Šiais metais Lietuvos istorijos institutas planuoja išleisti knygą „Mūsų miestelis“. Tai publikacijų iš tarpukaryje Lietuvos žydų švietimo draugijos leisto dienraščio Folksblat rinkinys. 1935–1936 m. publikuoti straipsniai jidiš kalba atskleidžia tuometės Lietuvos provincijos gyvenimą žydų akimis. Dalis būsimo leidinio publikacijų su paaiškinimais ir aprašomą laikotarpį atspindinčiomis miestelių fotografijomis skelbiamos 15min.
Rengiamos knygos „Mūsų miestelis“ sudarytoja – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Eglė Bendikaitė. Projektas rengiamas vykdant ilgalaikę mokslo programą „Konflikto genealogija modernėjančioje visuomenėje. Lietuvos atvejis (XIX–XX a.)“.
Veisiejai[1]
Norint aiškiai pamatyti žydiškojo štetlo nuosmukį, Veisiejai gali pasitarnauti kaip itin iškalbingas pavyzdys. Ir iš tiesų, miestelis, kuris dar prieš dešimt metų turėjo 130 žydų šeimų (nė nekalbant apie tai, kad prieš karą[2] jų čia buvo iki dviejų šimtų), ekonomiškai laikėsi gana tvirtai ir gausiai turėjo jaunimo, šiandien beveik visas [miestelis] likęs vien senų žmonių rankose: nuskurdęs, sužlugdytas ir, tiesiogine prasme, kone be nė vieno jaunuolio.
Miestelis glūdi užkampyje, atokiau nuo plento, netoli demarkacijos linijos[3]. Aplink jį — labai gražus peizažas: didelis ežeras, apsuptas pušynų, pievų ir atvirų laukų. Iš viso čia gyvena apie tūkstantis žmonių, iš jų maždaug septyniasdešimt penkios šeimos yra žydų. Didesniąją krikščionių dalį sudaro samdiniai ir smulkūs valstiečiai ūkininkai; žydų gyventojai, kaip ir daug kur kitur, daugiausia yra krautuvininkai ir amatininkai, prie jų prisideda nedidelis skaičius balebosų[4].
Tik menka dalis verčiasi žvejyba, nors iš jos nuolat darbo gauna ir kai kurie darbininkai. Stipresnieji vasarą dirba laukuose, o žiemą kulia, kapoja malkas, kerta ledą ir imasi bet kokio darbo. Vasarą varguomenė renka miško uogas: dalis jų suvartojama vietoje, o likusi siunčiama toliau.
Krautuvininkai paprastai turi dar kokį nors papildomą užsiėmimą ir tik sudėję abi šias veiklas draugėn sugeba sukurpti pragyvenimui. Panašiai yra ir su amatininkais.
Per pastaruosius dešimt metų miestelis patyrė daug nelaimių: kilo du dideli gaisrai[5], per kuriuos sudegė pusė miestelio, o prie to dar prisidėjo skaudus finansinis žlugimas[6], nuo kurio nukentėjo beveik visi ir po kurio iki šiol taip ir neatsitiesė.
Jaunesnioji karta, nebematydama sau jokios ateities gimtuosiuose namuose, ėmė sklaidytis: vieni išvyko į Palestiną, kiti – į Pietų Ameriką, dar kiti – mokytis amato ar į gimnaziją. Todėl šiandien [miestelyje] nebeliko beveik nė vieno jauno žmogaus.
Kultūriniu požiūriu Veisiejai kiek pranoksta aplinkinius miestelius. Čia yra gana didelė biblioteka ir, palyginti su gyventojų skaičiumi, nemažas skaitytojų ratas. Nepaisant sunkių laikų, vis dar įsigyjama naujų knygų. Politinių partijų, galima sakyti, beveik nėra. Sionistams nepavyko čia įleisti gilesnių šaknų. Veikia nedidelė „Gordonijos“ grupė[7], bet ji yra labai neskaitlinga.
