15min primena, kad trečiadienį „Skalvijai“ savo feisbuko paskyroje paskelbus, kad nepalaiko Izraelio ambasados inicijuojamo projekto „Izraelio kinas tavo mieste“, o Vilniaus savivaldybei šią poziciją viešai įvertinus kaip netinkamą, kultūros bendruomenė ėmė kelti klausimus.
Pirmasis apie tai savo feisbuko paskyroje prabilo režisierius, Lietuvos kino centro kino kultūros sklaidos ekspertų komisijos narys Romas Zabarauskas. Jis šią situaciją pavadino „itin keista“.
S.Žalneravičiūtė: savivaldybė atkreipia dėmesį tada, kai kyla pavojus reputacijai
Kino teatrų istorikė, 2002–2020 m. „Skalvijoje“ dirbusi programų sudarytoja Sonata Žalneravičiūtė teigiamai įvertino tai, kad „kultūra į paviršių kelia nenoriai sprendžiamas ar nesprendžiamas politines problemas“.
Ši situacija kiek priminė 2011 metais „Skalvijoje“ vykusį festivalį „Kitoks kinas“, su kurio organizavimu nesutiko to meto Vilniaus savivaldybė, kuriai vadovavo Vilius Navickas. Verta paminėti, kad anuomet meras viešai neišsakė savo pozicijos, o tyliai spaudė „Skalvijos“ darbuotojus. Apie tai daugiau rašė delfi.lt.
Įvertinusi anuometinę ir dabartinę situaciją S.Žalneravičiūtė 15min teigė, kad Vilniaus savivaldybė buvo tendencingai linkusi į „kontrolę, viešų erdvių privatizaciją“: „Žinoma, tuomet tai priklausė nuo to, kas valdžioje.“
„Dirbdama programere laikiausi principo, kad savivaldybė negali kištis į „Skalvijos“ turinį“, – komentavo kino istorikė.
Jos įsitikinimu, paprastai Vilniaus savivaldybės nedomina, kas rodoma jos steigtame kino teatre. Institucija į tai atkreipdavo dėmesį tada, kai „iškildavo pavojus jų reputacijai“.
S.Žalneravičiūtė pateikė kitą pavyzdį: „Vakar „Lėlės“ teatre buvo rodomas Izraelyje gimusios menininkės Yael Rasooly, seniai išvykusios iš savoje šalies, lėlės spektaklis „Edita ir aš“. Ji atstovavo Prancūzijai ir niekas jo neboikotavo. Buvo pilna salė moksleivių. Spektaklis – meno kūrinys, su politika nieko bendro neturintis. Bet... po jo menininkė padėkojo Izraelio ambasadai.“
„Formaliai suskamba, kad viskas daug sudėtingiau, nei gali atrodyti, – pridūrė ji. – Bet manau, kad pasaulio žmonės, kurie palikę savas tėvynes kuria pasauliui rodydami ne tendencingus, o bedražmogiškus dalykus, turi turėti erdvę būti pamatyti. Ir taip, kiekvienas turi teisę turėti savo požiūrį ir jį viešai pareikšti.“
V.Jauniškis: reikėtų apsibrėžti gaires
Kultūros analitikas Vaidas Jauniškis įvertino Vilniaus savivaldybės atsiųstą komentarą spaudai. Jo nuomone, „šiuo atveju kalbama ne apie užsienio politiką“.
V.Jauniškis atkreipė dėmesį į steigėjo (savivaldybės) ir jam pavaldžios įmonės (kino centras) santykį: „Tai sankirta tarp savivaldybės ir jai pavaldžios institucijos, išdrįsusios pareikšti savo poziciją. Jeigu komanda buvo paskirta savivaldybės vykdyti veiklą ir viskas iki šiol buvo tinkama, dabar kyla klausimas dėl pasitikėjimo. Suprantu, kad tam tikros ribos egzistuoja, bet reikėtų pasižiūrėti, kokios yra numatytos jų santykių gairės, kiek savivaldybė gali kištis į operatorių pasirinkimus. Ir ar koreguos kitas „Skalvijos“ organizuojamas programas?“
Pokalbio metu pašnekovui taip pat kilo keletas klausimų, į kuriuos, jo požiūriu, galėtų atsakyti kino centras. Kaip Izraelio ar bet kokia kita ambasada komunikuoja su kino teatru? Kokiomis sąlygomis siūlomos ir kokiomis rodomos programos, ar einama „iš viršaus“, t.y. per savivaldybę, ar kreipiamasi tiesiogiai?
