Dabar populiaru
Publikuota: 2013 vasario 25d. 09:00

Vilnius pajudėjo festivalyje „Judesy“

Koncerto akimirka
Luko Balandžio nuotr. / Koncerto akimirka

Šeštadienį sostinės aktyvaus laisvalaikio centre „Kablys“ buvo galima kaip niekad aktyviai ir išradingai praleisti laisvalaikį. Reikalas tas, kad čia vyko festivalis „Judesy“, kuriame buvo galima, pavyzdžiui, išmokti žongliruoti, šokti lindyhopą ar išmėginti savo jėgas laipiojimo alaus dėžėmis rungtyje. Be to, apie visai tai buvo skaitomi įkvepiantys pranešimai, o dieną užbaigė toks pat margas koncertas.

Dieną festivalyje man taip ir neteko apsilankyti, tik pasakojimus girdėjau, bet štai koncertas buvo gausus įspūdžių. Buvo dvi scenos, didžioji ir mažoji. Prie mažosios buvo galima panirti į transą ir neišnerti iš jo iki pat ryto. O didžiojoje mainėsi ir mainėsi žmonės ir jų skleidžiama muzika.

Pirmieji į sceną lipo jaunieji „Such‘A‘Trip“, jie klausytojus pamalonino ramiais, vienų klavišinių ir dviejų merginų vokalų vedamais kūriniais. Jų pasirodymas buvo tuo mielesnis, kad „Such‘A‘Trip“ grojo dar visai negausiai susirinkusiai publikai, vadinasi, tiems, kuriems iš tikrųjų rūpėjo klausytis ir išgirsti.

Pastebėjau dar ir tokį „Such‘A‘Trip“ muzikos efektą, kad tie, kas stovėjo prie baro, imdavo dvejoti, ar nepaėmus arbatos. (Retas dalykas – baras, kuriame gali užsisakyti „Cuba Libre“, o gali žalios, juodos arba vaisinės arbatos, ir abiem atvejais tau duos vienkartinę stiklinę. Tiksliau, antru atveju – dvi stiklines, kad nuo karščio nesusilydytų.)

Ir tenka pripažinti, kad arbata daug labiau tiko prie tokių „Such‘A‘Trip“ kūrinių kaip „Ten toli“: „Ar tu būsi, ar nebūsi, ar Paryžiuj, ar Maskvoj, / Prisimink mane, drauguži, kaip draugavom Lietuvoj.“

Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka
Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka

Grupė dar nedrąsi, bet akivaizdu, kad turi labai savitą skambesį, tad belieka padėti jai augti ir sulaukti, kad jų muzika pasieks visų, kuriems ji gali būti reikalinga, ausis.

Po jų sceną užėmė improvizuoto repo kolektyvas „Jama & W“, šįsyk atstovaujamas trijų žmonių: Roko Grajausko (taip sakant, vokalas), Arūno Blažio (gitara) ir Karolio Levarausko (saksofonas). „Jama & W“ džiugino ir netikėtais rimais, ir netikėtomis pramogomis, ir šypsenos puošė visus veidus salėje.

Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka
Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka

Kolektyvo pasirodymas buvo sudarytas iš keleto „pratimų“. Pavyzdžiui, pirmąkart juos gyvai matantiems žmonėms buvo pasiūlyta paruošti po vieną daiktą ir susitarta, kad Rokas privalės įtraukti tą daiktą, kurį palies, į savo freestyle‘ą, t. y. spontaniškai surimuoti.

Šio pratimo metu buvo sureaguota ir į festivalio aktualijas: iš Roko lūpų nuskambėjo klausimas, ar kas išdrįstų čia ir dabar padaryti salto, ir, be abejo, nedelsiant atsirado savanoris, atbuliniu šuoliu pateikęs vienareikšmį atsakymą. „Šito dar nėra buvę,“ – be šypsenos pasakė Arūnas Blažys ir su šypsena pakartojo Rokas Grajauskas.

„Jama & W“ pasirodymo kulminacija buvo įtempta „8 mylios“ tipo repo dvikova tarp auditorijos pasiūlytų populiariosios kultūros personažų. Vienoje ringo pusėje atsidūrė Drakula ir Krokodilas Gena, kitoje – Betmenas ir Piteris Grifitas iš animacinio serialo „Šeimos bičas“. Persakyti dvikovos turinį būtų neįmanoma, tad išduosiu tik jos rezultatą: laimėjo amerikiečių komanda.

Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka
Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka

Tretieji sceną užėmė „Rhythm Junkies“. Be ceremonijų ir ilgų šnekų muzikantai iškart ėmė griežti praėjusio amžiaus pirmosios pusės džiazą. Nežinia iš kur išdygo kelios poros šokėjų retro stiliaus apranga ir salė mikliai užsvingavo.

Šiuo atveju muzikantai virto labiau reginio fonu nei jo šaltiniu. Šokėjai šypsojosi vieni kitiems arba nešokantiems klausytojams, o muzikantai daugiausiai šypsojosi savo kolegai, grojančiam skalbimo lenta. Ypač tomis akimirkomis, kai pastarasis droždavo solo.

