Sekite 15min Google
Spalio 9 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta architektui Vladui Švipui (1900–1965) skirta paroda „vladas švipas: pušalotas > bauhaus > kaunas > new york“ ir pristatyta ją lydinti architektūros istorikės Marijos Drėmaitės knyga, kurią lietuvių ir anglų kalbomis išleido leidykla LAPAS.
Paroda ir knyga – daugiau nei dešimtmetį trukusio M. Drėmaitės tyrimo rezultatas. Jos centre – lietuvio architekto, studijavusio legendinėje Bauhauzo mokykloje, gyvenimas, aprėpęs nepriklausomos Lietuvos kūrimąsi, Europos avangardo eksperimentus, tarpukario Kauną, Antrąjį pasaulinį karą ir emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas.
Prieš parodos atidarymą surengtoje spaudos konferencijoje jos kuratorė M. Drėmaitė, Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė ir kultūros projektų asociacijos „Documentum“ vadovė Lina Pranaitytė pasakojo, kaip buvo atkuriama beveik užmiršto architekto istorija ir kodėl Švipo palikimas šiandien verčia kitaip pažvelgti į modernios Lietuvos architektūrą.
Nuo maištingo jaunuolio Pušalote iki Kandinskio klasės
„Mane pirmiausia užkabino žodis „Bauhaus“. Tai nepaprastai svarbus terminas XX amžiaus meno ir kultūros istorijoje. Vladas Švipas nėra visai nežinomas, jo pavardė pasirodo menotyrininkų darbuose, tačiau pirmiausia norėjosi suprasti jo biografiją: kaip jaunuolis iš Palėvenių kaimo Pušaloto valsčiuje apskritai atsidūrė Bauhauzo mokykloje? “ – spaudos konferencijoje pasakojo Marija Drėmaitė.
Pasak istorikės, Švipo asmenybė formavosi didžiulių istorinių pokyčių laikotarpiu. Dar 1919 metais jis susidomėjo daile, mokėsi pas skulptorių Juozą Zikarą, rašė poeziją, domėjosi socialinės lygybės idėjomis. Jaunystėje buvo maištingas – gimtojo Pušaloto centre net sakydavo viešas prakalbas.
Karinės tarnybos metu pradėjęs dirbti žurnale „Karys“, Švipas pateko į literatų ir menininkų avangardistų aplinką. Vėliau jo kelias vedė per Prahą ir Drezdeną, kur 1923 metais jis mokėsi avangardisto Edmundo Kestingo mokykloje „Der Weg“. Būtent šioje aplinkoje jaunuolis sužinojo apie Bauhauzą ir, gavęs stipendiją, išvyko studijuoti į Vokietiją.
1924–1926 metais Švipas mokėsi Bauhauze, Vasilijaus Kandinskio monumentaliosios tapybos dirbtuvėje, o 1928-aisiais atliko praktiką mokyklos architektūros biure.
Nors išlikusių duomenų apie jo studijas nėra daug, tyrimas atskleidė Švipą buvus aktyvų ir smalsų Bauhauzo bendruomenės narį. Jis domėjosi eksperimentine fotografija, šokiu, pantomima, dalyvavo kūrybiniuose eksperimentuose, parengė spalvinę schemą Kandinskio namo interjerui. Dar XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje lietuviškoje spaudoje Švipas rašė apie naująjį meną, abstrakčiąją tapybą ir bandė paaiškinti skaitytojams tuo metu neįprastas meno sąvokas.
Kodėl beveik nežinome architekto, studijavusio Bauhauze?
Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė pabrėžė, kad Švipo paroda – išskirtinis įvykis ne tik architektūros istorijos tyrėjams, bet ir platesnei visuomenei.
„Tai tikrai neeilinė naujiena. Man pačiai, dėstant Vilniaus dailės akademijoje, tenka paminėti Vladą Švipą, ir dažniausiai paaiškėja, kad studentai apie jį nėra girdėję. Todėl kai Marija Drėmaitė prieš daugiau nei metus kreipėsi su šios parodos idėja, labai apsidžiaugiau“, – sakė L. Jablonskienė.
Kodėl Bauhauze studijavęs lietuvis neįsitvirtino Lietuvos architektūros istorijoje taip ryškiai, kaip būtų galima tikėtis? Pasak M. Drėmaitės, viena priežasčių – itin nedidelis realizuotų pastatų skaičius. Švipas suprojektavo vos penkis gyvenamuosius namus, o Kaune išlikę jo pastatai ilgainiui buvo taip pakeisti, kad šiandien sunkiai atpažįstami.
Tačiau, anot tyrėjos, vertinti architektą vien pagal pastatytų namų skaičių reikštų nepastebėti svarbiausios jo veiklos dalies.
Grįžęs į Lietuvą Vladas Švipas dirbo valstybės tarnyboje Žemės ūkio rūmuose, rašė apie architektūrą, racionalų būsto planavimą ir užsienio parodas, projektavo paminklus, išleido knygas „Miesto gyvenamieji namai“ ir „Kaimo statyba“. 1937 metų Paryžiaus pasaulinėje parodoje buvo pristatytas jo kurtas modernios lietuviškos kaimo sodybos maketas. „Galime kalbėti apie naują architekto sampratą – architektą ne tik kaip pastatų projektuotoją, bet ir kaip visuomenės veikėją. Švipui buvo svarbu, kaip modernizuoti Lietuvos gyvenamąją aplinką, kaip naujas architektūros idėjas pritaikyti visuomenės poreikiams“, – pasakojo M. Drėmaitė.