Tačiau yra visas būrys religijos kulto tarnų, keliančių nemažai nesantaikos. Rabinas, ne taip seniai atvykęs pakeisti išvykusiojo, įsikūrė prieš nemažos dalies balebosų valią. Panašiai ir su šochetu[8]: kadaise jis skolino pinigus už palūkanas, o dabar juos išieško griežtomis priemonėmis. Visa tai neretai sukelia karštus ginčus beis medraše[9].
Verta paminėti ir tai, kad Veisiejuose kadaise gyveno esperanto kalbos kūrėjas daktaras Zamenhofas[10] ir miestelis tuo labai didžiuojasi. Čia kadaise veikė ir didelis bravoras, iš kurio nemaža dalis gyventojų gaudavo uždarbio, tačiau dėl krizės jo taip pat nebeliko.
Laikas paliko savo žymę ir Veisiejuose. Nebėra jau tų rudeninių purvynų, kuriuose kadaise klimpdavai kone iki kaklo; miestelis išgrįstas, su šaligatviais, gatvės apšviestos elektra, namai ir tvoros sutvarkyti. Palyginti su tuo, kas buvo kadaise, jis beveik nebeatpažįstamas.
Pramogų čia nėra. Kartkartėmis užklysta keliaujantis kinas. Vakarais žmonės susirenka kieno nors namuose, ginčijasi, šnekučiuojasi, kol jiems patiems nusibosta. Taip slenka metai — monotoniškomis, tuščiomis dienomis, vis labiau apsunkdami. Tačiau nieko čia nepadarysi: belieka laukti šviesesnio rytojaus.
[1] A vishaier, Vishai (Veisijai), Folksblat, nr. 293, 1935-12-24, z. 5.
[2] Prieš I pasaulinį karą.
[3] Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi per miškus ir ežerus, šiame regione nusistovėjo 1923 m. vasarį ir driekėsi visai šalia Veisiejų, į pietus nuo miestelio.
[4] Balebos, (heb. Baal habayt – namų šeimininkas, dgs. balebatim) – paprastai šiuo žodžiu buvo apibūdinamas pasiturintis ir gerbiamas žydų bendruomenės narys, turintis savo verslą ir nekilnojamo turto, dalyvaujantis priimant sprendimus visai bendruomenei svarbiais klausimais.
[5] Vienas autoriaus minimas gaisras 1924-taisiais metais pasiglemžė beveik visą miestelio centrą, sudegė daugiau nei 100 pastatų, tarp jų žydų mokykla ir medinė sinagoga, pastaroji atstatyta 1927 m., B. Lisauskaitė, Tyrimai Veisiejų miestelyje, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2022, V., 2023, p. 446; Kitas gaisras Veisiejuose kilo 1929 m., kiek mažesnis, bet sudegė mediniai namai Seinų gatvėje, nepaliestoje pirmojo gaisro. A. Miškinis, Užnemunės miestai ir miesteliai, I tomas, V., 1999, p. 254.
[6] Turima galvoje pasaulinė ekonomikos krizė.
[7] Sionistų socialistų globojama jaunimo organizacija, pavadinta žinomo sionisto, dvasinio praktinio sionizmo lyderio, raginusio žydus atsigręžti į gamtą ir propagavusio fizinio darbo svarbą, Aarono Dovydo Gordono (1856 m., Ukrainoje – 1922 m., Palestinoje) garbei.
[8] heb. ritualinis skerdikas.
[9] Maldos ir studijų namai, skirti pastovioms Toros studijoms, paprastai sinagogų komplekso dalis.
[10] Liudvikas Lazaris Zamenhofas (1859 m., Balstogė, Lenkija – 1917 m., Varšuva, Lenkija) – gydytojas, humanistas, filologas, esperanto kalbą baigė kurti gyvendamas Veisiejuose.
