I.Pogorelichių labiausiai išgarsino ne jo laimėti konkursai (1978-aisiais Casagrande Ternyje, Italijoje, ir 1980-aisiais Monrealyje, Kanadoje), bet nesėkmė 1980-ųjų F.Chopino konkurse Varšuvoje. Jis nepateko į šio konkurso finalą ir žiuri narė kultinė argentiniečių pianistė Marta Argerich, protestuodama prieš tokį kolegų sprendimą, paliko konkursą. Ji pavadino I.Pogorelichių genijumi.
Tai atvėrė jaunajam virtuozui garsiausias pasaulio koncertų sales, jis ėmė koncertuoti su žymiausiais planetos orkestrais. 1982-aisiais I.Pogorelichius pasirašė išskirtinį kontraktą su įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“, išleido joje 15 kompaktinių diskų.
Tarsi atsidėkodamas likimui už dosnumą, muzikas pasinėrė į filantropinę veiklą. Jis įsteigė Kroatijoje fondą jauniems šalies muzikams remti, Vokietijoje pradėjo rengti savo vardo festivalį, kuriame jaunimas galėjo muzikuoti su pripažintais artistais, JAV inicijavo pianistų konkursą, kurio didžiulė premija garantavo nugalėtojui solidų karjeros startą. Taip pat ilgus metus buvo „UNESCO“ geros valios ambasadoriumi.
Dar vienas I.Pogorelichiaus įkurtas fondas kaupė pinigus Sarajevo kare nukentėjusių žmonių gydymui. Be to, jis pats rengė labdaros koncertus, rinkdamas lėšas sergantiems onkologinėmis ligomis ir išsėtine skleroze.
Karjeros sprogimo metais, būdamas 22-ejų, pianistas vedė savo mokytoją – 21 metais vyresnę Maskvos konservatorijos dėstytoją (I.Pogorelichius baigė studijas šioje mokykloje) Alizą Kezeradzę. 1996-aisiais ji mirė ir I.Pogorelichius pasitraukė iš koncertų scenos. Nutrūko ir jo gražios iniciatyvos.
Pianisto grįžimas į muzikos gyvenimą po beveik dešimties metų tapo nauja sensacija. Po visus žemynus pasklidę I.Pogorelichiaus gerbėjai troško vėl išgirsti šį nepakartojamą virtuozą, garsėjusį ekstremalių tempų pomėgiu, neaprėpiama fortepijono pastelinių spalvų palete ir egocentriškomis interpretacijomis.
I.Pogorelichius visada vadovavosi moto: jei artistas neturi ką pasakyti, geriau tegu nieko nesako. Šis nenuspėjamas menininkas vieniems – didis poetas ir mąstytojas, kitiems – kaprizingas muzikos darkytojas ir pozuotojas. Publika jo koncertuose šaukia „bravo!“ ir „bū!“. Tačiau visi sutaria dėl to, kad I.Pogorelichiui idėjų nestinga, o jo pirštams paklūsta bet kokie sumanymai.
Pats muzikas neseniai prancūzų žurnalui „Clasica“ prisipažino niekada nesiklausantis savo įrašų ir neskaitantis savo koncertų recenzijų. Paklaustas apie nepasiekiamą troškimą pianistas apgailestavo neturintis Agathos Christie vaizduotės.
Vilniuje pianistas skambins Fryderyko Chopino Sonatą b-moll ir Noktiurną c-moll, Franzo Liszto „Mefisto valsą“ ir Sonatą h-moll. Koncertą organizuoja viešoji įstaiga „Culture Live“.
