Pirmą kartą viename naratyve susipynė istorijos apie Lietuvos prisistatymą pasauliui 1900, 1935 ir 1937 metais Paryžiuje vykusiose tarptautinėse parodose. Pasakojimas atskleidžia, kaip kultūra tapo vienu svarbiausių valstybingumo ir tautinės tapatybės kūrimo įrankių.
„Šiandien kultūrinę diplomatiją dažniausiai siejame su nepriklausoma valstybe, tačiau Lietuvos istorija rodo, kad kultūra apie mus pasauliui kalbėjo gerokai anksčiau. Dar neturėdami politinės nepriklausomybės lietuviai ieškojo kitų būdų būti matomi ir atpažįstami. Paroda primena, kad kultūra buvo vienas svarbiausių mūsų tapatybės kūrimo ir valstybingumo siekio įrankių, o šiandien leidžia iš naujo įvertinti jos galią telkti visuomenę ir megzti dialogą su pasauliu“, – sako idėjos autorė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadovė dr. Miglė Lebednykaitė.
Nuo tautos be valstybės iki šiuolaikinės Lietuvos
Paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ pasakoja istoriją apie tris Lietuvai ypatingus prisistatymus viename svarbiausių ir Europos, ir viso pasaulio kultūrinių centrų – Paryžiuje. Čia vykusios pasaulinės parodos tapdavo ir technologijų ar meno pasiekimų demonstravimo vieta, ir valstybių prisistatymo scena.
1900 metais Paryžiuje vykusi pasaulinė paroda Lietuvai tapo pirmąja galimybe prisistatyti tarptautinei auditorijai kaip savitai kultūrai. Tuo metu Lietuva tebebuvo Rusijos imperijos dalis, todėl oficialiame politiniame pasaulio žemėlapyje neegzistavo. Vis dėlto lietuvių inteligentams pavyko surengti ekspoziciją, pažymėtą vienu žodžiu – Lithuanie.
Ekspozicijoje buvo pristatyta apie pusantro šimto eksponatų – liaudies baldai, tekstilė, medžio dirbiniai, muzikos instrumentai, buities rakandai. Visa tai pasakojo apie tautą, kuri net ir praradusi valstybingumą išsaugojo savo kalbą, papročius ir kultūrą. Šis prisistatymas sulaukė didelio dėmesio – Lietuvos skyrius pelnė dvylika parodos apdovanojimų, o dalis eksponatų po parodos buvo padovanoti vienam prestižiškiausių to meto Europos muziejų – Trocadéro etnografijos muziejui.
Po trisdešimt penkerių metų Paryžius Lietuvą išvydo jau visai kitokią. 1935 metų Baltijos šalių liaudies meno parodoje nepriklausoma Lietuva kartu su Latvija ir Estija pristatė vertingiausius savo muziejų rinkinius. Liaudies menas kalbėjo ne apie tautos išlikimą, o tapo brandžios valstybės kultūros ženklu. Šalia bendrų Baltijos šalių bruožų kiekviena valstybė ieškojo savito veido: Lietuva pasauliui pristatė kryždirbystę, tekstilę, tautinius kostiumus, medžio drožinius ir kitus išskirtinius savo paveldo objektus.
Dar po dvejų metų, 1937-ųjų pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime“, Lietuva žengė dar vieną žingsnį. Šįkart pasauliui buvo parodyta, kad tradicija gali tapti šiuolaikinės kūrybos pagrindu. Lietuvos ekspozicijoje greta etnografinio paveldo atsirado profesionalių menininkų darbai – keramika, tekstilė, baldai, grafika, kuriuose liaudies meno motyvai buvo interpretuojami moderniai. Taip Lietuva kūrė savo, kaip vakarietiškos, kūrybingos ir modernios valstybės, įvaizdį.
„Labai įdomu stebėti, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė pats Lietuvos pasakojimas apie save. 1900 metais pasauliui pirmiausia reikėjo paaiškinti, kad tokia tauta apskritai egzistuoja. O tarpukariu jau galėjome kalbėti apie savo kultūros savitumą, profesionalų meną, kūrybines ambicijas. Šie trys prisistatymai labai aiškiai parodo, kaip kartu su valstybe augo ir jos pasitikėjimas savimi“, – pasakoja dr. M.Lebednykaitė.
Vis dėlto LNM Istorijų namuose eksponuojama paroda nesibaigia tarpukariu. Greta istorinių eksponatų lankytojai išvysta ir šiuolaikinių menininkų – Andriaus Ermino, Lauros Garbštienės, Mortos Jonynaitės, Žilvino Landzbergo, Linos Lapelytės bei Lauros Stasiulytės – kūrinius. Jie tampa savotišku tiltu tarp daugiau nei prieš šimtmetį vykusių Paryžiaus parodų ir šiandienos, kviesdami permąstyti, kaip per tą laiką pasikeitė mūsų santykis su tautine tapatybe, kultūra ir Lietuvos vieta pasaulyje.
„Nenorėjome sukurti vien nostalgiško pasakojimo apie praeitį. Šios parodos esmė – dialogas. Istoriniai eksponatai pasakoja apie laiką, kai Lietuva ieškojo savo vietos pasaulyje, o šiuolaikinio meno kūriniai leidžia paklausti, kaip apie save kalbame dabar. Nors aplinkybės pasikeitė, daugelis klausimų išlieka tie patys – kas mus vienija, kaip save reprezentuojame ir kokį Lietuvos pasakojimą kuriame šiandien“, – sako dr. M.Lebednykaitė.
