Etnokultūros asamblėja kvies besijungiančius šios bendruomenės atstovus vertinti, permąstyti ir atsiliepti į valstybei aktualius iššūkius bei pagal poreikį jungsis į Kultūros asamblėjos renginius. Etnokultūros asamblėjos tikslas – prisidėti prie atsparios visuomenės ugdymo ir būti aktyviais valstybės gyvenimo dalyviais ir kultūros politikos formuotojais.
Penktadienį etnokultūros bei nematerialaus kultūros paveldo bendruomenė aktyviai įsitraukė į Lietuvos visuomenės mitingą „Kokios valstybės mes norime“. Mokslininkai, tyrėjai, folkloro atlikėjai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, renginių organizatoriai, tautodailininkai, kultūros centrų darbuotojai, studentai, pasipuošę tautiniais ar baltiškais kostiumais, dalyvavo eisenoje ir 4 valandas trukusiame mitinge Nepriklausomybės aikštėje.
Po mitingo ši bendruomenė susibūrė Lietuvos nacionaliniame kultūros centre diskusijai apie valstybės ateitį, etninės kultūros bei nematerialaus kultūros paveldo vaidmenį ir perspektyvas sudėtingose politinėse situacijose.
Atsvara klaidinantiems pareiškimams
25 pasitarimo dalyviai, atstovavę skirtingoms etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo sritims, išreiškė norą burtis į Etnokultūros asamblėją. Šis pilietinis sambūris tikisi tapti bendruomenės atspirtimi išreiškiant vertybinę poziciją ne tik dėl populistinės partijos „Nemuno aušra“ destabilizuojančių pasisakymų, bandymų manipuliuoti etnokultūra ir priešinti visuomenę, bet ir dėl klaidinančių, pavienių, „Nemuno aušros“ retorikai simpatizuojančių, etnokultūros institucijų vadovų pareiškimų, kurie neatspindi likusios bendruomenės pozicijos.
Etninė kultūra yra neatskiriama kultūros dalis
Steigiamajame Etnokultūros asamblėjos pasitarime pabrėžta, kad etninė kultūra yra integrali visos šalies kultūros dalis. Diskusijos dalyviai akcentavo, kad būtina stiprinti šią sampratą ir permąstyti Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu susiformavusį griežtą požiūrį į etnokultūrą, pagal kurį anuomet buvo įtvirtintas poreikis užtikrinti „valstybinę globą“ ir teisiškai bei instituciškai reglamentuoti šią sritį. Toks gynybiškas požiūris prieš tris dešimtmečius atrodė reikalingas, tačiau ilgainiui skatino tam tikrą etninės kultūros sričių uždarumą ir atskirumą nuo šiuolaikinės kultūros.
Dabartinės politinės krizės akivaizdoje svarbu stiprinti visas kultūros šakas jungiančias sąsajas ir lygiavertiškumą. Asamblėjos dalyviai išsakė mintį, kad šiandien ne etninei kultūrai reikalinga valstybės globa, bet kaip tik atvirkščiai – etninė kultūra, kaip gyvas įkvėpimo, tapatybės ir kūrybos šaltinis, gali globoti ir saugoti pamatines valstybės vertybes.
Taip pat buvo kalbėta, kaip svarbu neužsidaryti savame rate ir sudaryti sąlygas jaunimo balsui, paveldo interpretacijai ir įvairovei, išgirsti kūrėjų, žiūrovų, palaikytojų grįžtamąjį ryšį. Dalyviai pabrėžė, kaip svarbu stiprinti šios bendruomenės pasitikėjimą savimi, savivertę ir savivoką apie tai, kad etninė kultūra ir apskritai kultūra jungia, o ne skiria, nepaisant to, kad per daugelį metų dėl įvairių priežasčių buvo bandyta šią bendruomenę ir Lietuvos visuomenę skaldyti, sureikšminant profesionalų ir mėgėjų meno, tautinės ir etninės kultūros, etninės ir šiuolaikinės kultūros skirtumus.
Etninės kultūros pažeidžiamumas – manipuliacijos
Nepaisant to, kad kultūros bendruomenės spaudžiami socialdemokratai susigrąžino Kultūros ministeriją į savo rankas, vykstantys procesai, nuo viceministrų skyrimo kriterijų iki bendruomenės narių laisvės reikšti savo pilietinę poziciją, ypač regionuose, kultūros bendruomenei ir toliau kelia nerimą. Tai skatina pilietinę visuomenę prisiimti didesnę atsakomybę ne tik už kultūros lauko, bet ir už valstybės ateitį.
Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį ir į tai, kad etninė kultūra yra ypač pažeidžiama, nes antivalstybiškai ir antidemokratiškai veikiančios jėgos ją tyčia pasitelkia savo sklaidai ir patrauklumui kelti. Manipuliatyvių mėginimų supriešinti etninę kultūrą su likusia kultūros bendruomene buvo pastebėta ir kultūros protestų metu, pavyzdžiui, teigiant kad „nedainuos operos solistai – dainuos liaudies muzikantai” arba kaip atpildą už tylą žadant papildomą finansavimą.
Veiks kaip pilietinių iniciatyvų tąsa
Spalio 12 d. sušauktoje 6-ojoje Kultūros asamblėjoje bendruomenė nubalsavo už tai, kad rūpestis dėl šalies ir kova už demokratiją turi tęstis. Pilietiška bendruomenė ir toliau kviečiama konsoliduotis, stebėti ir vertinti kultūros politikos procesus, politikų atsakomybes, moralę bei etiką. Vykstančio hibridinio ir informacinio karo fone kaip niekad svarbu auginti mūsų visuomenę, stiprinti atsparumą ir kritinį mąstymą, populistinių schemų ir propagandos atpažinimą. Etnokultūros asamblėja yra viena iš tokių pilietinių iniciatyvų
Didelė etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo bendruomenės dalis nuo pat pradžios išsakė palaikymą Kultūros bendruomenės protestui ir dalyvavo protesto renginiuose (spalio 5 d. vyko „Etnokultūros jūra“), reiškė tvirtą pilietinę ir vertybinę poziciją dėl prorusiška retorika pasižymėjusios „Nemuno aušros“ atribojimo nuo kultūros politikos, pasirašydami atvirą laišką Valstybės vadovams „Etnokultūra – ne chaltūra“.
Laiške buvo pabrėžiama, kad etninė kultūra yra neatsiejama kultūros procesų ir politikos dalis, o ne manipuliacijų įrankis, laišką lydėjo virš 1800 parašų, tarp pasirašiusiųjų – net 167 etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo organizacijos. Visi norintys prisijungti prie Etnokultūros asamblėjos kviečiami tą padaryti užpildant formą.
