Draugų dovanotų iš įvairiausių Lietuvos ir pasaulio kampelių atskridusių paukščių įsitaisė lentynose, ant sienų, lubų, grindų, durų ir suoliukų. Porcelianinės, medinės, iš knygų, paveikslų, pašto ženklų, dėlionių žvelgiančios, iš meduolinės tešlos iškeptos, dainuojančios bei Lietuvos istoriją liudijančios žąsys nuteikia lankytojus linksmam „gagenimui“.
Pagėgiai ir žąsys
Privataus muziejaus įkūrėja Svetlana Jašinskienė, pasakodama apie pačių Pagėgių miestelio vardo kilmę, primena kraštotyrininko Vytenio Almonaičio užrašytą versiją, kad Pagėgių pavadinimas galėjo kilti nuo laukinių žąsų gagėjimo Pamario pievose. O tradiciniai kasmetiniai žąsų turgūs jau daug metų į Pagėgius sutraukia lankytojus iš visos Lietuvos.
„Jei kur žąsys ir turi gyvuoti, tai būtent Pagėgiuose, greta Gėgės upės“, - sustiprinantį simbolinį ryšį tarp krašto istorijos, tradicijų ir naujojo muziejaus sakė S.Jašinskienė, vesdama ekskursiją takeliu, nužymėtu žąsų pėdutėmis.
Draugystė ir bendruomeniškumas
Pasak S.Jašinskienės, muziejus gimė iš žmonių gerumo ir bendruomenės susidomėjimu jos veikla. Daugybė eksponatų atkeliavo iš įvairių bičiulių, draugų ir visai nežįstamų žmonių. Vieni atveždavo žąsis iš sendaikčių turgelių, kiti ieškodavo žemėlapių ar senų monetų su žąsų simbolika, treti dovanojo lentynas, baldus ar tiesiog savo laiką.
Kolekcija ir muziejaus istorija prasidėjo nuo keturiasdešimt metų Švedijoje gyvenančios Laimos Anderson. Kaip pasakojo S.Jašinskienė, pažintis su Laima užsimezgė prieš kelis metus Vilniaus knygų mugėje, kur reklamuojant Mažosios Lietuvos Žąsų turgų netikėtai buvo pasiūlyta perimti ilgus metus kauptą žąsų kolekciją. Būtent ši dovana tapo pamatu domėtis, rinkti, dalintis ir steigti muziejų.
Su žąsimis susijusios dovanos atkeliauja į muziejų vos ne kasdien. Vainuto gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, folkloristas Vincas Žąsytis, ilgus metus gyvenęs Pagėgiuose muziejui įteikė tikrą žąsies sparną. Jis pasakojo, kad lietuvių etnokultūroje žąsies sparnas simbolizuoja santarvę, draugystę ir namų apsaugą nuo blogio.
Vaclovas Barkauskas iš Stoniškių gyvenvietės dovanojo žemėlapius su Lietuvos vietovardžiais, susijusiais su žąsimis. Norint juos galima aplankyti: Žąsyčiai yra Šilutės rajone, kaimas Žąsinalis ir ežerėlis Žąsinas – Šilalės rajone, Žąsūgalos kalnas stūkso netoli Telšių, Žąsaičių kaimas yra netoli Radviliškio.
Susižavėję S.Jašinskienės iniciatyva Pagėgių gyventojai ir svečiai dovanojo rankų darbo žąsis, puodelius, meno dirbinius, garsi meduolių kepėja Nijolė Orlovienė iš meduolių tešlos pagamino dailią žąsį, kuri taip pat pateko į muziejaus ekspoziciją.
Muziejaus įkūrėjos Svetlanos vyras Edmundas Jašinskas pagamino lauko duris, suolus, lentynas ir vitrinas. Netrukus visas namas bus dažomas baltai mėlynomis spalvomis. Mat šios dvi spalvos dominuoja žąsies - (praminta naminių paukščių karaliene) istorijoje, tautosakoje, vaizduojamame mene.