„Skalvijos“ kolektyvas pasirinko ginti savo laisvę ir savo poziciją. Dažniausiai ambasados suinteresuotos propaguoti savo valstybę (tam jos ir yra) ir siūlo atitinkamą produkciją. Visada iškyla klausimas, kiek įstaiga laisva rinktis, savo požiūriu, tinkamiausias retrospektyvas bendradarbiaudama su jomis. Ar, pavyzdžiui, prieš tai buvusi Italijos komedijų savaitė atitiko „Skalvijos“ keliamus reikalavimus menui?“ – svarstė V.Jauniškis.
Ši „Skalvijos“ ir savivaldybės komunikacinė krizė taip pat išryškino tai, koks jautrus Izraelio ir Palestinos konflikto klausimas šiuo metu yra Lietuvoje. V.Jauniškio teigimu, šiandien jau tapo įprasta „mėtytis antisemitiniais ar kitais ksenofobiniais kaltinimais“.
A.Rimkutė: „Mes nuolat matome politikų bandymus didinti savo politinį kapitalą“
Kultūros politikos tyrėja, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoja dr. Audronė Rimkutė teigė, kad „Skalvijos“ kino centro įrašo feisbuke sunku spręsti, kas iš tikrųjų įvyko.
„Kodėl „Skalvijos“ kolektyvas „neprisideda ir nepalaiko vykstančio renginio“ ir nėra jo partneris – ar tik dėl to, kad „Skalvijos“ „komandoje yra Palestiną palaikančių žmonių“, ar yra dar kokios nors priežastys – pvz., įstaigos vadovės ir tarybos vertinimu festivalyje rodomi filmai yra politiškai šališki, propagandiniai, žemo meninio lygio ir pan.“, – komentavo A.Rimkutė.
„Pirmuoju atveju, jeigu vienintelis argumentas yra tik tas, kad „Skalvijos“ kolektyvas neprisideda ir nepalaiko vykstančio renginio, nes komandoje yra Palestiną palaikančių žmonių“, tai iš tiesų yra neprofesionali pozicija, kaip teigia savivaldybė. Įstaigos sprendimai turi būti priimami remiantis jos misija ir etikos kodeksu, o ne jos darbuotojų asmeninėmis politinėmis pažiūromis“, – įvertino ekspertė.
„Antruoju atveju, jeigu festivalis neatitinka „Skalvijos“ programos kriterijų, „Skalvija“ iš tiesų turėjo teisę neįtraukti į jo savo programą. Tuomet, jeigu Vilniaus savivaldybė po tokio „Skalvijos“ vadovės ar tarybos sprendimo vis tiek darė spaudimą, kaip įstaigos steigėja, festivalį priimti į kino centrą, ji pažeidė kultūros įstaigos teisę profesionaliai ir atsakingai formuoti savo meninę programą. Tačiau tokios įvykio versijos niekas nepatvirtina – negirdėjome, kad „Skalvijos“ vadovė ar įstaigos taryba būtų kėlę šį klausimą“, – teigė A.Rimkutė.
Pasak A.Rimkutės, kultūrinių įstaigų pareiga yra vykdyti savo misiją ir laikytis etikos kodekso: „Jos gali ir turi atsisakyti kūrinių ir renginių, kurie kursto karą, neapykantą, rasizmą, skleidžia propagandą ir pan. Tačiau tam turi būti objektyvus pagrindas, kriterijai ir argumentai, tarybos sprendimas.“
„O žiūrint iš kultūros įstaigų steigėjų – valstybės ir savivaldybių – pozicijų, tai jos turėtų pasitikėti jose dirbančiais profesionalais ir užtikrinti jų teisę nepriklausomai ir savarankiškai priimti sprendimus, vadovaujantis profesionalumo kriterijais. Demokratinėse Europos valstybėse įprasta kultūros įstaigų valdymo praktika yra deleguoti turinio sprendimus įstaigų meno taryboms – iš profesionalų sudarytiems valdymo organams, kurie tvirtina įstaigos meninę programą ir sprendžia kitus, kuriamo ar skleidžiamo turinio, klausimus.
Tarybų sprendimai nėra kvestionuojami politikų ir valdininkų – jie gali vertinti įstaigų veiklą finansiniu, ekonominiu ir pan. aspektais, tačiau meninio ir kultūrinio turinio klausimai nėra jų kompetencijoje. Šitas požiūris kol kas nėra visuotinai priimtas Lietuvoje. Mes nuolat matome politikų bandymus didinti savo politinį kapitalą palaikant arba kritikuojant kokius nors paminklus, kūrinius, renginius ir pan. Tai mažina profesionalų autoritetą ir yra labai neatsakinga, turint galvoje didėjančią politinę įtampą mūsų regione“, – kalbėjo ekspertė.
