Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 16d. 19:52

Keturiasdešimt Totorių kaimas: kokią istoriją slepia Didžioji ziretė?

Kapai Keturiasdešimties Totorių kaimo totorių kapinėse
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Kapai Keturiasdešimties Totorių kaimo totorių kapinėse
Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje yra kaimas neįprastu pavadinimu – Keturiasdešimt Totorių. Tai – viena seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių gyvenviečių. Nuo Vytauto Didžiojo laikų čia gyvena totoriai. Apie tai byloja šimtmečius skaičiuojančios kapinės, kuriose iš žemių ir akmenų supilti apskritimo ar ovalo formos kauburiai, anuomet atstoję laidojimo paminklus.

Kaimo istorija

Sakoma, kad dabartinio kaimo teritorijoje Vytautas Didysis apgyvendino 40 totorių belaisvių. Iš to esą ir kilęs kaimo pavadinimas. Belaisviai totoriai, apgyvendinti Trakų kunigaikštystėje, iš Vytauto gavo privilegijų – išlaikyti savo tikybą ir papročius.

1558 m. rašytiniuose šaltiniuose minima mečetė, kuri per Napoleono žygį į Rusiją sudegė. Kaimo viduryje stovi iki šių laikų išlikusi medinė mečetė, pastatyta 1815 metais.

Tai viena seniausių mečečių Lietuvoje. Šalia mečetės yra musulmonų kapinės (mizaras), o pačio kaimo apylinkėse yra dar trejos senos totorių kapinės. Senosios kapinės tikriausiai mena kaimo įkūrimo laikus, čia gali būti XIV–XVII amžių kapai, jie pažymėti tiktai akmenimis. Kitose kapinėse seniausi kapai yra su XVII amžiaus antrosios pusės užrašais.

Sovietų okupacijos metais Keturiasdešimt Totorių buvo paversti Vilniaus tarybinio ūkio technikumo pagalbine gyvenviete.

Dabar Keturiasdešimt Totorių – gatvinis kaimas, kurio gatvėms būdingi statūs susikirtimai. Dalį anksčiau čia buvusių medinių namų dabar jau pakeitė mūriniai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Keturiasdešimties Totorių mečetė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Keturiasdešimties Totorių mečetė

Kaip sako Keturiasdešimt Totorių bendrijos tarybos narė Fatima Šantrukova, šiandien čia gyvena daugiau nei šimtas totorių. Tiesa, šioje gyvenvietėje gimusi ir dabar jau pensinio amžiaus sulaukusi moteris teigia, kad net ir mišriose šeimose bandoma išlaikyti totoriškas tradicijas ir protėvių atmintį.

Dalį tradicijų išsaugojo

Per 600 metų gyvendami lietuviškose žemėse Lietuvos totoriai išsaugojo savo tautinį savitumą ir religiją. Gyvendami tarp svetimų kultūrų, žinoma, neišvengė ir jų įtakos.

Savo kalbą Lietuvos totoriai palaipsniui užmiršo, todėl šiuo metu daugiausiai kalba vietos kalbomis: lenkų, rusų, lietuvių, arabų (liturginė jų kalba).

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Totorių sabantujaus akimirkos
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Totorių sabantujaus akimirkos

F.Šantrukova apgailestauja, kad savo protėvių kalbą Keturiasdešimties Totorių kaime prisimena vos vienas kitas gyventojas. Tačiau ji teigė, kad nemažai tradicijų žmonės ne tik išsaugojo, bet ir stengiasi perduoti savo vaikams.

Nemažai tradicijų žmonės ne tik išsaugojo, bet ir stengiasi perduoti savo vaikams.

„Mes ir dabar susirenkame maldai kiekvieną penktadienį. Taip pat kartu švenčiame Ramadaną“, – pasakojo F.Šantrukova.

Ji prisimena, kad prieš daug dešimtmečių jo šeima gyveno kaimo pakraštyje, kur stovėjo vos penki namai.

„Gyvenome visi labai taikiai. Buvo tarp mūsų ir lenkų, ir žydų, ir kitų tautybių atstovų. Mokykloje taip pat mokėmės lenkų, rusų, lietuvių“, – kalbėjo Keturiasdešimt Totorių bendruomenės narė.

Ji pasakojo, kad žydus, gyvenusius kaimynystėje, ištiko tragiškas likimas.

„Iki karo pas mus gyveno penkios žydų šeimos. Jie užsiėmė įvairiausiais amatais – buvo batsiuviai, prekybininkai, kurie atveždavo į kaimą mėsos. Deja, karo metu juos visus išvežė ir nužudė Paneriuose. Iki šiol prisimenu jų namus – jie buvo mediniai. Dabar iš jų liko tik vienas, kuriame gyvena totoriai. Kitų namų vietose dabar pastatyti nauji – mūriniai“, – pasakojo F.Šantrukova.

