Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 20d. 15:41

„JCDecaux premiją“ iniciavusi Žaneta Fomova: Mūsų tikslas – verslo ir meno sinergija

Žaneta Fomova
Asmeninio archyvo nuotr. / Žaneta Fomova

„Į pirmąją, 2016-aisiais surengtą parodą mūsų partneriai ir klientai žiūrėjo su ironija“, – taip „JCDecaux premijos“ startą prisimena Žaneta Fomova. Lauko reklamos įmonės „JCDecaux Lietuva“ vadovė pasakoja apie 4-ąjį kartą organizuojamą ir tradicija tampančią iniciatyvą, kuria siekama ne tik skatinti jaunųjų menininkų kūrybą, bet ir šiuolaikinio meno sklaidą.

– Kaip jūs pati susidomėjote šiuolaikiniu menu?

– Susidomėjau menu natūraliai, jaučiau poreikį daugiau suprasti, pamatyti ir išgirsti. Galų gale labiau domėtis privertė ir aplinkybės. Kadangi Lietuvoje atstovauju užsienio kapitalo įmonei, daugelis užsienio partnerių susitikę natūraliai pradeda kalbėti apie meną. Tam, kad susikalbėtum, turi suvokti ne tik savo šalies istoriją ar politiką, bet ir kultūros bei meno lauką. Tad jau dešimt metų daugiau ar mažiau seku Lietuvos šiuolaikinio meno sceną, taip pat važinėju po meno bienales, muges, lankausi parodose. Daugiausiai stebiu jaunosios kartos Lietuvos menininkų kūrybą.

Pastebiu, kad daugelis žmonių bijo šiuolaikinio meno, nes jo nesupranta. Jį turi prisijaukinti, o tai reikalauja vidinės brandos ir tam tikrų žinių, nes šiuolaikinis menas besąlygiškai susijęs su visais kontekstais. Tačiau kuo labiau į tai giliniesi, tuo jis darosi įdomesnis.

– „JCDecaux premija“ buvo jūsų sumanymas, tačiau kaip įtikinote kolegas, kad lauko reklamos bendrovei šios iniciatyvos imtis verta?

– Įtikinėti kolegų nereikėjo. Lietuvos kultūros ir meno lauką stebėjome kur kas anksčiau, remdami įvairius mums įdomius projektus. Kolegos taip pat pradėjo vaikščioti į parodas, tad tai nebuvo neparuošta dirva. Taip, iniciatyva kilo iš manęs, tačiau tam nebuvo jokio pasipriešinimo, tai buvo pasėkmė to, kuo gyvenome jau anksčiau.

Pamenu, kad į pirmąją, 2016-aisiais surengtą parodą mūsų partneriai ir klientai žiūrėjo su ironija. Ilgainiui net ir didžiausi skeptikai pradėjo nuoširdžiai domėtis, užsukę į vėliau surengtas parodas jie jau kalbino menininkus ir kuratorius.

– Kodėl įsteigę „JCDecaux premiją“ pasirinkote bendrauti su Šiuolaikinio meno centru? Ar neplanavote, kad kiekviena premijos paroda galėtų būti rengiama vis skirtingoje institucijoje ar ekspozicinėje erdvėje?

– Jau daugiau nei prieš penkerius metus su ŠMC direktoriumi Kęstučiu Kuizinu kalbėjome apie šią galimybę. Vėliau svarstėme ir apie komercines galerijas, tačiau norėjosi, kad konkursas būtų gyvas ir organiškas, o kartu – pastovus, tad galiausiai apsistojome ŠMC.

Mūsų tikslas – verslo ir meno sinergija, siekėme priartinti vienos srities atstovus prie kitos, kad vienas iš kito jie galėtų pasimokyti. Versle dažnai sprendimai priimamai racionaliai, tačiau pamirštamas impulsyvumas ir emocijos – tai, ko kur kas daugiau turi menininkai.

– Be piniginės, nuo šiemet 4000 eurų siekiančios premijos, konkurso laimėtojai gauna galimybę savo darbus eksponuoti sostinės lauko reklamos erdvėse. Ar ši strategija pasiteisino?