Kad paveikslai, knygos, žąsų figūrėlės ir kiti eksponatai žvilgėtų, reikia juos nuolat prižiūrėti, dulkes šluostyti, grindis plauti. Savanorėms Ritai Vidraitei ir Mildai Jasevičienei dažnai tenka atsargiai iškiloti ir vėl į vietas surikiuoti eksponatus, jaukiame kiemelyje vaišinti svečius sidabražolės arbata.
Kaip žąsys Lietuvą gelbėjo
Žąsų muziejuje mano akį patraukia maža kortelė, liudijanti vieną istorinį Lietuvos faktą. Tai „Žąsies pirkimo prievolės įvykdymo kortelė“. Su antspaudu: Akc. B-vė / „Maistas“/ Krautuvė 6 Nr. / Kaunas, Ukmergės p.153 nr./ telef.35-4. Nurodytas kortelės numeris: Nr. 192709. XX a. 4 deš.
Žąsies kortelė – tai yra specifinis vertybinis popierius, kuris liudija apie valstybės tarnautojo atliktą prievolę ir yra valstybės išduotas jam tarpukario laikotarpiu Lietuvos Respublikoje. Tokia prievolė buvo įvesta po to, kai Lietuvos teisingumas nuteisė Klaipėdos nacius, siekusius Klaipėdos priėmimo prie nacių valdomos Vokietijos. Tada Vokietija, sakykime, įžeista ar keršydama, atsisakė pirkti Lietuvoje užsakytas užauginti ūkininkams žąsis. Kilo problema. Ūkininkai, neturėdami kur realizuoti užaugintų žąsų, kreipėsi į vyriausybę, ir ši nutarė jiems pagelbėti – įvedė visiems tarnautojams privalomą prievolę nupirkti vieną ar kelias žąsis, priklausomai nuo tarnautojo kategorijos. Įvykdžius šią prievolę, visos „žąsies kortelės“ buvo sunaikintos, todėl jų praktiškai neišliko. Tai itin retas ir, iš kitos pusės, labai įdomus reiškinys.
Ši istorinės reikšmės kortelė šiandien išlikęs retas tarpukario Lietuvos ekonominės istorijos ir maisto pramonės raidos liudijimas. Jos originalas saugomas Vilniuje, Lietuvos banko pinigų muziejuje.
Buitis be žąsų – liūdnoka būtų
Muziejaus kieme – iškalbinga iškaba: „Šioje teritorijoje draudžiama virti, kepti ir valgyti žąsis“ sukurta iš pagarbos naminių paukščių karalienei. Ta proga muziejaus vadovė S.Jašinskienė papasakojo, kad anksčiau prūsai ir Mažosios Lietuvos krašto lietuvininkai žąsis pjaudavo adventui. Tai darydavo naktį, kad vaikai nematytų. Nupeštą žąsį svilino virš šiaudų liepsnos. Taip nuvalytas žąsis vėsindavo tvenkinio vandenyje iki vakaro.
Kaklus, sparnus ir kojas rišdavo į atskirą krėzą (ryšuliuką), taukus naudojo maistui, iš kepenų gamino paštetą, smulkias plunksnas ir pūkus naudojo patalams, o sparnus – per medaus kopinėjimą. Iš plunksnastiebio vaikams padarydavo šautuvėlį, kuriuo šaudydavo ropinėmis kulkomis.
Informacija smalsiems atradėjams
Norėdami palaikyti privačią iniciatyvą, patirti edukaciją, išgirsti istorijų iš žąsų gyvenimo ir šiaip praskaidrinti nuotaiką, atvažiuokite į Pagėgius, į Žemaičių g. 29-uoju numeriu pažymėtą namą. Galite iš anksto susisiekti ir užsisakyti ekskursiją telefonu +370 640 30377 su muziejaus įkūrėja, parašyti į Fb: Žąsų muziejus arba asmeniškai: s.jasinskiene0517@gmail.com