Ji sako svajojanti, kad Keturiasdešimt Totorių, kaip vienas išskirtinių Lietuvos kaimų, turėtų savo simbolinį herbą, nes tikina, kad ši gyvenvietė ir dabar išlaikė savo savitumą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Keturiasdešimties Totorių kaimas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Keturiasdešimties Totorių kaimas

„Mes išsaugojome savo tradicijas, religiją. Nors dabar daugiausia šeimų yra maišytų, tėvai stengiasi savo vaikus pakrikštyti pagal totoriškas tradicijas. Anksčiau vaikai buvo krikštijami namuose, dabar – mečetėje. Vestuvės Keturiasdešimt Totorių kaime taip pat organizuojamos pagal senovines tradicijas.

Totorių taisyklės nurodo, kad kiekvienas žmogus turi žinoti bent apie šešias arba septynias savo protėvių kartas.



Ne išimtis ir laidotuvės. Mes išlydime žmogų į paskutinę kelionę su maldomis ir vaišėmis. Turime ir tradicinius patiekalus – sriubą su kukuliais, saldžią ryžių košę, kompotą, šimtalapį, kurie gaminami būtent tą dieną. Visos šios tradicijos kilusios dar nuo senų laikų, bet ir dabar jaunimą mokome, kad būtent taip viskas turi atrodyti“, – pasakojo totorė.

Pasak jos, totoriams labai svarbu pasidalyti tuo, ką turi. Todėl įvairių religinių švenčių progomis yra gaminami tradiciniai patiekalai, nešami vaisiai, kurie vėliau pasidalijami tarpusavyje.

„Mes privalome pavaišinti kitą žmogų – tai neatsiejama mūsų kultūros dalis“, – tvirtino F.Šantrukova.

Ji įsitikinusi – tam, kad totorių bendruomenė Lietuvoje, o kartu ir Keturiasdešimt Totorių kaime, neprarastų savo tapatybės, svarbiausia užduotis yra labai paprasta – būtina bendrauti. Be to, pasak jos, labai svarbu išsaugoti istorinę atmintį.

„Privalome susitikti, rengti koncertus, įtraukti jaunimą, važiuoti į kitus miestelius, kur gyvena totoriai – bendravimas padeda išsaugoti ryšius. Totorių taisyklės nurodo, kad kiekvienas žmogus turi žinoti bent apie šešias arba septynias savo protėvių kartas. Aš irgi prisimenu savo protėvius, man apie juos pasakojo tėvai, seneliai. Dabar tai darau pati“, – sakė F.Šantrukova.

Pakvietė totorių bendruomenė

Keturiasdešimt Totorių kaimas turi ketverias kapines, trys iš jų neveikiančios. Atokiau į šiaurės vakarus nuo kaimo, apaugusios mišku, yra išlikusios senovinės kapinės – Didžioji ziretė, greičiausiai menančios totorių apsigyvenimo šioje teritorijoje pradžią XIV a. Šiose kapinėse galima rasti senųjų akmeninių antkapių, kurie pastatyti XV–XVIII a.

Apie šimtmečius skaičiuojančias Keturiasdešimties Totorių kapines plačioji visuomenės dalis galbūt būtų žinojusi kiek mažiau, jei ne lietuvių geologų įkurta įmonė, siūlanti susipažinti su geologijos paminklais tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje.

Ramunės Šečkuvienės nuotr./J.Sečkaus ekskursija
Ramunės Šečkuvienės nuotr./J.Sečkaus ekskursija

„Geologo kelionės“ įkūrėjo, geologijos mokslų daktaro Jono Sečkaus teigimu, nors buvo nuspręsta koncentruotis į geologinės informacijos suteikimą ir platinimą, tačiau, kaip ir bet kurioje veikloje, atsiranda tam tikrų išimčių.

„Gana netikėtai, pradėjus veiklą, į „Geologo keliones“ kreipėsi totorių bendruomenės atstovės Fatima Buinovska ir Zita Milkamanovič, kurios pasiūlė bendradarbiauti ir sukurti geologinę ekskursiją. Jos metu būtų aplankomas Keturiasdešimt Totorių kaimas, taip pat ypatingas gamtinis ir istorinis paminklas – senosios totorių bendruomenės kapinės“, – 15min pasakojo J.Sečkus.

Kai atvyko į Keturiasdešimt Totorių kaimą, geologo akys iš karto užkliuvo už senųjų kapinių.

Ramunės Šečkuvienės nuotr./IMG_20180923_155019
Ramunės Šečkuvienės nuotr./IMG_20180923_155019

„Tuo metu, kai atvykome, jos buvo visiškai apaugusios mišku. Tik vėliau kaimo bendruomenė šiek tiek jas pravalė. Tačiau net ir vos atvykęs suvokiau, kokio unikalumo ši vieta – ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos mastu. Ji išties turi kompleksinę svarbą.