Šimtmetį skaičiuojanti „kontrabandinė“ skrynia
Vienu ryškiausių parodos akcentų tapo lietuviška kraitinė skrynia – eksponatas, kurio istorija primena nuotykių romano scenarijų. XIX amžiaus pirmojoje pusėje pagaminta suvalkietiška „kvietkuota“ skrynia buvo viena iš tų vertybių, kurios 1900 metais slapta išgabentos į Paryžiaus pasaulinę parodą. Tuo metu Lietuva neturėjo galimybės oficialiai pristatyti savo kultūros, todėl eksponatai per Prūsiją buvo gabenami beveik kontrabandos sąlygomis. Kraitinė skrynia tapo ne tik ekspozicijos dalimi – į ją buvo sukrauti ir kiti į Prancūziją keliaujantys eksponatai.
Paryžiaus parodoje ši skrynia stovėjo garbingiausioje vietoje – rekonstruotoje lietuviškoje gryčioje, vaizdavusioje piršlybų sceną. Po parodos ji, kaip ir dalis kitų eksponatų, buvo padovanota Trocadéro etnografijos muziejui. Vėliau, reorganizuojant Prancūzijos muziejų rinkinius, skrynia buvo klaidingai priskirta Rusijos kolekcijoms ir daugiau kaip šimtmetį buvo laikoma dingusia.
Tik ruošiantis šiai parodai Lietuvos nacionalinio muziejaus tyrėjams pavyko nustatyti tikrąją jos kilmę. Marselio Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus (Mucem) fonduose saugotas baldas buvo atpažintas pagal išlikusias archyvines nuotraukas, dekorą ir kitus požymius.
„Skrynia tiksliai atspindi parodos idėją. Ji pasakoja ne tik apie vieną konkretų daiktą ar vieną kelionę į Paryžių. Ji primena, kaip sudėtingomis aplinkybėmis galima pasiekti savo tikslus – drąsiai ir išradingai“, – dalijasi dr. M.Lebednykaitė.
Portretas, kūręs Lietuvos įvaizdį pasaulyje
Dar vienas išskirtinis parodos eksponatas – po daugiau kaip aštuonių dešimtmečių į Lietuvą sugrįžęs operos primadonos Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės portretas, kurį 1926 metais nutapė dailininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė.
Paveiksle A.Galaunienė vaizduojama kaip modernios Lietuvos moteris, vilkinti iš skirtingų Lietuvos regionų detalių sudarytą tautinį kostiumą. Prabangūs audiniai, gintaro papuošalai, vestuvinė karūna ir stilizuotas Lietuvos peizažas fone kūrė ne dokumentinį, o idealizuotą Lietuvos įvaizdį. Toks sprendimas nebuvo atsitiktinis – tarpukariu tautinis kostiumas tapo svarbia valstybės reprezentacijos dalimi, o liaudies paveldas buvo sąmoningai pasitelkiamas formuojant Lietuvos kultūrinį veidą tarptautinėje erdvėje.
1935 metais Paryžiuje buvo eksponuota paveiksle pavaizduota vestuvinė karūna, o po ketverių metų ir pats portretas iškeliavo į Niujorko pasaulinę parodą. Po jos kūrinys liko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tik ruošiantis parodai „Ant Paryžiaus parodų bangos“ vėl sugrįžo į Lietuvą.
„Šis portretas gražiai parodo, kaip tarpukario Lietuva norėjo būti matoma pasaulyje. Tai jau nebe pasakojimas apie tautą, kuri siekia būti pastebėta, bet apie valstybę, sąmoningai kuriančią savo įvaizdį. Tautinis kostiumas čia tampa ne vien etnografiniu objektu, bet ir kultūrine žinute apie tai, kas mes esame“, – sako dr. M.Lebednykaitė.
Kanklių rekonstrukcija
Paskutinėmis parodos savaitėmis lankytojų lauks naujas pasakojimo sluoksnis, skirtas vienam seniausių ir simboliškiausių lietuvių muzikos instrumentų – kanklėms.
Parodoje jau dabar eksponuojamos originalios suvalkietiškos kanklės, kurios buvo pristatytos 1900 metų pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Kankles, gautas iš kanklininko Vinco Bartuškos, parodai pateikė lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, literatūros kritikas ir publicistas Povilas Višinskis. Šis instrumentas anuomet tapo vienu iš eksponatų, liudijusių Lietuvos kultūrinį savitumą, o vėliau buvo padovanotas Trocadéro etnografijos muziejui.
Nuo liepos 21-osios iki pat parodos uždarymo rugpjūčio 2-ąją lankytojai galės pamatyti ir šių kanklių rekonstrukcijas bei Silvestro Samsono sukurtą vaizdo pasakojimą apie rekonstrukcijos procesą. Greta originalaus instrumento atsiras galimybė susipažinti su tuo, kas dažniausiai lieka muziejaus užkulisiuose – tyrimais, meistryste ir sprendimais, leidžiančiais suprasti, kaip atkuriamos istorinės vertybės ir kaip jos prabyla šiuolaikiniam žmogui.
„Originalus instrumentas leidžia pajusti autentišką istorijos artumą, tačiau rekonstrukcija suteikia galimybę suprasti, kaip tokie daiktai gimsta ir kokių žinių reikia norint juos atkurti tam, kad šie daiktai išliktų ateities kartoms. Mums buvo svarbu parodyti ne tik rezultatą, bet ir patį pažinimo procesą“, – sako dr. M.Lebednykaitė.
Iki rugpjūčio 2 dienos veiksianti paroda – paskutinė proga pamatyti dešimtmečius Lietuvos, Prancūzijos, Latvijos ir Estijos muziejuose saugotus eksponatus, pasakojančius apie pirmuosius Lietuvos žingsnius tarptautinėje erdvėje. Ši paroda yra ir priminimas, kad kultūra gali tapti ryškiu ir ilgai išliekančiu balsu, kuris fiksuoja ir vėliau pasakoja tautos bei valstybės istoriją laiko tėkmėje.
