Parodos kuratorė dr. Ramutė Rachlevičiūtė norėjo pristatyti kuo platesnį R.Sližio kūrybos spektrą, pirmiausia siekdama ištraukti iš užmaršties senuosius meistro darbus. Ir tai pavyko: parodoje eksponuojami dvidešimt penki 1976-2006 metų tapybos darbai, kurių daugumą parodai paskolino Lietuvos dailės, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejai, privatūs kolekcionieriai Edmundas Armoška, Marius Šukliauskas, R.Sližio draugai ir kolegos – Valdas Jucius, Mindaugas Navakas, Danguolė ir Edmundas Brogos.
„Drobė pati turi kalbėti“, – mėgdavo atsikirsti tapytojas, klausiamas, kokia jo kūrybos esmė...Jau ankstyvieji tapytojo darbai atskleidžia profesinę meistrystę, gebėjimą meistriškai derinti netikėtą įvaizdžių santykį. Kaip parodos atidaryme sakė Vilniaus dailės akademijos studijų prorektorius doc. dr. Arūnas Gelūnas: „Be visa kita, tai puiki edukacinė paroda, akivaizdžiai įrodanti, kad tikras menininkas atsiskleidžia dar studijų metais, nelaukdamas dešimtmečių...“
Pasak paties R.Sližio, menas nėra publicistika, menas – tai deformacija, netikėtas įvaizdžių santykis, mastelių nesuderinamumas. R.Sližys visuomet buvo laisvas savo kūryboje, nepriklausomas nuo jokios konjunktūros ar gyvenimo realijų. Nemėgo pompastikos ir ilgų kontempliacijų kūrybos tema.
Toks buvo ir vakaras galerijoje: šiltas artimų draugų, kolegų, studentų ir meno gerbėjų sambūris. Visų, atėjusių dar kartą prisiminti kūrėją ir artimą žmogų. Visų, kurių dr. R.Rachlevičiūtė darsyk prašė neslėpti prisiminimų apie R.Sližį savyje – kitąmet jie atgims rengiamoje knygoje.
„Drobė pati turi kalbėti“, – mėgdavo atsikirsti tapytojas, klausiamas, kokia jo kūrybos esmė... „Akademijos“ galerija suteikia galimybę iki šių metų vasario 28 d. visiems R.Sližio talento gerbėjams pasikalbėti su jo darbais, prisiminti prieš metus išėjusį, bet savo kūryba ir gyvenimo meile tebešildantį likusiuosiuos.