Vis dėlto šokėjai ir muzikantai buvo vienis: energija pulsavo abiem kryptimis, ir scenoje, ir salėje skambėjo šūksmingi anglakalbių dainų žodžiai, o jaunais veidais žliaugė prakaitas. „Rhythm Junkies“ baigus groti, dauguma šios mažos bendruomenės narių išsiskirstė taip pat staiga, kaip ir atsirado.

Festivalį tęsė „Banda Dzeta“, labai keistą muziką grojantis kolektyvas. Jų kūryboje miksuojami lietuvių ir balkanų liaudies motyvai, o energingas atlikimas sužadina asociacijas su JAV devintojo dešimtmečio undergroundinės hardcore‘o muzikos scena arba šiuolaikiniais tos tradicijos tęsėjais, pvz. grupe „Shellac“.

Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka
Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka

Pagal šią muziką sunku šokti, sunku net jos klausytis, nes grupė be perstojo žaidžia ritmu ir metru, nors, kai perpranti šį žaidimą, tai ir teikia didžiausią malonumą. Visgi mano manymu kartu kyla ir tam tikrų problemų – „Banda Dzeta“ skambesys toks tirštas ir dinamiškas, kad atsiranda kažkokia nemaloni įtampa ir įspūdis, jog viskas tuoj subyrės.

Gausiam ansambliui diriguoja bosine gitara grojantis Justinas Važnevičius – grupės bosas. Tai, kad grupei reikia diriguoti, kaip tik ir įrodo, kad „Banda Dzeta“ dirba su labai sudėtingomis struktūromis, kurios labai jautrios nedarnumui ar nesusigrojimui. Ne veltui vienas pagrindinių jų įkvėpėjų yra Johnas Zornas.

Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka
Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka

Pagrindinę vakaro koncerto dalį užbaigė dviejų „G&G Sindikato“ narių – DJ Mamanios ir būgnininko Josho McClungo – projektas „Yoko Mono“. Čia viskas gana paprasta: Mamania suka plokšteles ir į vieną juostą pina įvairius muzikinius takelius, o Joshas „ant viršaus“ kapoja ritmą.

Daugiausia kūnų buvo paleista į judesį, žinomiems hitams, pvz. „Adele – Rolling in the Deep“, „Red Hot Chili Peppers – Can‘t Stop“ ar „Metallica – Seek and Destroy“, gudriai klijuojantis tarpusavyje ir su riebiais dubstepo ar electro ritmais. Šokių muzika, suartinanti labai skirtingų pomėgių žmones. Kaip tik „Yoko Mono“ ir sukūrė geriausią tūsą šeštadienio vakarą.

Įrašui, t. y. kažkada seniai ir kažkur toli užkonservuotam muzikos kūrinio atlikimui, kuris amžinai toks pat, gyvybė suteikiama iškart dviem būdais: jungimu su kitu įrašu ir gyvu būgnų atlikimu. Rezultatas įspūdingas: klubinės šokių, roko ir hiphopo muzikos miksas, kuris evoliucionuoja publikos akyse ir ausyse nenumatytomis trajektorijomis.

Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka
Luko Balandžio nuotr./Koncerto akimirka

„Kablio“ diy (liet. „pasidaryk pats“) atmosfera kupina netikėtumų – jau vien ką reiškia monumentalių sovietmečio interjerų bičiulystė su juodais dažais, poroloninėmis konstrukcijomis palubėje, užrašais ant sienų, sėdmaišiais, sriubų katilais ant stalų ir t. t., o šeštadienį dar ir tualete įvyko avarija, – bet visa tai džiugina ir plečia akiratį.

Gaila tik tiek, kad į „Judesy“ baigiamąjį koncertą susirinko ne itin gausus melomanų būrys. Gaila, nes scenoje jų būtų laukęs toks muzikinis margumynas, kokio kitur nelabai ir patirsi. Taip pat buvo gaila visų susirinkusiųjų akių, kurias negailestingai talžė stroboskopas ir visokiausios veidrodinės šviesos.

Atsakyti stroboskopui tokiu pat talžymu būtų nekultūringa, tai neatitiktų „Kablio“ ir „Judesy“ koncepcijos, bet visgi norėtųsi, kad jis atsiprašytų ar bent jau ateityje taip nesielgtų. Apšvietimą reiktų naudoti atmosferai kurti, o ne griauti.

Apibendrinant, tokių festivaliukų kaip „Judesy“ reikėtų daugiau – kad didėtų bendrumas tarp žmonių, mokančių padaryti atbulinį salto, šokti lindy hopą, dainuoti sutartines, scratchinti vinilus ir daryti begalę kitų nuostabių dalykų.

Goodlife nuotr./Festivalis Judesy
„Goodlife“ nuotr./Festivalis „Judesy“
Temos: 1 Muzika
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės