Parodoje „Vilniaus veidai“ galima išvysti dvidešimt A3 formato nuotraukų, išspaustų ant metalo, ir šimtą originalaus formato autentiškų fotografijų, kurios yra autorės atspaudai. Visose nuotraukose vaizduojami A. Jacovskytės bičiuliai ir pažįstami: Rimtautas Gibavičius, Vytautas Kalinauskas, Audrius Puipa, Mečislovas Bulaka, Antanas Mončys, Algimantas Švėgžda ir kiti. Žmonės įamžinti tuometinio Vilniaus fone, kuriame galima įžvelgti primirštų architektūros fragmentų. Nostalgija dvelkiančios fotografijos primins, atrodo, ne tokius senus laikus, kai Gedimino prospektas buvo vadinamas Lenino prospektu.
Projektą kuravusi Violeta Juškutė teigia, kad A. Jacovskytė niekada nebuvo karjeros siekiantis ir per galvas lipantis žmogus, todėl ir fotografijos, darytos 1963–1993 metais, viešai eksponuojamos tik dabar. Parodos atidarymo metu ji dėkojo menininkės tėvams, nupirkusiems jai fotoaparatą ir, žinoma, pačiai A. Jacovskytei, kuri jo nenumetė, o panaudojo meniniams tikslams.
Kiekviena nuotrauka turi atskirą istoriją ir aprašą, kurie bus spausdinami A. Jacovskytės fotografijų albume.
„Tie tekstai nėra literatūriniai. Albume greičiausiai liks tik mano rašytas įvadas ir Giedrės Jankevičiūtės tekstas. Apie kiekvieną nuotrauką galima pasakoti be galo, be krašto, todėl aprašai nebus ilgi, bet bus išsamūs“, – apie būsimą fotografijų albumą pasakojo parodos kuratorė V. Juškutė.
Visus portretus jungia ta pati tema – miestas ir žmogus. Mažesnės nuotraukos įamžintos juodame fone, todėl visa ekspozicija primena kino kadrus. Dokumentacijos įspūdį kuria išsamūs nuotraukų aprašai: vieta, asmuo, laikas, detalės.
Nuotraukų spausdinimo technologija, anot V. Juškutės, buvo gana sudėtinga: atrinktos nuotraukos buvo skenuojamos iš negatyvų ir spaudžiamos ant metalinės plokštės.
„Tai skenuotas, senas negatyvas, kuris net nėra retušuotas. Pasirinktas A3 formatas yra maksimalus, nes didesnės nuotraukos nesižiūrėtų ir išsilietų“, – tikino V. Juškutė.
„Vilniaus veidai“ žada apkeliauti įvairias užsienio šalis: Jeruzalę, JAV, Prancūziją, Angliją, Italiją, Lenkiją.
„Nuotraukos specialiai sukomponuotos taip, kad trauktų akį – vienos iššokusios, kitos įdubusios, vienos didesnės, kitos mažesnės. Čia itališkas neorealizmas“, – apie fotografijų išdėstymo specifiką pasakojo V. Juškutė.
