Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 9d. 13:35

Kultūros viceministrė I.Veliutė: „Nuoseklūs pokyčiai reikalingi tam, kad paveldas taptų neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi“

Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė
Tomo Pabedinsko nuotr. / Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė

Šiais neeiliniais metais, kai koronavirusas palietė daugybę gyvenimo sričių, aktyviau keliaujame savo šalyje, dalyvaujame ekskursijose, tad dažniau susiduriame su daugybe kultūros paveldo objektų. Tie susidūrimai sukelia daug pasigėrėjimo – dėl restauruotų maldos namų, kitų neeilinių erdvių, bet neretai ir nusivylimo ar klausimų – dėl apšepusių senųjų medinių namų, seno ir naujo susidūrimų. Pasak kultūros viceministrės dr. Ingridos Veliutės, kaip tik šiuo metu rengiama Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcija, kuri padės siekti, kad paveldas, jo apsaugos politika nebebūtų tokia izoliuota, sunkiai suprantama sritis, kaip iki šiol.

Dar vienas viceministrės siekis – inicijuoti institucijų bendradarbiavimą, kuris padėtų ir nuosekliau organizuoti edukaciją apie kultūros paveldą, ir sustiprintų šioje srityje dirbančių specialistų pozicijas. Atsiranda programų, kurios suteiks daugiau žinių, kaip savininkams išsaugoti, atnaujinti vadinamąjį kasdienybės paveldą.

– Apie kultūros paveldą kalbame, atrodytų, nemažai, tačiau dažnai tai būna emocingas reagavimas, ypač kai kas nors griūna. Koks jūsų įspūdis, kiek paveldu mes rūpinamės, domimės kasdien, kiek esame jam jautrūs?

– Sakyčiau, kad paveldo bendruomenė yra nedidelė, nes vieni objektus lanko kaip turistai ir tik reflektuoja savo emocijas, kiti iš tiesų užsiima įvairiomis iniciatyvomis. Tačiau svarbu suprasti, jog paveldas kaip kasdienio gyvenimo aplinka yra kiekvieno individo, o ne tik savivaldybės ar valstybės atsakomybė. Todėl pirmiausia verta savęs paklausti: o ką dėl jo esame padarę – kiek kartų dalyvavome talkoje ir tvarkėme piliakalnius, kiek kartų perdažėme iš senelių paveldėto namo langus… Visuomeniškumo ir konstruktyvumo Lietuvoje nėra daug, tad norėtųsi, kad paveldo visuomenininkai inicijuotų didesnius projektus, edukacijas, bendrautų su savininkais ir investuotojais.

Elementari priežiūra, palaikomasis remontas, o ne rekonstrukcijos, griovimai labiausiai padeda paveldui gyvuoti.

Yra nemažai pavyzdžių, kaip užsienio šalyse veikia įvairaus pobūdžio asociacijos, kurios užsiima prevencija ir uždirba lėšų iš turimo autentiško paveldo. Juk būtent kasdienybės paveldo naudotojas yra vienas svarbiausių elementų paveldo tvarkybos sistemoje. Elementari priežiūra, palaikomasis remontas, o ne rekonstrukcijos, griovimai labiausiai padeda paveldui gyvuoti. Tarkime, yra puikus asmeninės iniciatyvos pavyzdys Kaune, kur architektas Algimantas Grigas restauravo privatų butą 1932 m. statybos name ir kartais įsileidžia pavienius lankytojus, veda ekskursijas. Tikiuosi, jog tokios iniciatyvos populiarės.

– Tačiau, ko gero, paveldas nemažai daliai žmonių pirmiausia siejasi su gausiais draudimais ir tuo, jog jį tvarkyti – itin brangu.

– Taip, iš tiesų nemažai metų paveldo apsaugą kūrėme ne per metodiškas konsultacijas apie tvarkybą, rinkomės ne praktinių mokymų kelią, bet daug ką konstravome per draudimus. Todėl paveldas daugeliui žmonių vis dar asocijuojasi su tuo, ko negalima daryti, o tai, žinoma, atima gerą ūpą.