– Kol kas visi laureatai į šią galimybę reaguoja gana vangiai, išskyrus praėjusių metų publikos simpatijos nominaciją pelniusį Matą Janušonį. Jis šia galimybe pasinaudojo šią vasarą reklaminėje kolonoje prie Žaliojo tilto pristatęs į aplinką reaguojančią instaliaciją. Tai savotiškas ŠMC pristatyto darbo tęsinys, kuriame Matas matuoja miesto pulsą ir braižo jo garsų kardiogramą. Šis projektas keliauja po didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Kiek žinau, vėliau Matas planuoja surengti parodą, kurioje pristatys tokius miesto garsų matavimo pavidalus.

– Kalbėdama apie „JCDecaux premiją“ esate sakiusi, kad tai „galimybė padėti jauniems Lietuvos talentams garsinti šalį visame pasaulyje“. Kiek šis garsinimas, įtraukus pasaulinį verslo partnerį, išeina ne tik už lokalių geografinių, bet ir už meno lauko ribų?

– Taip, norime, kad kuo daugiau Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, jaunų menininkų prisistatytų užsienyje. Norėtųsi, kad menininkai aktyviau stengtųsi išnaudoti mūsų kaip pasaulinės įmonės galimybes. Tikrai galime padėti komunikuoti šalyse, kuriose yra įmonės padalinių. Svarbu, kad vyktų aktyvesnis dialogas ir menininkai parodytų didesnį sklaidos poreikį. Žinoma, tai priklauso ir nuo projekto, ir nuo šalies.

– Kai kalba pasisuka apie šiuolaikinį meną, linkstama jį priskirti labai specifinei mažai auditorijai, tačiau šiuo atveju šiuolaikinio meno kūrėjo premiją organizuoja į plačiąją auditoriją orientuota reklamos įmonė. Skamba paradoksaliai, bet gal per ketverius metus jau perpratote, kaip šiuos paradoksus suderinti, kad išlaikytumėte balansą ir tarp kultūros bendruomenės, ir tarp auditorijos, kuriai šiuolaikinis menas vis dar atrodo svetimas?

– Taip, jaučiu tam tikrą nesusikalbėjimą tarp kultūros atstovų, kurie įsivaizduoja, jog apie meną reikia kalbėti vienaip, ir reklamos žmonių, kuriems atrodo, kad turi būti kitaip – agresyviau, stipriau, daugiau, ypač jei norima pritraukti naują ar kitokią auditoriją. Čia labai svarbu išgirsti ir suprasti abi puses, nes abi jos teisios, svarbu pasitikėti vieni kitais. Todėl matau didžiulį tokių padedančių susikalbėti moderatorių, kultūros vadybininkų poreikį. Dviejų skirtingų polių suvokimas ir girdėjimas, bandymas juos suvokti ir pasiekti kompromisą taip pat yra menas. Tokių specialistų neturime daug. Manau, jog svarbu, kad meno komunikacija netaptų masinio produkto komunikacija, nes tai nėra masinis produktas.

– Be to, kad įsteigėte „JCDecaux premiją“, remiate ir kitus kultūros projektus. Kaip juos atsirenkate?

– Turime atrankos komisiją sudarytą iš trijų mūsų komandos narių. Kreipiame dėmesį į tai, ar tai yra įdomu mums patiems, ar šiuolaikiška, vengiame remti politiškai angažuotus projektus. Tokiais kriterijais ir vadovaujamės. Svarbu, kad projektas pasiūlytų kažką naujo. Labai džiaugiamės, kad pernai parėmėme Nacionalinėje dailės galerijoje vykusią parodą „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“. Sužinojome tiek daug naujų dalykų, pati joje lankiausi tris kartus.

– Kaip apskritai vertinate kultūros ir meno projektų komunikaciją viešojoje erdvėje? Ar pastebite pokyčių? Galbūt turite patarimų kultūros lauko atstovams?

– Pastebėjau, kad komunikacijos gerokai daugėja. Daugėja pavienių parodų reklamų. Tačiau jei kalbėsime apie tęstinius, ilgalaikius projektus, tokius kaip meno mugė „ArtVilnius“, Kauno bienalė ar projektą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ (KEKS)“, reklama turėtų būti išankstinė ir nuosekli. Turime nusistovėjusią tradiciją tokius renginius reklamuoti likus visai nedaug laiko iki jų starto. Jei tai yra projektai į kuriuos norime pakviesti daugiau auditorijos ar užsienio svečių, turėtume tai komunikuoti kur kas anksčiau.