Lietuviškumo neatsisakė – siekė jį modernizuoti
Parodą rengusios kultūros projektų asociacijos „Documentum“ vadovė Lina Pranaitytė pasakojo, kad architektūros istorijos tyrimų ir parodų projektus komanda pradėjo dar 2019 metais. Pirmasis buvo skirtas architektui Arnui Funkui. Šįkart, pasak jos, laukė kitoks iššūkis – pristatyti asmenybę, kurios palikimas išsibarstęs po skirtingas šalis, archyvus ir istorinius laikotarpius.
„Marijos talento ir atkaklaus tyrimo dėka Vlado Švipo asmenybė vis labiau atsiveria. Man labai įdomu tai, kad po Bauhauzo mokyklos jis neatsisakė lietuviškumo – priešingai, bandė jį modernizuoti“, – sakė Lina Pranaitytė.
Ji pabrėžė, kad ši paroda skiriasi nuo ankstesnių „Documentum“ projektų. Jei Arno Funkui skirta ekspozicija labiau koncentravosi į architektūros meną, Švipo paroda ir knyga pirmiausia yra archyvinis pasakojimas – bandymas per dokumentus, fotografijas, piešinius ir išlikusius kūrinius atkurti žmogaus gyvenimą bei jo kūrybinių idėjų kelią. „Labai gera matyti, kaip lankytojai per tokias parodas pradeda architektūrą suprasti kitaip. Ne vien kaip pastatus, bet ir kaip žmonių gebėjimą formuoti aplinką bei visuomenę. O šįkart turime ir ypatingą galimybę – kartu su paroda pristatyti knygą. Rengiant Arno Funko parodą knyga pasirodė tik po metų, o dabar abu projektai susitinka vienu metu“, – džiaugėsi L. Pranaitytė.
Spaudos konferencijoje L. Jablonskienė taip pat dėkojo „Documentum“ ir leidyklai LAPAS už bendradarbiavimą, atkreipė dėmesį į ekspozicijos erdvinius sprendimus, prie kurių dirbo architektė ir dizainerė Vika Pranaitytė ir originalias Luko Mykolaičio fotografijas.
Istorija, kuri iš Pušaloto nuvedė iki Niujorko
Vlado Švipo biografija nesibaigia tarpukario Lietuvoje. Antrasis pasaulinis karas dar kartą pakeitė jo gyvenimo kryptį. Pasitraukęs į Vakarus, 1945–1949 metais architektas gyveno perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje Vokietijoje, o vėliau, padedamas buvusio Bauhauzo direktoriaus Walterio Gropiaus, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Niujorke prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas. Ši kelionė, nusidriekusi nuo mažo Lietuvos kaimelio iki modernizmo centrų Europoje ir Amerikoje, parodo, kaip architektų profesinius pasirinkimus ir kūrybines galimybes keitė politiniai režimai, karai bei priverstinė migracija.
Parodą lydinčioje knygoje „vladas švipas: pušalotas > bauhaus > kaunas > new york“ M. Drėmaitė Švipo biografiją nagrinėja kaip platesnę modernios architektūros idėjų ir profesinės migracijos istoriją. „Nuo pat pradžių labai norėjome, kad parodą lydėtų ir knyga. Šįkart ji pasirodo iš karto dviem kalbomis – lietuvių ir anglų“, – pabrėžė M. Drėmaitė.
Parodos atidarymą lydėjo tarptautinis simpoziumas
Spalio 9 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje vyko ir tarptautinis simpoziumas „Bauhaus in/and the Baltics“, skirtas Bauhauzo palikimui Baltijos šalyse ir jo ryšiams su regiono menininkais bei architektais aptarti.
Simpoziume M. Drėmaitė pristatė Vlado Švipo kūrybinį kelią. Tyrėja Anke Blümm iš Erfurto kalbėjo apie šešis žydų kilmės Bauhauzo studentus iš Vilniaus, o Julia Secklehner iš Masaryko universiteto ir Estijos dailės akademijos nagrinėjo modernizmo mitus ir tekstilininkės Idos Kerkovius kūrybą. Pranešimus lydėjo diskusija, kurią moderavo NDG kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė.
Simpoziumas išplėtė parodos kontekstą, primindamas, kad Bauhauzo istorija nėra vien Vokietijos modernizmo istorija – jos ryšiai driekėsi ir į Baltijos šalis.
Paroda „vladas švipas: pušalotas > bauhaus > kaunas > new york“ Nacionalinės dailės galerijos 5-ojoje salėje veiks iki 2027 m. sausio 17 dienos, o lapkričio 19 dieną galerijoje numatyta ir Marijos Drėmaitės paskaita apie Vladą Švipą.
Parodą rengia kultūros projektų asociacija „Documentum“, partneriai – Nacionalinė dailės galerija ir leidykla LAPAS. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
