Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 22d. 11:25

Scenos meno kritikų asociacija įteikė „Meno raktą“ G.Masteikaitei ir „Teksto raktą“ A.Kaminskaitei

Scenos meno kritikų asociacija teikė apdovanojimus – „Teksto raktą“ ir „Meno raktą“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr. / Scenos meno kritikų asociacija teikė apdovanojimus – „Teksto raktą“ ir „Meno raktą“

Pirmadienį Scenos meno kritikų asociacija teikė apdovanojimus – „Teksto raktą“ ir „Meno raktą“. Kaip renginio pradžioje sakė asociacijos pirmininkė Milda Brukštutė, trys dešimtys individualistų, kuriuos 2017 metų pavasarį suvienijo asociacija, karštai ginčijosi dėl visko – nuo jų organizacijos pavadinimo iki šių apdovanojimų vardo. Apie tai rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Teksto rakto“ laimėtoją kritikę Aušrą Kaminskaitę asociacija paskelbė jau prieš mėnesį, o pačią apdovanojimų ceremoniją teko derinti prie „Meno rakto“ laureatės Gintarės Masteikaitės kelionių grafiko. Vadybininkė, festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ ir „Naujojo cirko savaitgalis“ vadovė, Lietuvos šokio centro direktorė priėmė prizą, grįžusi po darbo vizitų iš Reikjaviko, Atėnų ir Niujorko, besiruošdama pirmosioms metų šiuolaikinio šokio gastrolėms Čekijoje ateinantį savaitgalį ir susitikimui su svečiu iš Tel Avivo Suzanne Dellal centro, kuriame netrukus pasirodys lietuvių šokėjai.

Scenos meno kritikų asociacijos valdybos narys Vaidas Jauniškis susirinkusiems į apdovanojimų popietę Menų spaustuvėje pranešė, kad „Meno rakto“ prizas „yra teikiamas įsimintinus meno reiškinius ar įvykius sukūrusiems žmonėms, kurie generuoja idėjas, skatina iniciatyvas, atveria meno ir kūrybos pasaulį tiek meno žinovams, tiek plačiam žiūrovų ratui“. Toliau kritikas išvardijo, už ką vertinimo komisija apdovanoja Gintarę Masteikaitę:

„Įvairių veiklų organizavimas, Lietuvos šokio srities plėtra, jo pristatymas tarptautinėse platformose nuo meno mugių iki festivalių, nuo Šakių iki Australijos, nuo Ežerėlio iki Edinburgo – tai viena veiklos pusė. Iš Audronio Imbraso perėmusi svarbius ir jau seniai ant tvirtų bėgių pastatytus du scenos menų festivalius ir vieną šokio centrą Gintarė ne tik išsaugojo juos, bet ir sustiprino tiek įspūdingais svečių pasirodymais, tiek išsiplėtusios publikos dėmesiu. Žiūrovai Gintarei yra ne savaime suprantamas dalykas ar vien bilietų pirkėjai, o svečiai, kuriais taip pat reikia rūpintis, ir Gintarė su kolektyvu telkė ne vien šokio bendruomenę, bet ir rengė, – galima sakyti – režisavo atskirus vakarus-įvykius, diskusijas, viešas ir privačias pažintis su kūrėjais. Jos dėka šokio ir cirko sritis ir jų reikšmę gerokai sustiprino pakviesti rašyti kritikai, kai kuriems ji suteikė galimybes tobulintis kitose šalyse.

Gintarė Masteikaitė savo pritrenkiančia dinamiška veikla įrodo dar vieną svarbų ir mūsų šalyje sunkiai pripažįstamą dalyką: vadybininkas, prodiuseris taip pat yra kūrėjas, jis gali būti menininkas, galvojantis ne apie atskirą meno kūrinį, bet apie ištisą šalies ar tam tikros srities klimatą ir kuriantis jį, telkiantis bendruomenę ir teigiantis kultūrą kaip pamatinę mūsų egzistencijos dalį. Kultūrą kaip toleranciją. Gintarė atrakina erdves, kuriose gali susitikti priešingi požiūriai ir po ginčų tik praturtėti vienas nuo kito. Ji teigia, kad kultūra – tai atvira erdvė, kurioje yra saugu, smalsu ir smagu“.

Įteikus prizus – juvelyrės Marytės Gurevičienės sukurtas miniatiūrines sages – laureatėms buvo surengta neformali klausimų-atsakymų sesija. Ir Gintarė Masteikaitė, ir Aušra Kaminskaitė, kaip pastebėjo klausinėtojai, yra nepaprastai darbščios, todėl buvo paklaustos – jei turėtų savo kloną, kuriuos darbus atiduotų jam, o kuriuos būtinai pasiliktų sau? Gintarė nedvejodama klonui atiduotų susirašinėjimą su tūkstančiu savo korespondentų, su kuriais veda derybas dėl dalyvavimo festivaliuose ir gatsrolėse. Aušra Kaminskaitė nukreiptų kloną uždirbti pragyvenimui, o sau pasiliktų spektaklių žiūrėjimą ir rašymą apie juos. Tad jauno kritiko perspektyva pagal Aušrą Kaminskaitę atrodo taip: redakcijose turėtų atsirasti nuolatinės darbo vietos scenos meno kritikams, ir kad tai būtų pagrindinės jų pareigos ir pragyvenimo šaltinis, o ne darbas po kitų darbų.

Gintarė Masteikaitė, paklausta, kodėl pasirinko tai, ką dirba, atsakė: „Nesu studijavusi nei menotyros, nei kultūros vadybos. Baigiau sociologiją ir rinkodarą, bet nuo mažens svajojau dirbti su festivaliais, neturėdama jokio supratimo, kokie jie bus. Ir nežinau, iš kur tai atėjo, nes mano šeimoje nėra nė vieno žmogaus, kuris dirbtų su menu. Tiesiog sugalvojau, kad dirbsiu šitoje srityje, ir prašau – viskas išsipildė su kaupu“.

Apie kviečiamų spektaklių pasirinkimą Gintarė kalbėjo: „Pažįstu žmonių, kurie sunkiai randa spektaklius savo festivaliams, nes mano, kad nėra tinkančių. O man atvirkščiai – matau tiek daug spektaklių, kuriuos noriu atvežti! Ir tada prasideda drama: ką galiu pakviesti, ko negaliu. Žinoma, tą dramą pamažina finansai arba trupių užimtumas. Nesakau, kad atvežu tik tuos spektaklius, kurie man labai patinka. Galvoju ir apie kontekstą, apie įvairius žiūrovų skonius. Mokausi iš to, kaip daromi festivaliai pasaulyje ir galvoju, ko trūksta mūsų žiūrovams. Renkuosi ne tuos spektaklius, kurie galbūt gastroliuoja Lenkijoje ar Latvijoje ir juos atvežti būtų pigiau, tai ne kriterijus. Vežu tuos, kurie, žinau, tikrai suveiks čia, mūsų kultūriniame, politiniame kontekste. Vežu tuos, kurie labai stipriai yra paveikę mane pačią, ir žinau, kad juos pamatyti čia labai svarbu.“

„Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatus rinko vertinimo komisija, kurią sudaro profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė (pirmininkė), menotyrininkas, šokio kritikas Helmutas Šabasevičius, teatrologė Rasa Vasinauskaitė, teatro kritikai Milda Brukštutė, Vaidas Jauniškis, Monika Jašinskaitė, Rūta Oginskaitė, Kamilė Žičkytė.

Komentarai
Temos: 1 Kultūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas