Sekite 15min Google
Vos kelioms dienoms į Vilnių atvykęs žurnalistas ir rašytojas pristatė ką tik lietuviškai pasirodžiusią savo knygą „Kaip laimėti informacinį karą. Propagandistas, kuris pergudravo Hitlerį“, o pokalbį su autoriumi moderavo Ieva Koncevičiūtė.
Pristatydama vakaro svečią I. Koncevičiūtė pasirinko netikėtą palyginimą – Pomerantsevą propagandos pasaulyje prilygino neseniai Lietuvoje viešėjusiam krepšinio superžvaigždei Shaquille'ui O'Nealui. Tik Pomerantsevo aikštelė – informaciniai karai, propaganda ir kova dėl to, kokią tikrovę matome.
Ar propagandai iš tiesų svarbu, kad ja patikėtume?
Pokalbis ŠMC greitai peržengė vien knygos ribas. Pomerantsevas ir Koncevičiūtė kalbėjo apie Rusijos informacinį karą ir Ukrainą, propagandos gebėjimą pasiūlyti žmogui trokštamą tapatybę, dabartines migracijos diskusijas Lietuvoje, socialinių tinklų algoritmus, demokratijos komunikacijos dilemas ir vis labiau individualizuojamas tikrovės versijas.
Vienas įdomiausių vakaro palyginimų nuskambėjo Pomerantsevui aiškinant, kaip propaganda užvaldo žmogų. Jis jos veikimą palygino su įsimylėjimu: kai žmogus itin stipriai įsimyli, jis nebenori girdėti prieštaraujančių argumentų, nebekvestionuoja ir nebemato to, kas nedera su jo susikurtu vaizdiniu. Būtent tokioje būsenoje, anot tyrinėtojo, atsiranda erdvė tyliai pateikti istorijas ir požiūrius, kurie sustiprina jau pasirinktą pasaulio versiją.
Ši mintis siejosi ir su vienu svarbiausių vakaro klausimų – ar žmonės visuomet yra tiesiog propagandos aukos? Koncevičiūtė priminė Pomerantsevo kritiką terminui „brainwashed“ („išplautomis smegenimis“): toks apibūdinimas atima iš žmogaus jo paties pasirinkimą. Kartais tam tikru naratyvu tikime ne todėl, kad buvome meistriškai apgauti, bet todėl, kad jis suteikia mums tai, ko norime – tapatybę, paaiškinimą ar leidimą jaustis tam tikru būdu.
Nuo Ukrainos iki Lietuvos ir socialinių tinklų
Pokalbyje neišvengta Rusijos karo prieš Ukrainą. Pomerantsevas, gimęs Kyjive ir šiandien dirbantis su strateginės komunikacijos klausimais, buvo klausiamas, kas šiuo metu laimi informacinį karą ir kodėl Rusija, susidurdama su problemomis daugelyje sričių, išlieka tokia pajėgi propagandos lauke.
Diskusija persikėlė ir į Lietuvą. Kalbėta apie pastaruoju metu išryškėjusias migracijos temas apie tai, kaip politiniai naratyvai gali ne tik formuoti nuomonę, bet ir suteikti žmonėms leidimą reikšti jausmus, kurie kitu atveju būtų laikomi socialiai nepriimtinais.
Dar viena tema – technologijų kompanijų vaidmuo. Socialinių tinklų algoritmai vis geriau atpažįsta, kokią tikrovės versiją žmogus nori matyti, ir pateikia jam vis daugiau ją patvirtinančio turinio. Todėl vietoje kelių didelių visuomenę jungiančių naratyvų galime atsidurti milijonuose individualių realybių.
Vienas sudėtingiausių vakaro klausimų buvo kartu ir pats paprasčiausias: ką daryti demokratijai, jei žmonės nenori girdėti tiesos? Ar politikas turi sakyti tai, kas yra tiesa, net jei auditorija jos nenori priimti? Ar bandymas pritaikyti žinutę prie žmogaus baimių, traumų ir psichologinių poreikių jau tampa manipuliacija? Ir ar apskritai dar įmanoma tikėtis, kad visuomenė gyvens bent apytikriai bendroje realybėje? Tokius klausimus Koncevičiūtė kėlė Pomerantsevui vakaro pabaigoje.
Diskusija nesibaigė moderatorei padėjus mikrofoną – klausimų turėjo ir gausiai susirinkusi publika. Po pokalbio žmonės dar liko ŠMC skaitykloje pabendrauti su autoriumi ir gauti jo autografą.
Vilniuje – vos kelioms dienoms
Susitikimas su skaitytojais tapo vienu iš intensyvaus P. Pomerantsevo vizito Vilniuje sustojimų. Trečiadienį jis dalyvavo susitikimuose su Lietuvos diplomatais Užsienio reikalų ministerijoje, skaitė pranešimą tarptautinėje #Disinfo2026 konferencijoje, dalino interviu, o vakare atvyko į ŠMC susitikti su skaitytojais, o ketvirtadienį jis dar susitiks ir su Lietuvos Šaulių sąjungos nariais.
