„Vizualumo sąsiuviniai“ – tai nauja LAPO leidinių serija, skirta kritiškai analizuoti vaizdų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Pirmasis serijos tomas buvo skirtas karui ir jo vaizdavimui, o naujausias leidinys nagrinėja mokslo vizualumą – klausimą, kuris tampa vis aktualesnis gyvenant pasaulyje, kuriame kasdien susiduriame su grafikais, duomenų vizualizacijomis, medicininiais vaizdais, kosmoso nuotraukomis ar dirbtinio intelekto generuojamais atvaizdais.
Knygoje publikuojami svarbūs vizualumo ir mokslo studijų tekstai, tarp jų – Bruno Latouro, Françoise Bastide, Charles'o Goodwino, Lorraine Daston ir Peterio Galisono darbai. Juose analizuojama, kaip formuojasi mokslinis objektyvumas, kaip kuriami moksliniai vaizdai ir kokią reikšmę turi ekspertinė žiūra.
Kaip nufotografuoti juodąją skylę?
Knygos įvade Natalija Arlauskaitė atsispiria nuo vieno įspūdingiausių pastarųjų metų mokslo įvykių – pirmosios juodosios skylės fotografijos. Šis pavyzdys tampa atspirties tašku svarstant, ką apskritai reiškia padaryti nematomą objektą matomą. „Ką reiškia padaryti savo tyrimų objektą matomą? Kada ir kodėl to reikia? Koks būtų moksliškai prasmingas ir vertingas vaizdas ir kaip jis atsiranda?“ – klausia šios knygos sumanytoja Natalija Arlauskaitė.
Pasak jos, juodosios skylės fotografija nėra paprastas objekto užfiksavimas fotoaparatu. Tai milžiniško tarptautinio mokslininkų tinklo, sudėtingų technologijų, duomenų apdorojimo ir ekspertinių susitarimų rezultatas. Vaizdas tampa ne tik dokumentu, bet ir kolektyviniu susitarimu, kas laikytina moksliniu faktu.
Ar moksliniai vaizdai iš tiesų yra objektyvūs?
Viena pagrindinių knygos temų – mokslo objektyvumo klausimas. Ar vaizdas, kurį matome atlasuose, rentgeno nuotraukose ar mokslinėse diagramose, iš tiesų yra neutralus? Natalija Arlauskaitė primena, kad moksliniai vaizdai visada egzistuoja platesniame kultūriniame ir instituciniame kontekste. „Mokslo vizualumo tyrimai taip nepaliaujamai ir juda tarp vis kintančių moksliškumo idealų, institucinės organizacijos, vaizdų technologijų ir kultūrinių įpročių“, – rašo ji.
Knygoje pristatomi tyrimai rodo, kad net ir tai, ką laikome akivaizdžiu įrodymu, priklauso nuo konkrečių žiūrėjimo praktikų, profesinio pasirengimo bei technologijų.
Matyti reiškia išmokti žiūrėti
Svarbią vietą leidinyje užima amerikiečių mokslininko Charles'o Goodwino tekstas apie tai, ką Goodwinas vadina „profesine rega“. Jo tyrimai atskleidžia, kad archeologai, gydytojai, teisėjai ar mokslininkai pasaulį mato ne taip, kaip jį mato neprofesionalas. „Egzistuoja specializuoti regos būdai ar režimai“, – pažymi Arlauskaitė, pristatydama Goodwino idėjas. Profesinė akis nėra neutrali – ji formuojama studijų, praktikos ir konkrečios institucijos kultūros. Todėl mokslinis vaizdas nėra tik tai, kas rodoma. Ne mažiau svarbu, kas žiūri, kaip žiūri ir kokias išankstines žinias atsineša.
Mokslas kaip vaizdų kultūra
Antrasis „Vizualumo sąsiuvinių“ tomas siūlo pažvelgti į mokslą kaip į sudėtingą vaizdų kultūrą. Tai knyga ne tik akademikams ar mokslininkams, bet ir visiems, kurie nori geriau suprasti, kaip formuojasi mūsų pasitikėjimas vaizdais, ekspertais ir pačiu mokslu.
Šiandien, kai informacija dažnai pateikiama per ekranus, diagramas, nuotraukas ir duomenų vizualizacijas, gebėjimas kritiškai vertinti tai, ką matome, tampa ne mažiau svarbus nei gebėjimas skaityti tekstą.
Naujasis „Vizualumo sąsiuvinių“ tomas „Mokslas“ kviečia mokytis būtent to – suprasti ne tik vaizdus, bet ir jų kūrimo, interpretavimo bei įteisinimo procesus.