Visų pirma – tai yra kultūrinis objektas, vienos iš seniausių tautinės mažumos, gyvenančios Lietuvoje, kapinės. Kadangi totoriai yra kito tikėjimo, natūralu, kad laidojimo tradicijos taip pat kitokios.

Iš kitos pusės, tai labai svarbus ir istorinis objektas, kuris vis dar nesusilaukia reikiamo Lietuvos archeologų dėmesio, nors kapinės yra labai senos. Nėra žinomas tikslus šių kapinių amžius, taip pat nežinoma, kaip per tą laiką keitėsi laidojimo tradicijos. Tai – didelės kapinės, daugiau nei dviejų hektarų. Savaime suprantama, kad tam, jog toks plotas būtų užimtas, laidojimai turėjo čia vykti ne vieną šimtą metų“, – kalbėjo geologas.

Išskirtiniai paminklai – rieduliai

Senovėje Lietuvos totoriai savo antkapiams naudojo vietoje slūgsančius riedulius. Rieduliai – tai įvairios formos ir petrografinės sudėties suapvalintos kietųjų uolienų nuolaužos, kurių skersmuo didesnis nei 10 cm. Riedulynas – riedulių (akmenų) santalka, kraštovaizdis, kuriame labai daug riedulių.

Tradiciškai palaidojus mirusį rieduliai buvo statomi neapdirbti, neskaldomi, velionio galukojyje.

Ramunės Šečkuvienės nuotr./Kapinės
Ramunės Šečkuvienės nuotr./Kapinės

„Tik ant retų antkapių rasime užrašus. Jie užrašyti senąja totorių kalba, arabiškais rašmenimis. Kai kurie kapai įrengti naudojant ne vien paminklinį akmenį, tačiau ir ant žemės sudedant akmeninius apskritimus, kuriems panaudota keliasdešimt mažesnių – 10–15 cm skersmens – riedulių“, – pasakojo geologas.

Apie anksčiau Keturiasdešimti Totorių apylinkėse buvusius riedulynus rašytinių duomenų nėra, tačiau labai tikėtina, kad jie egzistavo, o vėliau buvo sunaikinti valant paviršių, kad teritorija galėtų būti naudojama Žemės ūkiui.

Tiek pačiame kaime, tiek ir jo apylinkėse yra gausu riedulių, kuriais papuoštos pakelės, gyvenamoji aplinka, iš riedulių suręsti ir Keturiasdešimt totorių kaime esančios medinės mečetės pamatai. Kaimą supa dirbami laukai, daržai ir ganyklos, kur norint vykdyti veiklą, be abejonės, reikėjo „išsivalyti“ nuo paviršiuje slūgsančių riedulių.

Ramunės Šečkuvienės nuotr./J.Sečkaus ekskursija
Ramunės Šečkuvienės nuotr./J.Sečkaus ekskursija

Senųjų totorių kapinių plotas Keturiasdešimt Totorių gyvenvietėje nėra tiksliai žinomas (jis gali siekti kelis hektarus), nežinomas palaidotų žmonių skaičius. Be to, nežinomas ir paminklinių akmenų, įkapėms panaudotų riedulių skaičius.

J.Sečkus: Ši garbinga senoji Lietuvos tautinė mažuma savo darbais nusipelno būti nepamiršta, įamžinta ir gražiai pagerbta.

„Žinant, kad daugelis Lietuvoje esančių natūralių riedulynų yra sunaikinti, tokie antropogeniniai ir istoriniai riedulynai gali būti reikšmingi mokslui ir edukacijai. Juk senoji totorių bendruomenė nevežė riedulių iš kitų vietovių, juos rinko savo gyvenamose apylinkėse, todėl šiose kapinėse esantys rieduliai gali reprezentuoti prieš tai egzistavusių gamtinių riedulių sudėtį“, – kalbėjo J.Sečkus.

Jo nuomone, senąsias totorių kapines būtina sutvarkyti, paskelbti istoriniu ir geologiniu paminklu, įtraukti į geotopų sąrašą.

„Jose būtina atlikti archeologinius tyrimus, išsiaiškinant kapinių plotą, palaidotų žmonių skaičių, laidojimų amžių. Be to, reikia atlikti riedulių petrografinius tyrimus, išskiriant vertingiausius riedulius. Šios kapinės turi būti paženklintos, sutvarkytos.

Tai turi tapti gerbtinu lankytinu objektu. Tuo turėtų pasirūpinti Vilniaus rajono savivaldybė, Kultūros ir Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas bei Lietuvos geologijos tarnyba. Ši garbinga senoji Lietuvos tautinė mažuma savo darbais nusipelno būti nepamiršta, įamžinta ir gražiai pagerbta“, – įsitikinęs J.Sečkus.


Lietuvos totorių istorijos ir kultūros minėjimui 2021 metais skirtą turinio rubriką „Totoriai. Kas jie?“ portale 15min rasite - čia

Rubriką inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

07:09
07:38
00:50

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°