Kol kas dar neturime tiek daug renginių, kurie būtų tokie žinomi kaip, na, pavyzdžiui, „Art Basel“ meno mugė, kai visi suinteresuoti jau žino, kad šis renginys vyksta birželį. Taip pat svarbu įrodyti, kad esame išskirtiniai, pirmiausia atsakyti sau į klausimą, o kodėl mus turėtų aplankyti? Lietuvos meno kokybė tik auga, tad belieka surasti išskirtinumą, kuo mūsų menas gali būti įdomus užsienio svečiams.

– Kiek procentų iš viso „JCDecaux“ lauko stenduose reklamuojamo turinio sudaro kultūros ir meno renginiai?

– Sakyčiau, kad apie 20 proc. Kasmet skaičiai vis didėja. Atsiranda vis daugiau nišinių renginių, norinčių pakviesti auditoriją naudodamiesi lauko reklamos tinklu.

– O ar lauko reklamos vis dar efektyvus būdas pritraukti auditoriją, kuri vis dažniau po miestą vaikšto nudelbę galvas ir žiūrėdami į telefonus?

– Lauko reklama tikrai veikia ir daro tai stipriai. Galiu tai patvirtinti remdamasi statistiniais duomenimis. Jei pažvelgsime į didesnius mūsų paremtus kultūros ir meno renginius, na, kad ir į tą pačią jau minėtą NDG vykusią dizaino parodą, kurią aplankė 23 000 lankytojų, arba Antano Sutkaus retrospektyvą, matome, kad lankytojų skaičiai yra dvigubai ar net trigubai didesni nei parodų, kurios buvo be reklamos. Štai paskutinę mūsų remiamą parodą „Orų dienoraščiai“, kuri vyko Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, aplankė net 30 000 lankytojų.

Lauko reklamai labai svarbus padengiamumas – t.y. kiek žmonių ją pamato. Žinoma, jei mieste yra du ar trys apie renginį skelbiantys stendai, vargu ar jie atkreips dėmesį, tačiau, jei reklama su tavimi sveikinasi dažniau ir visame mieste, tuomet poveikis yra stipresnis.

– Ar pastebėjote, jog įkvepėte ir kitas verslo įmones remti meną?

– Tikrai taip. Vis daugiau verslininkų teiraujasi, tiek apie meno renginius, tiek apie menininkus. Nors vis dar esame startinėje pozicijoje, jaučiu kaip formuojasi tradicija, atsiranda nauja erdvė pokalbiams. Jei žiūrėsime į rėmimą istoriškai, į tai, kas yra filantropija, mecenatystė, parama, tai visuomet buvo prestižo reikalas, tai visuomet darė elito atstovai, kuriems buvo svarbu prisidėti prie kultūros ir kitų procesų. Džiugu, kad šis elitas formuojasi ir šiuolaikinėje Lietuvoje.

Jei kalbame apie masinį rėmimą, greičiausiai jis bus aktyviausias tais kritiniais arba laimėjimų atvejais, ką parodė Lietuvos paviljono pergalė šių metų Venecijos bienalėje arba Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisras. Mano patarimas būtų turėti kuo daugiau laimėjimų ir kuo daugiau apie tai kalbėti. Na, pavyzdžiui, viena iš antrosios „JCDecaux premijos“ parodos dalyvių tapytoja Rūtenė Merk dar šiemet surengė parodą prestižinėje Niujorko galerijoje „Downs & Ross“. Tai labai svarbus pasiekimas jaunam menininkui, apie tai būtina kalbėti garsiai, tuomet išmoksime pasitikėti ir tikėti šia sritimi.

Ketvirtoji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų rugsėjo 20 dieną.

„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 4000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Šiais metais dalyvauti parodoje buvo atrinkti penki Lietuvos jaunosios kartos menininkai – Gabrielė Vetkinaitė, Agnė Jokšė, Arvydas Umbrasas, Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė) bei menininkų Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio kūrybinis duetas.

Partnerio turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:37
01:19
02:26