Tačiau šiemet, dėl visiems puikiai suprantamų priežasčių, avangardo oaze tapęs festivalis virto visiškai homemade‘iniu. Dėka visą pasaulį apėmusios negandos, turime puikią progą atsigręžti į save.
Buvome įpratę aikčioti, pamatę kokio kalibro kūrėjai atvykstą į Vilnių. Hanas Benninkas, Matsas Gustafssonas, Rascoe Mitchelas, Kaja Draksler, Cuong Vu, Charlesas Gayle’as... Tai tik maža dalis tų, kada nors žengusių į „Vilnius Jazz“ sceną. Tačiau dažnai skambių užsienio vardų užliūliuotos ausys bei užkerėtos akys likdavo ne tokios dėmesingos vietos kūrėjams.
Į namudinio festivalio programą norėtųsi pažvelgti konceptualiai, t.y. pabandyti ne pristatyti ten grosiančius, bet išryškinti tendencijas ir procesus.
Visų pirma reiktų dėmesį atkreipti į moterų kūrybą. „Vilnius Jazz“ festivalio pagrindinėje scenoje kaip lyderės ne kartą pasirodė viešnios iš užsienio. Tačiau žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos, 2020-ųjų festivalis yra istorinis, nes pagrindinėje scenoje, o ne „Young Power“ konkurse, išvysime Gailės Griciūtės vedamą duetą. Scenoje G.Griciūtei kompaniją palaikys konceptualusis gitaros chuliganas Juozas Milašius.
Iki šiol į pagrindinę festivalio sceną lipusios mūsų šalies moterys būdavo po kitų, dažniausiai vyriškų, ansamblių vėliava (pvz. Tomo Kutavičiaus Trio, Vladimiro Čekasino projektas ir t.t.). Žinoma, 2001 m. scenoje kaip feat atlikėja, kartu su Vilnius Jazz Quartet, buvo Neda Malūnavičiūtė, tačiau nepriklausomą ir iš esmės moters vedamą kolektyvą išvysime pirmą kartą.
Gyvenimui klostantis įprasta vaga, didžiojoje festivalio scenoje dominuodavo Lietuvos džiazo grandai. Jaunimas keldavo šėlą „Young Power“ konkurse. Be abejo, vienam ar kitam pavykdavo įsibrauti į pagrindinę vakaro programą. Na, o šių metų „Vilnius Jazz“ pagrindinė programa tiesiog prisodrinta jauno kraujo.
Ilgą laiką festivaliuose bene kasmet galėdavome išvysti legendinio trio narių – Vladimiro Čekasino ar Vladimiro Tarasovo – suburtus kolektyvus, kuriuose netrūkdavo jaunimo. Tačiau laikas nenumaldomai lekia ir randasi naujų mokytojų, kurie tęsia Lietuvos džiazo (ir ne tik) raidą. Šiais metais, programoje matome tokius vardus kaip „Improdimensija Orchestra“, DJ Extended feat. Kazimieras Jušinskas, „Low Blow“ ar „Words and Letters“.
Bet kas visus juos jungia? Turbūt artimesnis ar tolimesnis, bet ryšys su puikiais pedagogais ir muzikantais – Arnu Mikalkėnu ir Liudu Mockūnu. Šių metų „Vilnius Jazz“ galima net iš dalies pakrikštyti Arno ir Liudo išugdytos kartos muzikantų manifestu. Žinoma, galbūt tai ir hiperbolizavimas. Kiekvienas muzikantas turėjo daugybę kitų mokytojų, įkvėpimo šaltinių ir t.t., bet vargu, ar dabartinė Lietuvos jaunoji karta būtų tokia kupina idėjų, skambėtų taip laisvai ir veržtųsi anapus nusistovėjusių muzikos teorijos ribų, jei ne Arno ir Liudo indėlis.
Beje, tęsiant jaunimo temą. Verta atkreipti dėmesį į „Young Power“ sceną, kurioje išvysime „Lithuanian Youth Jazz Orchestra“ kolektyvą, taip pat reprezentuosiantį jaunimą. Šio kolektyvo sudėtyje groja Kauno, Klaipėdos, Skuodo muzikos ugdymu užsiimančių institucijų atstovai, kurie ruošiasi atskleisti kitokį garsyną nei girdime sostinės džiazo katile. Be to, šis kolektyvas taip pat suburtas A. Mikalkėno, tiesa, kartu su Klaipėdos džiazo orkestro vadovu Kęstučiu Sova.
Įdomu ir tai, kad šiemet festivalyje nebus jaunimo, atliekančio klasikinį džiazą. Girdėsime improvizacinę muziką, garso meną ar dar bala žino ką, bet ne svingo ar bebopo imitacijas. Lietuvos jaunimas nesirenka lengvo kelio. Tai iš esmės susišaukia su mūsų šalies džiazo raidos istorija. Trivialu ir visiems puikiai žinoma, bet Ganelino trio taip pat nebuvo džiazas per se, tai buvo greičiau vadinamoji contemporary muzika.
Nenorą štampuoti visko pagal vieną kurpalių atskleidžia ir iš archyvų ištrauktas Milašius-Kutavičius-Naujokaitis feat. Lithuanian Young Composers Orchestra įrašas, kuris bus pristatytas festivalio metu. Tai buvo jau vėlesnė nei Ganelino trio karta, bet taip pat laužiusi standartus ir provokavusi publiką kur kas aštresniais, fluksiškais performansais.
„Vilnius Jazz“ ne tik pats kuria istoriją, bet yra neabejingas ir krašto istorijai. Minint Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines, Seimas nusprendė 2020-uosius paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. „Vilnius Jazz“ taip pat nutarė atiduoti pagarbą šiam didžiam išminčiui ir specialiai jam atminti surengs specialų Arkadijaus Gotesmano projektą „Prayer“, kuriame bus reta galimybė išgirsti vienintelį Lietuvos kantorių Šmuelį Jatomą (Shmuel Yatom).
„Vilnius Jazz“ programoje akys kliūva už „Words and Letters“ ir „Užupis“ projektų. Pirmasis projektas – tai duoklė filmininkui Jonui Mekui. Kas sieja Joną ir festivalį? Tiesiogiai gal ir ne kažin kas, bet žvelgiant plačiau, Jonas mėgo džiazą, mėgo ir pats pamuzikuoti su Daliumi Naujokaičiu bei kitais bičiuliais. Šis muzikos žanras jam buvo artimas ir mėgstamas. Tačiau bene gražiausias ryšys atsiskleidžia per žodį „avangardas“. Jonas buvo kino avangardistas, galiausiai, jis buvo avangardistas savo paties gyvenimu, o „Vilnius Jazz“ taip pat nuo pat pradžių buvo avangardas mainstream džiazui.
Taip pat įdomu pažvelgti į projektus „Užupis“ ir „Low Blow“, kurių sudėtyje matome Lietuvoje nuolat apsilankantį saksofonininką Johnatoną Haffnerį ar čia jau gyvenantį bosistą Aaron Keane. Kur link visa tai veda? Link to, kad Lietuvos džiazas, o gal tiksliau (ne)džiazas buvo ir tebėra globalus, atviras ir tai puikiai parodo šių metų „Vilnius Jazz“ programa. Be to, prisiminkime mūsų šalies džiazo raidos istoriją - pamatus šiam žanrui sudėjo ir solidų karkasą surezgė būtent iš svetur atvykę muzikantai, galiausiai tapę neatsiejama visų mūsų dalimi.
Daug įvairių pjūvių aptarta, bet svarbiausia, kad visus skirtingus „Vilnius Jazz“ klodus jungia muzika. Muzika arba, žvelgiant iš dar platesnės perspektyvos, garsas per se, yra didžiulė jėga, savyje talpinanti daugybę energijos gijų, pajėgių apjungti net tolimiausius fizinio ir metafizinio pasaulio kampelius.
