skaudžiai išgyvenau. Dalis atkryčių buvo būtent dėl pinigų. Kai kurie dainininkai galvojo, kad turėtų uždirbti daugiau, atsirasdavo reikalavimų, kurių administracija negalėjo patenkinti. Kitiems atrodė, kad per mažai stengiamės. Vienu metu choras buvo sukilęs ir prieš mane – man tai buvo vienas sudėtingiausių išgyvenimų. Taip susiklostė, kad buvau priverstas atsistatydinti, nes nebepakėliau įtampos. Po pusmečio ar metų vėl grįžau, tąkart iškart pasikeitė daug dainininkų. Taigi duobių buvo, kai kurios – labai skaudžios, gerokai ištampiusios nervus ir lėmusios bemieges naktis. Bet, galų gale, gal tai buvo neišvengiamos ir naudingos pamokos?

Buvimas chore apskritai yra sudėtingas psichologiniu atžvilgiu. Yra gijos, kurios riša dainininkus tarpusavyje, vadovą ir dainininkus, dainininkus ir administraciją. Tai sudėtingas ir jautrus tinklas. Esame susiję įvairiais – muzikiniu, žmogiškuoju, kitais – aspektais.

Dmitrij Matvejev nuotr./Choras „Jauna muzika“
Dmitrij Matvejev nuotr./Choras „Jauna muzika“

Dabar chore daug jaunų žmonių ir, man atrodo, kad jie atsineša visai kitokį požiūrį. Jiems patinka dainuoti. Jie supranta, kad čia ne ta vieta, kur galima susikrauti turtus – tas mintis jie atidėjo į šalį, nors mes su administracija stengiamės, kad jie nebūtų nuskriausti. Nebeliko akių draskymo, centų skaičiavimo, nepasitikėjimo. Atmosfera chore – nuostabi.

Smagu, kad choristai apskritai domisi muzika. Šalia to, kas vyksta chore, klausosi galybės įrašų, lankosi koncertuose, važinėja į seminarus, festivalius... Nepapratai džiaugiuosi dabartine sudėtimi, kuri pasižymi giliu sąmoningumu.

– Tarptautinių apdovanojimų leitmotyvas ir šiame pokalbyje nuskambėjo ne kartą. Kiek jie reikšmingi kolektyvui? Kurie – patys maloniausi?

– Konkursų etapas tęsėsi pirmuoju choro dešimtmečiu. Daugelyje konkursų mums puikiai sekėsi, nuskynėme pirmųjų premijų. Mano galva, svarbiausias pasiekimas – „European Grand Prix for Choral Singing“. Pasaulyje yra daug chorų konkursų, tačiau šeši ar septyni sudaro sąjungą, kuri kas dvejus metus organizuoja didžiuosius turnyrus. Jų metu chorai konkursų nugalėtojai susitinka tarpusavyje, o geriausias iš jų apdovanojamas „European Grand Prix“. Lietuvoje yra trys šį apdovanojimą pelnę kolektyvai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kamerinis choras, „Jauna muzika“, o po mūsų juo dar buvo įvertintas „Brevis“. Tiesa, jau 16 metų, kai nė vienas Lietuvos kolektyvas šio prizo nepelnė.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr./Choras „Jauna muzika“ 2017 m.
Gabrieliaus Jauniškio nuotr./Choras „Jauna muzika“ 2017 m.

– Ar tai savotiško nuosmukio, ar tiesiog konkursų „persisotinimo“ rezultatas?

– Manau, kad rungtyniavimas, savotiškas „meninis sportas“ daugiau būdingas totalitarinėms sistemoms. Tą azartą, turbūt, atsinešėme iš sovietinės patirties, dėl to pirmajame dešimtmetyje ir puolėme dalyvauti konkursuose. Tai buvo svarbu ir pripažinimo, ir finansiniu atžvilgiais. To meto ekonominė padėtis buvo tokia, kad išsidalinus pirmąją premiją, vos ne pusmetį kiekvienas choristas galėjo išgyventi – kitokia buvo pinigų vertė.

Dabar daugelis šių aplinkybių – nebeaktualios, o gal noras rungtyniauti kiek išblėso. Tiesa, kaimyniniai lenkų ar latvių chorai iki šiol skina laurus tuose pačiuose konkursuose ir tuo didžiuojasi. Lietuvoje nematau kažkokio nuosmukio, kai kurie chorai vis dar mėgina savo laimę konkursuose, tik kad įspūdingų rezultatų kiek mažiau. Nors po kelerių metų gal įvyks koks proveržis.

– Bet kokiu atveju, Lietuvos chorinė kultūra – stipri, turime puikių kolektyvų. Kuo tarp jų „Jauna muzika“ išsiskiria?

– Sunku pasakyti. Repertuaro prasme neturime siauros specializacijos – nesame kažkuo išskirtiniai. Uždarų vidinių taisyklių, slaptų susitarimų irgi nėra. Nežinau, ar tai išskirtinumas, bet džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad per tuos 30 metų išlikome gyvi ir, daugiau mažiau, sveiki. Mums svarbus savotiškas meistrystės puoselėjimas, kuris yra svarbi šio kolektyvo savybė. Ar esame flagmanas tarp šalies chorų? Kai kurie, žinau, kad mus mato kaip pavyzdį ar bent jau orientyrą. Kiti neigia tokį kelią ir kitaip organizuoja savo veiklą.

Prieš tai pabrėžiau kokybės aspektą, tačiau dabar vis svarbesnė darosi ir vadyba. Sukurti produktą yra viena, o jį parduoti, pristatyti – visai kas kita. Kai kurie kolektyvai ypač stiprina šią savo pusę ir pasiekia neblogų rezultatų.

– Siekdami „save parduoti“ kai kurie taip pat teigia, kad reikia atsižvelgti į publiką ir kartais jai „numesti saldainį“. Kiek „Jauna muzika“ yra linkusi į tokius kompromisus?

– Tai – kovos laukas. Vidinės, vertybių kovos. Aš save vadinčiau tradicijos sergėtoju, tiek kūryboje, tiek darbe su choru. Manau, kad ta grynoji, „aukštoji“ vokalinė muzika yra didžiulė vertybė. Ji turi savo klausytoją, tad svarbu nepasiduoti brukamai nuomonei, kad, trūks plyš, reikia ieškoti naujų kelių, formų, žanrų.

Nesu užsispyręs konservatorius, tačiau stengiuosi neteršti chorinės muzikos grynumo. Tik kartais kyla klausimas, kur ta riba? Tarkim, projektas su „Merope“, lietuvių folkloru grįsta meditacinės muzikos programa. Ar tai „aukštosios chorinės muzikos“ paniekinimas? Ar tik kitokia forma? Greičiausiai, tai net ne žanro, o vidinio pojūčio, meninio sąžiningumo klausimas. Jeigu galiu rinktis, renkuosi neiti pataikavimo publikai keliu.

– Tačiau šiuolaikinė profesionalioji muzika jums nesvetima – su choru nuolatos rengiate naujosios muzikos programas, ilgametę tradiciją puoselėja ir jaunųjų kompozitorių chorinės muzikos konkursas „Vox Juventutis“. Tai pareiga, vidinis troškimas, domėjimosi laukas?

– Viskas kartu. Man svarbu, kad chorinė tradicija plėtotųsi, augtų, keistųsi. Nesakau, kad tobulėtų, nes viskas sukasi ratu. Stengiuosi, kad pradedantys kompozitoriai nenutoltų nuo chorinės tradicijos. Norisi sudominti tuos, kuriems neįdomu, o jau susidomėjusiems padėti įgyti daugiau meistriškumo. Gavus progą sudalyvauti tarptautiniame festivalyje, mano pirmasis rūpestis yra ten pristatyti kuo daugiau lietuviškos muzikos. Manau, tai būdinga visiems – juk pasauliui galime būti įdomūs tik tuo, kas esame. Kiekviena kultūra turi kažką savito, tad tai pasauliui ir reikėtų rodyti.

– O kokia ta jaunų žmonių rašoma chorinė muzika? Žmogaus balsas juk mažiau paslankus eksperimentams įrankis.

