Nors pirmoji idėja buvo kurti iš Ventės rago ornitologinės stoties paukščių gaudymo tinklų, kaip sako pati autorė, šios medžiagos jai nepavyko „prisijaukinti“, todėl teko ieškoti kitos meninės kalbos.
Lemiama tapo šviesaus atminimo Vydūno tyrinėtojo Vacio Bagdonavičiaus mintis, kad žmogaus rankos Vydūnui buvo tarsi sielos veidrodis.
Instaliacijoje matomos rankos tapo ne tik žmogaus veikimo ženklu, bet ir vidinio pasaulio atspindžiu. Kūrinys remiasi idėja, kad rankos gestas yra pirmoji, dar iki žodžio egzistavusi, žmogaus komunikacijos forma.
Meno kūrinys savyje slepia daug simbolizmo, kaip sako pati autorė: „Ranka gali pasitikti, pakviesti, atsisveikinti ar paraginti. Kompozicijoje individualūs gestai taip pat susijungia į rankų būrį, savo forma primenantį Ventės rage kasmet susitinkančius tūkstančius migruojančių paukščių, o veidrodinis rankų paviršius atspindi aplinką ir patį žiūrovą.“
Instaliacija po atviru dangumi bus eksponuojama tol, kol leis permainingos pamario oro sąlygos.