Tiesa ir tai, kad tvarkyba paveldo objektuose kainuoja daugiau, tačiau taip ir turi būti. Juk dažniausiai kalbame apie miestų senamiesčius, naujamiesčius ar kitas vietoves, kuriose susitelkę vertingiausi paveldo arealai ir kur net paprastajam remontui jau reikia specialių įgūdžių. Be to, įsigyjant tokį turtą reikia suprasti, jog būtent autentiškoji būsto dalis ir yra vertingiausia, ką gauna savininkas. Tai ir yra genius loci, sukuriantis miestų jaukumą. Nesvarbu, ar kalbame apie nacionalinės reikšmės paminklus, ar apie kasdienybės paveldą, reikalavimai tvarkybai yra vienodi, o kompensavimo mechanizmai dar ganėtinai painūs ir kuklūs. Tai spraudžia į kampą paveldo valdytojus. Todėl svarbu koreguoti teisės aktus ir sudaryti palankesnes sąlygas. Tačiau nepaisant visko, manau, kad pozityvumo ir noro išsaugoti paliktą paveldą galėtų būti daugiau.

Tomo Pabedinsko nuotr. /Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė
Tomo Pabedinsko nuotr. /Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė

– Pastaraisiais metais populiarėja teminės ekskursijos, susidomėjimas neeiliniais pastatais. Ar pastebite, jog žinių apie paveldą žmonės turėtų ar jų siektų aktyviau? Ar pakanka tam dėmesio formaliajame švietime?

– Jei galvojame pragmatiškai, švietimo ir naujo požiūrio šioje srityje reikėtų kokiais 90 proc. daugiau. Sakyčiau, šiandien tai daugiausia vyksta per fragmentiškas asmenines ir projektines iniciatyvas – ekskursijų ciklus „Open House“ į ribotai atveriamas visuomenines erdves, paveldo paskaitų ciklus ir diskusijas su profesionalais „Heritas“ festivalyje, kasdienybės paveldo pažinimus „Ekskursas“, taip pat daugiau į architektų bendruomenę orientuotus, bet ir su paveldu susijusius „Architektūros fondo“ pokalbius ir kitą veiklą.

Manau, kad formaliajame švietime nuoseklaus edukavimo trūksta, jis ir vėl dažniau ateina iš asmeninės mokytojų iniciatyvos. Neblogai veikia Kultūros paso programa, tačiau, be jokios abejonės, reikėtų intensyvesnio bendradarbiavimo tarp Švietimo, mokslo ir sporto bei Kultūros ministerijų, tarp pedagogų ir paveldo specialistų – restauratorių, archeologų ir galimybės nuo pat mažens dalyvauti paveldo ir aplinkos apsaugos procesuose.

– Jei žmogus, iki šiol nesigilinęs į kultūros paveldo vertybių sąrašą, juo pasidomėtų, ką ten pamatytų – kiek jis suprantamas, koks objektų judėjimas jame vyksta?

– Kultūros vertybių registras yra svarbus kiekvienos šalies paveldo katalogas, atspindintis tai, kas iš tiesų valstybėje laikoma vertybe. Lietuvoje šis sąrašas internete prieinamas. Dalis objektų yra nekintami – daugeliu atveju tai paminklai ir nacionalinės reikšmės objektai. Regioniniai ir vietinės reikšmės objektai yra „judresni“, vieni objektai išbraukiami, nes sunyksta ar yra sunaikinami, kiti – įrašomi, veikia speciali šio proceso organizavimo tvarka. Tačiau trūkumų šis sąrašas turi – jis nepatrauklus paprastam vartotojui ir sunkiai skaitomas bei suprantamas specialistams. Dalis objektų aprašų yra itin didelės apimties, sunkiai koreliuoja su kitomis sistemomis, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto registru, o tai dažnai tampa problema architektams. Manau, ilgainiui šis sąrašas galėtų įgauti du „veidus“: vieną patrauklų, paprasčiau suprantamą ir su teisinga informacija bet kuriam vartotojui, o kitą – specialistams.

Dabar kaip tik rengiama Kultūros paveldo departamento institucinė pertvarka. Esame numatę stiprinti vertybių apskaitos, inventorizacijos, tyrimų organizavimo skyrius.

– Kokie dar svarbūs su paveldu susiję pokyčiai per pastaruosius metus įvyko, ką ruošiamasi įgyvendinti?

Norime, kad paveldas būtų svarbus valstybės prioritetas ir integrali visų sričių dalis nuo švietimo iki žiedinės ekonomikos.