– Prieš tūkstantį metų balsas buvo toks pats. Atsiranda naujų technikų, bet žmogaus fiziologija nesikeičia daugybę metų. Instrumentai keičiasi, technologijos keičiasi labai greitai, tobulėja garso atkūrimo, generavimo technologijos, o balsas lieka toks pats. Tai iš dalies paaiškina, kodėl choro žanras ne taip lengvai pasiduoda eksperimentams. Galvoju, ir ačiū Dievui...

Apie jaunų lietuvių kompozitorių chorinės muzikos sampratą daugiausiai galiu spręsti per „Vox Juventutis“ konkursų prizmę. Aišku, naujų kūrinių atsiranda ir kitais kanalais, bet mažiau, arba ne tokių įdomių. Nors dabar esu kryžkelėje – pastaruoju metu gaunu atsiliepimų, esą konkurse dalyvaujantys kompozitoriai ima taikytis prie mano skonio. Sutinku su tuo gal penkiais procentais iš šimto (juokiasi).

Mano tikslas ir buvo, kad „Vox Juventutis“ būtų ne eksperimentinės muzikos laboratorija, o tradicijos tęsimo, sergėjimo laukas. Norėjau, kad jo kontekste gimtų kūriniai, kurie būtų atliekami ir konkursui pasibaigus. Svarbu, ar kūrinys „dainuojamas“, ar ne. Pastaraisiais metais vis skatinu žmones rašyti „dainuojamą“ muziką. Galbūt kartais toks skatinimas ir apriboja fantazijos polėkius, bet... nemanau. Talentas prasiveržia pro bet kokius menamus apribojimus.

Neaprėpiu visų jaunos kūrybos tendencijų, gal man ir nelabai įdomūs drastiški eksperimentai – į juos mažiau kreipiu dėmesio. Tačiau tikrai pastebiu tuos, kuriems pavyksta įsigilinti į tradiciją, sukurti paklausą turinčių kūrinių. Prieš keletą metų pradėjome leisti geriausių „Vox Juventutis“ kūrinių natų seriją. Matau, kad vis dažniau ja domimasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Žinoma, turi būti ir menininkų, kurie atveria naujus horizontus. Tokius, apie kuriuos net neįmanoma įsivaizduoti. Naujumas ir yra tai, kas tau niekada nešautų į galvą. Taip vyksta didieji atradimai, proveržiai – apie juos kalbėti neįmanoma, nes jie dar nesuvokti.

– Ar jau yra pavardžių, kurios sudaro tą ateities lietuviškos chorinės muzikos perspektyvą?

– Yra. Neturime tokių žvaigždžių, kaip kaimyninė Latvija, bet talentų tikrai yra. Tai Monika Sokaitė, Jurgis Kubilius, Beata Juchnevič, Ieva Parnarauskaitė. Galbūt Adomas Gražinis, tik jis dar labai jaunas. Labai tikiuosi, kad šie jauni žmonės po kelerių metų chorinei kultūrai padovanos gražių dovanų.

– Grįžtant prie „Jaunos muzikos“, minėjote meistrystės puoselėjimą, nuolatinę pastangą išlaikyti kokybinę kartelę. Koks tas realus kasdienis darbas, einant šių tikslų link?

– Man svarbu lygiuotis į geriausius. Dabar, kai muzikos įrašai lengvai prieinami, kai pačiam tenka nemažai keliauti, išgirsti, kaip skamba kiti chorai, galvoj susiformuoja savotiškas „idealus skambėjimas“. Tiesiog žinau, kas skamba gerai, o kas ne. Kiekvienam choro vadovui svarbiausia turėti tą idealaus skambėjimo modelį, kurio jis siektų. O jis susikuria per patirtį – tai, ką teko girdėti, su kuo kalbėtis, kokias knygas skaityti.

Veikia ir daug kitų parametrų – vadovo energetinis užtaisas, kiek jam pavyksta „ištransliuoti“ tą siekiamybę. Taip pat svarbus dainininkų pajėgumas. Nors daug kas sako, kad viskas priklauso nuo vadovo, tačiau yra ne visai taip. Choro lygis didele dalim priklauso ir nuo to, kokius dainininkus jis gali pasirinkti. Kiekvienas kolektyvas turi savo ribas – aš žinau savojo.

Taigi kasdienis darbas yra nuolatinės pastangos artėti prie to idealaus modelio, kuris skamba mano galvoje.