– Man atrodo, per pastaruosius metus Kultūros ministerija šioje srityje nuveikė nemažai. 2019 metais atliktas Kultūros paveldo apsaugą ir paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų ir kultūros paveldo apsaugos srityje dalyvaujančių institucijų funkcijų tyrimas. Beje, tuo pačiu metu gautos panašios ir STT išvados atkreipė dėmesį į panašias problemas – apskaitos ir inventorizavimo spragas, nepakankamai aiškiai reglamentuotą įvairių tarybų ir komisijų darbą, silpną metodinį Kultūros paveldo departamento vadovavimą, kurios lemia ir tolesnes apsaugos problemas. Todėl bus parengta ir patvirtinta Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcija, pradedamas rengti veiksmų plano projektas iki 2024 m.

Toks ilgalaikis svarbių darbų planavimas leis pasiekti, kad paveldas nebūtų izoliuota sritis. Norime, kad jis būtų svarbus valstybės prioritetas ir integrali visų sričių dalis nuo švietimo iki žiedinės ekonomikos. Apsaugos instrumentai kuriami, nors vis tiek atrodo, kad viskas tik griūva... Jei sėkmingai pavyks parengti minėtą planą ir į tai įsitrauks visos suinteresuotos grupės, tai bus didelis žingsnis į priekį.

– Viena iš „karštų“ pastarųjų metų temų – Kauno modernizmas ir galimybė jam patekti į UNESCO Pasaulio vertybių sąrašą. Kokios aktualijos šia tema, kokiame etape dabar esame?

– Kadangi tenka pirmininkauti priežiūros grupėje dėl Kauno modernizmo architektūros paraiškos parengimo ir rašymo į UNESCO, situaciją puikiai žinau. Birželio 11-ąją bus aptariama jau beveik parengta paraiška, tam ruošiasi ekspertinės grupės vadovė dr. Marija Drėmaitė kartu su Kauno savivaldybės architekte Sigita Bugeniene ir kitais komandos nariais.

Dėl Kauno modernizmo gana aktyviai ir dažnai diskutuojame su miesto savivalda, architektais, kurie kiek kitaip mato miesto plėtrą, nori intensyvesnių statybų, pasitaiko ir nepatogių klausimų, tačiau puiku, kad yra proga diskutuoti dabar, ieškoti kompromisų, o tuomet su numatomais sprendimais rengti aktyvias diskusijas su visuomene.

COVID-19 pandemija šį procesą pristabdė. Dėl tos priežasties neįvyko ir 44-oji UNESCO sesija Kinijoje. Viliuosi, kad ji įvyks Paryžiuje ir paraiškos rengėjų komanda viską spės laiku.

M.Plepio nuotr./Kauno modernizmas
M.Plepio nuotr./Kauno modernizmas

Lygiagrečiai su Kauno modernizmu į UNESCO sąrašą pretenduoja ir Gdynė, tad, sakyčiau, turime sveiką kaimynišką konkurenciją. Tiesa, greito atsiradimo UNESCO sąraše nereikėtų tikėtis – tai gali trukti keletą metų, o lėtas pasiruošimo procesas padeda aiškiai suprasti paveldo apsaugos prasmę. Šiuo metu kartu su Lenkija ir Baltarusija numatome rengti dar vieną tarptautinę paraišką UNESCO dėl totorių paveldo išsaugojimo.

– Vienas iš mūsų šalies paveldo objektų yra medinė architektūra – ir didmiesčiuose, ir mažesniuose miestuose. Kokią matote situaciją ir problematiką šioje srityje? Ar yra finansavimo mechanizmai, kuriais galėtų pasinaudoti privatūs asmenys, valdantys tokius jautrius objektus?

– Medinė architektūra kaimo vietovėse ir mieste yra skirtingo pobūdžio paveldas, kurį sieja medžiagiškumas. Tradicinei kaimo architektūrai daugiau dėmesio skirta net sovietmečiu, o štai medinė miesto architektūra jau tarpukariu laikyta mažiau patvaria ir nesaugia, todėl iki mūsų dienų išlikusių miesto medinukų būklė daugeliu atveju apgailėtina.

Šiandien medis vertinamas kaip ganėtinai brangi statybinė medžiaga, o meistrų, kurie dirbtų pagal senąsias technologijas, mažėja. Sakyčiau, situacija su šiuo paveldu sudėtinga, bet ji nėra beviltiška, ieškoma būdų, kaip medinį paveldą išsaugoti, kaip pasidalinti geraisiais pavyzdžiais, juolab kad medinius pastatus galima perstatyti, jei tai daroma išlaikant autentiškus statybos būdus. Vilniuje, Polocko gatvėje, atsiras Medinės architektūros muziejus, įsikursiantis perstatytame medinuke. Manau, tai bus ne tik geras traukos centras, bet ir pavyzdys, kaip medinis pastatas gali būti atkurtas išlaikant autentišką statybos metodiką ir pritaikant šiuolaikiniams poreikiams.

Prevencija ir aiškiomis metodinėmis taisyklėmis paremtu paveldo apsaugos principu tikiu kur kas labiau nei vien draudimais ir bausmėmis.

Kalbant apie medinio paveldo išsaugojimą, 2008–2010 metais veikė Kultūros ministerijos programa, apėmusi įvairaus pobūdžio – etninės, miestų, dvarų, sakralinės – architektūros tvarkybą. Lėšų skirta Vilniaus ir kitų savivaldybių paveldotvarkos programose, tačiau net nesame nusistatę aiškių kriterijų, kiek ir ką saugome. Tikrai turėtų išlikti vertingiausi pavyzdžiai, tokia atranka buvo padaryta Rygoje (Latvijoje), Tartu (Estijoje). Tuo tarpu Lietuvoje likta prie fragmentuoto finansavimo pagal neaiškią atranką.

Laimė, dalį šių klausimų pavyks išspręsti per naujai šį pavasarį pradėjusį veikti Kultūros infrastruktūros centrą. Taip pat startavo tarptautinis projektas FIX, aktualus ir medinių namų savininkams. Jo esmė ta, jog mobilios komandos užsiims „greitąja pagalba“ paveldo objektams – bus nemokamai konsultuojami atsirinktų objektų savininkai, jie sulauks patarimų, kaip remontuoti, kokių įrankių ir medžiagų reikia, kur kreiptis dėl tvarkybos. Tokios konsultacijos išties vertingos. Prevencija ir aiškiomis metodinėmis taisyklėmis paremtu paveldo apsaugos principu tikiu kur kas labiau nei vien draudimais ir bausmėmis.

– Kaip vertinate atvejus, kai remontuojant, rekonstruojant paveldo objektus itin aktyviai juose ar jų aplinkoje imamos naudoti šiuolaikinės medžiagos, kada tie modernūs sprendimai yra sveikintini, o kada svetimi? Čia piršte peršasi Zapyškio bažnyčios prieigų pavyzdys.

– Reikia suprasti, kad paveldo objektai net neturėtų galimybės išlikti, jei nebūtų naujų technologijų, naujų medžiagų, naujų metodikų. Savaime suprantama, kad savininkas turi teisę gyventi šiuolaikiškai, net jeigu įsigyja vertingųjų savybių turinčius pastatus. Bet naujadarai pavelde turi būti lengvai identifikuojami, o autentika neturi būti pažeista.

Geraisiais pastarųjų metų pavyzdžiais galima įvardinti Pacų rūmų restauraciją Vilniuje arba Lietuvos ambasadą Italijoje, kur įdiegtos visos šiuolaikiniam gyvenimui reikalingos priemonės, tačiau darbai atlikti estetiškai, o autentiški elementai atgyja naujose pastato paskirtyse.

Zapyškis yra vienas pavyzdžių, kai vietos bendruomenė nepakankamai įvertino nacionalinės reikšmės paminklo vertę. Kultūros ministerijos lėšomis finansuotą bažnyčios restauravimą galima vertinti kaip gerą, o prieigos sutvarkytos iš bendruomenių iniciatyvoms skatinti skirto projekto. Nepakankamai jautriai įvertinus gotikos paminklo aplinką, vietoje asociatyvaus kraštovaizdžio atsirado eklektiškas šiuolaikinis sprendimas.

Todėl Kultūros paveldo departamente atsiranda naujas skyrius, kuris papildomai vertins nacionalinės svarbos objektuose įgyvendinamus tokio pobūdžio projektus, kad tai nebūtų vieno skyriaus vedėjo sprendimas. Šis atvejis yra gera inspiracija kalbėti apie sąmoningumą – ar visuomenė renkasi betoninį kičą, ar integralius sprendimus.

Verta pergalvoti tokius poelgius klimato kaitos kontekste, nes tinkamas paveldo ar tiesiog palikimo saugojimas ir pritaikymas naujoms reikmėms turi vesti darnesnės aplinkos kūrimo link.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

21:40
11:46
00:49

Esports namai

URBAN˙/