Tomo Lukšio nuotr./Choras „Jauna muzika“
Tomo Lukšio nuotr./Choras „Jauna muzika“

– Per 30 metų teko paruošti daugybę įvairiausių programų. Ar dar yra „neišpildytų svajonių“, muzikos, kurią norėtųsi atlikti?

– Galiu pasakyti iškart. Mano svajonė yra surengti Johno Tavenero kūrinių koncertą. Esame dainavę keletą jo kūrinių, bet norėčiau didelio koncerto, gal net ir dviejų jo kūrinių programų. Arvo Pärtas ištyrinėtas visapusiškai, o Taveneras – ne, nors yra ne menkesnio kalibro. Jo muziką kiek sunkiau klausyti – reikia dar didesnio susitelkimo. Be galo myliu šį kompozitorių, jo muzika man daro didelę įtaką tiek muzikinio mąstymo, tiek muzikinio laiko suvokimo aspektais. Tavenero kūriniai – įvairių sudėčių, yra ir su dideliais simfoniniais orkestrais, ir su mažesniais ansambliais, ir a cappella. Dėl didelių sudėčių ambicijų neturiu, bet yra tokios muzikos, kurią tikrai galime paruošti – būtų labai gražus koncertas. Dar jeigu kokioje ypatingoje aplinkoje...

Šiuo metu kaip tik ruošiamės kitą pavasarį vyksiančiam Kremso šiuolaikinės muzikos festivaliui Austrijoje. Jam ieškau kūrinių iš Baltijos regiono – Estijos, Latvijos, galbūt Suomijos. Susisiekiau su kolega iš Estijos, kompozitoriumi Pärtu Uusbergu, jis man atsiuntė pluoštą naujų kūrinių. Pastebėjau, kad tai – dar nepažintas pasaulis. Latvius pats gerai pažįstu, daug chorų, jų vadovų, kompozitorių netgi asmeniškai. O Estija vis dar savotiška terra incognita. Džiaugiuosi, kad atsiveria ir šis lobynas. Galvoju parengti ir estiškos, ar estiškos-suomiškos muzikos koncertą.

– Grįžtant prie to, kas jau suplanuota – naujasis, jubiliejinis „Jaunos muzikos“ sezonas prasideda. Papasakokite trumpai apie jį.

– Ta proga noriu pasidžiaugti mūsų administracijos ir ypač vadybininkės Ingridos Alonderės darbu – jau suplanuota koncertų net kitų metų lapkričiui! Sugalvojome prisirišti ne prie kalendorinių metų, o prie sezono, kuris prasideda šį ir baigsis kitą rugsėjį.

Numatytas koncertų ciklas su „Merope“. Programą „Naktės“ jau rodėme pernai, tačiau šiame sezone ją pristatysime kiek pakeistą. Tikiuosi, kad gražus bus koncertas su NICO. Numatytos ir gastrolės Izraelyje, trys mano Mišių atlikimai Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje.

Labai laukiu „centrinio“, bent jau man taip atrodo, sezono koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – jis vyks vasario mėnesį. Pirmoje dalyje skambės keturi „Credo“, o antrojoje – A. Pärto „Te Deum“. Šį kūrinį įtraukčiau į mano mylimiausių kūrinių pasaulio muzikos istorijoje dešimtuką. Kelis kartus jau esame jį dainavę, tačiau man neteko diriguoti, o šįkart aš stovėsiu prie pulto, tad man bus didelė šventė. Pirmoje dalyje skambės dvi premjeros – naujas Donato Zakaro „Credo“, dar vieną pradėjau rašyti pats. Kūrinys nebus didelis, tačiau man svarbu parašyti kompoziciją šiuo tekstu, o dar tokia šventiška proga. Dar bus minėtas koncertas Kremse, Austrijoje, ties kurio programa dabar ir dirbu.

Taigi, sezonas intensyvus, bus daug ir kitų, mažesnių koncertų, kurių nepaminėjau. Ruošiame daug naujų programų, chorui įdomu – labai džiaugiuosi, kad 30-metį pasitinkame taip pozityviai. Manau, kad turime tobulą šventinio sezono planą, o kaip seksis – pamatysim.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:36
24:16
02:03

Esports namai